Devintoji banga (VI)

VI skyrius

    Nepažįstamasis nesuprato Slegino apgaulės, todėl neilgai trukus, apsisuko ir grįžęs prie stalo atsirišo savo maišą. Po akimirkos, patalpoje pasklido gardus, kepamos mėsos kvapas. Nepažįstamasis vartė mediniu pagaliu persmeigtą šviežios avienos gabalą virš ugnies, kai į olą iš lauko įžengė dar viena, panašiai apsimuturiavusi būtybė. Jiedu nepratarė vienas kitam nė žodžio. Antrasis vyras nusivilko savo kailinį apdarą ir pajudėjo patalpos vidurio link. Sleginas neišgirdo, kaip į patalpą įžengė antrasis vyriškis, todėl nustebo išgirdęs nepažįstamąjį tariant:

    - Tavo žolelių kompresai nė velnio neveikia.

    Sleginas sustingo nesupratęs į ką kreipiamasi, bet prasimerkti nedrįso, todėl tyliai kvėpavo ir toliau apsimetinėjo, kol pasigirdo malonus atsakas iš kito žmogaus buvusio oloje:

    - Ondorai, aš niekada nesiimu jokio darbo, neįsitikinęs būsimų rezultatų patikimumu. Šie žolelių kompresai veikia kuo puikiausiai ir manyčiau, kad tau taip pat nepakenktų pasinaudoti jų teikiama nauda.

    - Apsieisiu ir be tavo pamokymų. Šis vaikis, čia guli jau daugiau kaip keturis mėnesius, be jokių gyvybės ženklų, o aš, kvailys, patikėjęs tavo pasakomis, esu čia užstrigęs lygiai tiek pat laiko. Tu nesupranti ką man reiškia šis karas.

    Ondoras pašoko ant kojų ir ėmė įnirtingai vaikščioti po patalpą išliedamas savo ko gero ilgai tramdytą pyktį.

    - Sutinku su tavimi, - tęsė jis šiek tiek nusiraminęs, - jog man, per kelias savaites pavyksta geriausiu atveju susiremti su vienu ar dviem ateiviais, tačiau tai yra kur kas didingesnis žygdarbis negu sėdėjimas vienoje vietoje. Priešingai nei sakei, nesu nei sustiprėjęs, nei išmintingesnis. Kasdien rizikuoju gyvybe ieškodamas mums maisto, bastydamasis po kalnus, siaurais, pavojingais takeliais. Į aną pasaulį su savimi žadu nusitempti tiek ateivių kiek pajėgsiu, tačiau kol kas vienintelė kliūtis tam esi tu ir tavo išgalvotos ateities vizijos, - Ondoras pirštu parodė į kampe gulintį Sleginą, - nesuprantu, kuo jis toks vertingas. Nesuprantu kodėl su tavimi susidėjau. Man nerūpi, kad gali padėti žmonijai susigrąžinti tai kas buvo iš jų atimta. Man to nereikia. Aš visada kovojau vienas, niekada tuo nesiskundžiau ir taip gyvendamas pasiekdavau aukščiausią savo darbo kokybę.

    - Ondorai, paklausyk, ką tu šneki, - dabar atsistojo ir antrasis pašnekovas, jis priėjo prie nusisukusio į sieną nepažįstamojo ir uždėjo jam ranką ant peties, - keršto troškimas apakino tau akis. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris dėl šios kovos neturi praradimų. Savo praeities tu nepakeisi. Savo praeities tu nesusigrąžinsi. Tačiau viskas kas bus toliau priklausys tik nuo to, kas būsime šiandien. Tu esi stiprus karys, tavyje glūdi didi kovotojo dvasia, tačiau švaistai savo talentą veltui. Leisk man vesti tave, leisk man parodyti tau kryptį. Tiesiog noriu, kad pagaliau išlaisvintum save nuo kaltės ir pasijustum laimingu. Mums reikia tavęs, Ondorai.

