Paraščių rašalas (23)

    Žibukas

Įsidegė ugnelė ir negęsta.
Net niekas neskuba gesinti jos,
Kol suprantu,
Kad jonvabalis, šviesą radęs,
Tamsoj parodo į save — esu.
O vabalėlis — mažas mažas...
Žibukas, pasakykim dar,
Tačiau koks iškilus,
Koks nuostabiai žavus peizažas,
Kai ieškai ir savy šviesos,
Kai nori kalnus nuo savęs nustumti,
Išeit į laisvę ir sugrįžt namo...
O, girios atsiskyrėli šventasis!
Iš po kalnų matau žvaigždes
Ir patikiu į tavo Dievą,
Kuris tik vienas ir tik tau...
„Daina, verksmu.
Niūniavimu savuoju ir juoku,
Aš  garbinu tą Dievą,
Kuris yra tik mano  Dievas“, —
Iš tavo lūpų išgirstu
Ir ... ką sakyti?
Taip, Dievas jis, nors ir mažytis,
Į šitą jonvabalį panašus,
Tamsoj  įkūrusį ugnelę.
Kaip netikėti dieviška galia,
Kuri parodo esant šviesą?
Kad ir nedaug, labai nedaug...
Bet ir dėl  jos mums reikalingas Mano Dievas,
Nors duot su juo kitiems ne ką  gali.
Net  ir žmonėms.
„Neduok jiems nieko“, —
patarė šventasis Zaratustrai.