Nostalgija

Aplink tušti dirvonai, kiek užmato akys-
Kaimai čia buvo, bet jų jau nebeliko,
Tik vienas kitas medis, apdraskytas vėjo,
Šakota obelis prie buvusios sodybos pasilikusi...

Vešlia žole apaugusi ir kaimo kryžkelė.
Pasvirusiam koplytstulpy medinis Dievas laukia,
Gal kas sugrįš, priklaups ir sukalbės maldelę...
Nei giesmės, nei daina iš  buvusių kaimų nebeatplaukia.

Nutilo miestų fabrikai, kurie lyg bitės dūzgė kiaurą parą.
Jų kaminai, tarsi ligoti seniai, pypkių neberūko...
Čia buvo mūsų daug- trys milijonai,
Bet  didelis būrys į svetimas šalis išrūko.

Jau nebereikia jiems to protėvių mylėto žemės lopinėlio,
Kurį senoliai  arė, sėjo, prakaitu apšlakstė...
Savi (ne svetimi) jį išparduot  ketina
Ir nešvariais, aštriais nagais į gabalus sudraskė.

Tik upių tėvas Nemunas sena vaga vingiuoja,
Apglėbdamas savas  dukras: Šešupę, Nerį, Ventą...
Yra žmonių, kuriems be galo širdį sopa-
Tėvai mokino juos mylėti žemę šventą.