    - Aš negaliu jaustis laimingu. Aš negaliu mylėti. Negaliu atleisti. Mano paskutinė laimės akimirka žuvo kartu su mano tėvu, daugiau kaip prieš trisdešimt metų, - Ondoras atsisuko į nepažįstamąjį, - tavo kalba manęs neįkvėpė. Aš niekada nebebūsiu toks koks būčiau galėjęs tapti laisvame pasaulyje. Aš savo kelią jau pasirinkau ir per toli esu nuėjęs, kad galėčiau sugrįžti. Mano lemtis jau surašyta ir užantspauduota. Gailiuosi, tave nuvylęs, Tvėrėjau. Šis vaikis jau seniai turėjo iškeliauti anapus. Netrukdykime jam. Tu sugebi daug ką, bet mirtis sugeba daugiau. Jis neatsigaus.

    - Ondorai, visi gali jaustis laimingi, o savo lemtį rašai tik tu pats, antspaudą uždės mirtis. Tiesiog jau seniai nustojai rašyti, nes baiminiesi savo praeities. O vaikis, vardu Sleginas. Jaučiu, kad jis jau atsigavo, jaučiu kaip jis klausosi mūsų.

    Tvėrėjas mirktelėjo akimi Ondorui ir nusišypsojo. Pastarasis atrodė kaip stabo ištiktas. Tuo tarpu Sleginui per kūną nubėgo pagaugai.

    Tvėrėjas buvo teisus, jis puikiausiai girdėjo visą jų pokalbį, bet dėl to jam tik dar labiau susimaišė mintys. Kadangi jis buvo demaskuotas, nusprendė šokti iš savo guolio ir sprukti kuo toliau. Deja, Sleginas tesugebėjo praplėšti akis ir sugargaliuoti kažką neaiškaus, kol Tvėrėjas su Ondoru palengva prie jo prisiartino. Per keturis mėnesius nuolatinio gulėjimo, Slegino raumenys buvo pernelyg nusilpę, kad jis galėtų bent ranką pajudinti, nekalbant apie bėgimą.

    - Sveikas sugrįžęs, Sleginai. Aš esu Tvėrėjas, o šalia manęs matai Ondorą – pasisveikino vienas iš prie jo priėjusių vyriškių.
Tik dabar Sleginas pamatė, jog šis žmogus yra vienuolis.

    Jis pirmą kartą išvydo tikrą, gyvą vienuolį apie kuriuos iki tol tebuvo girdėjęs pasakojant tik legendas. Pastarasis buvo apsirengęs plačią vienuolio mantiją ir apsigobęs gobtuvu, iš po kurio buvo galima sunkiai įžiūrėti nors ir brandų, bet jaunatvišką veidą, pagal kurį jis atrodė net jaunesnis nei Ondoras, tačiau žylantys barzdaplaukiai ir kelios įsisenėjusios raukšlės simbolizavo kur kas vyresnį amžių. Į Sleginą žvelgė dvi ryškiai šviečiančios, šelmiškos ir gudrios, pilkos akys, kuriose nerūpestingumas buvo sumišęs su didele išmintimi.

    Apie vienuolius buvo pasakojama daug įvairiausių gandų. Nuo to kokie jie gali būti žiaurūs ir pamišę iki istorijų apie jų išmintį bei kantrybę. Jie kartu garsėjo ir kaip negailestingi kariai ir kaip pakantūs išminčiai, gyvenimo mokytojai. Niekas neneigdavo jų egzistavimo, tačiau sklandė gandai, kad šiems nusispjauti ant žmonijos sukilimo ir jie gyvendami kalnuose ignoruoja viską kas vyksta pasaulyje. Kiti kalbėjo, kad atvirkščiai, jie kaip tylūs sargybiniai, slankioja apie sukilėlių bazes ir neleidžia ateiviams galutinai išnaikinti žmonijos. Buvo kalbama, kad tai viena senovinių, išlikusių senojo pasaulio genčių. Palikuonys paskutiniųjų žmonių vadovavusių ateivių pasipriešinimui. Galų gale tik keli išlikę grynakraujai pasitraukė į Žemės glūdumas tobulinti savo gebėjimus. Sukilėliai nuolatos kalbėjo, jog ateis diena kai prie sukilimo prisijungs vienuoliai ir tai bus žmonijos išsigelbėjimo metas. Taip pat buvo kalbų, kad vienuolių mentaliniai gebėjimai prilygsta, o gal net ir viršija ateivių. Trumpai tariant, vienuoliai – tai buvo įkvėpimas žmonėms, kurie niekada nenorėdavo pasiduoti, kadangi tikėjo turintys stiprų sąjungininką, bet kada galintį iššokti iš už artimiausio medžio ir juos apsaugoti.

