pokalbis su savimi turint omeny visus

Cigarete po cigaretes šitaip slenka mano valandos, gaila ne paskutines...
Nors aš ir nenoriu mirti tiesiog atsibodo viskas. Atsibodau pats sau užsiimt kūrybine veikla jau nebėra prasmės, muzika jau įgryso man patinkančiu grupių dainas moku atmintinai, nauju ieškoti tingiu tai ir sėdžiu prieš veidrodį žiuriu sau į akis ir mastau kas man atsitiko kodėl aš tapau tokiu kokiu pats nemėgstu? Užsidaręs, be nuotaikos, ne tai kad liūdna, o šiaip apatija pasauliui.
Nebejaučiu nei skausmo tiek fizinio tiek dvasinio, viskas pilka, aš pilkas, o kažkada buvau žalias
tos spalvos jau erzina supisti budistai, krišnuistai ar kas tą spalvotu aurų šlamšta sugalvojo.
  Aš jau pamiršau kam aš rašau tai juk pakankamai gili dvasinė kančia kuria aš čia išpažįstu. Ai jo juk man jau nebesvarbu visvien niekas negali pasakyt kokios spalvos mano akys. Man sakydavo mėlynos, jie tai sakydavo su šypsena tada jos dar žibėjo, o kas dabar nusišypsos man dangus ir tas rėkia ir verkia kai paprašiau pasakyt ar dar esu kam nors svarbus.
  Turiu kompaniją, draugais jų nevadinu tegul pasrūva jų kaktos krauju. Gaila neturiu ginklo oj oj kaip prasiaučiau kokia nors parduotuvę. Taip, taip, man ne manęs gaila tai jūs sugadinti išprūse intelektualai blemba. Neatitinku jūsų absurdiškų reikalavimų.
Ne, ne, ne visdar aš čia blogis, kas kaltas jeigu nepritampi prie pasaulio, tai jau tikrai ne pasaulis.
  Karta žiūrėjau į kaštoną. Kaštono vaisiai keisti. Jie nei skanus, tik šiaip kas iš jų, bet vistiek save labai jau saugo kaip koks auksinis obuolys iš rojaus sodo. Tas pats ir su žmonėm įsivaizdinė, kad jie svarbus protingi nors realiai, nieko, nieko iš jų nebent į kokio žolinko rankas pakliūtu tada gal kokia arbatą padarytu ar dar ką naudingo, tačiau jie nukrenta ant žemes ir neatsargus vaikai juos surenka dėl blizgumo, žmogus, velniop tą velnio sukurta žmogaus viešpatiją.
  Bandžiau melstis, meldžiausi visiem ką tik prisiminiau pradinių klasių mokytojai, seneliam, Kristui, kam tik nesimeldžiau.
      Žinot ką?
Nepadeda...
Keista net pagalvoti, kad aš, toks didelis „aš“ tapau tokiu mažyčiu „ašiuku“...
Bet ką gi kas be manęs liūdės dėl mūsų nuodėmių, o mano ego grįžta.
Džiugu „aš“ padidėjo vadinasi stumiu ta peilį iš nugaros gal kiek per lėtai, bet vistiek judu, judu į prieki