    - Ar jis tikrai mus girdi? Kiek laiko praeis kol jis pajėgs atsistoti ant kojų? – Ondoras kreipėsi į vienuolį.

    - Taip, jis puikiausiai mus girdi. Prireiks maždaug mėnesio, kol jis atsistos ant kojų. Dar dvigubai tiek, kad atgautų bent buvusias jėgas.

    - Ar nemanai, kad mums tai bus per didelė našta? Aš jaučiuosi atlikęs savo pareigą. Vaikis gyvas. Mes laisvi keliauti tolyn.

Tvėrėjas nusisuko nuo Slegino ir nužingsniavo prie ugnies.

    - Sleginai, - kreipėsi jis toldamas, - stebiesi iš kur sužinojau tavo vardą. Stebiesi kodėl tu su mumis, kodėl esi sugrąžintas. Žinai kas aš, bet bijai. Bijai ir Ondoro. Bijai pasaulio, nors tai buvo tavo namai daugiau nei septyniolika metų. Ar nemanai, kad pernelyg greitai išsižadi to, ką palieki po savęs?

    Nors Tvėrėjas buvo gana toli, jo balsas skambėjo aiškiai, tarsi būtų kuždama į ausį. Negana to, tai buvo daugiau nei balsas, tai buvo tarsi keli vaizdinių ar minčių fragmentai, staiga įsitvirtinę Slegino sąmonėje kaip neseniai sapnuotas sapnas, tačiau toks ryškus ir neužmirštamas ir tuo pačiu toks svetimas ir šaltas, jog jis net nusipurtė. Atrodė, kad šis suvokimas jau seniai glūdėjo jo atmintyje ir netikėtai iškilo kaip žaibo plyksnis ar neįtikėtina idėja, neužmirštama, užgniaužianti bet kokias kitas mintis, o svarbiausia, visiškai nesutramdoma ir nenuslopinama. Sleginas suprato, kad Tvėrėjas nekalba. Vienuolis buvo jo galvoje. Vienuolio sąmonė ir dvasia buvo tokia griežta, jog Sleginas nė nemėgino brautis į jo galvą. Juolab, kad šiuo metu jis ko gero nebūtų pajėgęs prasibrauti net ir į trimečio vaiko mintis. Sleginas nusprendė tolimesnį pokalbį vesti savo paties sąmonėje, tiesiog leisdamas vienuoliui skaityti jo mintis.

    - Aš grįžau į praeitį, kurios visada stengdavausi išsižadėti. Kuri man buvo tik mano klaidų ir patyrimo almanachas. Kaip vadovėlis iš kurio galėdavau skaityti. Šiandien iš vadovėlio autoriaus, tapau jo herojumi. Aš buvau peržengęs nebūties slenkstį. Vienuoli, esu apie jūsų gentį girdėjęs daug ir gerų ir negerų gandų. Esu vaikščiojęs ant tos pačios žemės kaip ir jūs, bet esu buvęs vietoje, kurią tyrinėdami savo mintyse jūs sunaudojate praktiškai visą savo gyvybinę energiją. Numanau kodėl esu sugrąžintas, esu čia tam, kad padėčiau tau atskleisti didžiąją paslaptį. Bet tu esi mano galvoje, puikiai supranti, kad jokių prisiminimų nėra. Jokios paslapties nėra. Tai nėra sąmoninga patirtis. Tai dvasinė patirtis, kuri išlieka tik sieloje, bet ne galvoje. Tavo dėka esu verčiamas grįžti į pragarą, kuriame vėl privalau išgyventi dvasines ir emocines kančias nuo kurių buvau atpratęs.

    - Sleginai, esi neteisus. Kad ir kaip mane žavėtų tavo patirtis aname pasaulyje, esu prižadėjęs sau niekada tavęs apie tai neklausti, nebent pats apie tai prašnektum. Nesu žinių ir išminties vergas, visa tai man tėra atlygis už auką kurią duodu savo gyvenimui Žemėje. Aš savęs neteisinu, kiekvienas yra nusipelnęs savo laimės numirti ir atimti ją yra didžiausia nuodėmė kurią gali įvykdyti žmogus. Bet negi tiki, kad aš vienuolis, to nesuvokiu? Nejau tiki, kad mano arogancija ir išdidumas viršija mano dvasinius lūkesčius? Aš moku savo kainą už šį „žygdarbį“, kur kas didesnę nei tavo antrosios mirties laukimas. Esi sugrąžintas čia su tikslu. Tikslas yra didingesnis nei tavo ar mano sielų gyvenimai. Ant plauko kabo visos harmonijos tęstinumas. Buvo išjudintas kertinis akmuo ant kurio remiasi mūsų Visatos lygybės pamatas ir didele lavina jis gali užgriūti šį ir kitus mums dar nežinomus pasaulius. Vienuolių buvo išpranašauta, kad kada nors mes privalėsime prisidėti prie karo. Ir iš kartos į kartą mes gimę ir kritę, nuo senovės tobulinom savo dvasinę stiprybę dėl šios akimirkos. Mes esame tie, Sleginai, nuo kurių priklauso ar visuotinė pusiausvyra bus atstatyta ar mes pasinersime į tokį dvasinį chaosą, jog jame išsigelbėjimo nebus net pačiai tyriausiai sielai. Tai reškia, jog pasaulis iš kurio tu grįžai bus negrįžtamai sunaikintas. Ar esi pasiryžęs savo dvasinę ramybę, kurios nė neprisimeni, pasiekti naudodamas, trilijonų Visatos gyvybių sąskaita?

    - Kur dings sielos po mirties, jei pasaulio iš kurio grįžau nebebus?

    - Iškeliaus į pasaulį iš kurio mes patekome čia. Arba liks Žemėje. Galbūt paskęs nežinomybėje. Mes to nežinome. Bet nemanau, kad troškimas sužinoti atsakymą vertas kainos kurią už jį sumokėtume. Tu išgyveni didelę dvasinę kančią, po ramybės kurią patyrei vos kelias akimirkas. Įsivaizduok kančią, kokią patirtum, po dvasinės tūkstančio metų ramybės. Šiaip ar taip, tu neturi jokio pasirinkimo.

    Šis pokalbis, kurį teisingiau būtų pavadinti minčių mainais, viso labo truko vos keletą sekundžių. Ši įdiegiama mąstysena kuri, nors tai ir būtų ištisos knygos ar veikalai, buvo suvokiama tą pačią akimirką kai atsidurdavo tavo galvoje. Telepatija leisdavo dalintis prisiminimais, vaizdiniais, pasakojimais. Ištisos filosofijos tiesiog ištirpdavo mintyse, kaip druska vandenyje ir nusėsdavo į dugną. Ir visa tai užtrukdavo tik vieną milisekundę. Visa tavo gyvenimo istoriją kaip vienas menkas prisiminimas staiga galėjo tapti kito žmogaus prisiminimu. Štai kodėl žmonės taip bijojo telepatų ir todėl bijojo ateivių. Tuo tarpu Ondoras negirdėjęs šio pokalbio, nesulaukdamas atsakymo prišoko prie Tvėrėjo ir sulaikė jį už žasto. Vienuolis palengva atsisuko į Ondorą.

    - Ne, šis vaikis nebus mums našta. Jis bus mums labai naudingas kai ateis laikas. Mūsų darbas yra padėti žmonijai, o ne šiam vaikui. Padėjimas Sleginui yra šio darbo dalis. Išvirk mėsos vandenyje ir duok jam atsigerti nuoviro. Tegul tvirtėja.

    Ondoras nieko neatsakė. Jis nusispjovė ant grindų ir piktai pažiūrėjęs į vienuolį nuėjo prie medžioklės grobio prikrauto maišo.