Devintoji banga

II skyrius

Atistojęs ant kojų Sleginas intensyviai pasitrynė savo sustingusias šlaunis ir palengva pajudėjo per šlapią mišką. Virš galvos buvo susikaupę dideli tamsūs debesys, nežadantys greitu laiku išsisklaidyti. Vis dar pylė kaip iš kibiro. Neturėdamas kur eiti, jis nusprendė keliauti į šiaurės rytus link ten stūksančių Karnizo kalnų, kuriuose tikėjosi pasislėpsiąs nuo ateivių ir bet kokios kitos pašalinės akies, taip pat vylėsi ten rasti ten kokią užuovėją ar prieglobstį nuo gamtos stichijų. Sleginas buvo tvirtai pasiryžęs pradėti naują, savarankišką gyvenimą, apie tai jis jau buvo mąstęs daugybę kartų, tačiau tai kas šiandien įvyko, paskatino jį žengti milžinišką žingsnį nuo buvusio iki jo mintyse kurto pasaulio, nors pastarasis kol kas buvo dar labai toli. Jam jau buvo įgrisęs aplinkinių nepasitikėjimas ir tai, jog kiti laikė jį jaunu nepatyrusiu vaiku, kuris dar nėra matęs tikro gyvenimo. Visi aplinkinių žodžiai noromis nenoromis darydavo Sleginui įtaką. Mintyse jis tiesiog negalėdavo atsistebėti žmonių naivumu. Žinoma, gyvendamas pagal jų taisykles ir reikalavimus, pamiršęs savo įsitikinimą, jis prisiderintų prie visų kitų, paprasčiausiai įsijungtų išlikimo mechanizmas ir visos jo ideologijos bei tai, ką kiti vadino iškrypusiu mąstymu, nuskęstų giliai į jo proto dugną. Viskas būtų pamiršta, viskas  būtų neutralu, o gal net ir neigiama, kol galų gale, išsiugdęs didesnę įtaką visuomenėje, kai jo žodis  turėtų šiokią tokią reikšmę ir pas jį ateitų svarbus bendruomenės narys, neapsisprendęs vienoje ar kitoje situacijoje norėdamas paklausti patarimo, o Sleginas jam atsakytų. Jo atsakymas galėtų turėti milžinišką reikšmę visai klausytojo šeimai, o ateityje gal net visai kitai kartai. Vadinasi kiekvienas jo minčių vingis ir ištartas žodis, jeigu į jį bus deramai atsižvelgta, laikui bėgant gali tapti vieninteliu akmeniu kuris slėgs visą ateities pasaulį. Kadangi Sleginas dar buvo jaunas, jo sąmonė buvo ant paties surambėjimo slenksčio ir kelios neteisingos įžvalgos jį iš tikrųjų galėjo paversti socialiniu parazitu graužiančių visą bendruomenę iš vidaus ir skatinančiu tik sumišimą. Sleginas tokiu parazitu tapti visiškai nenorėjo, todėl vengė bet kokių patarimų iš aplinkos ir stengdavosi pasitikėti tik laiko patikrinta išmintimi kuri formavo visą senojo pasaulio kultūrą. Priešingai nei kiti jis tikėjo, kad gali daryti įtaką viskam, prie ko prisiliečia, todėl labai atsakingai vertino savo gyvenimą ir nedrįsdavo laiko švaistyti veltui, nes jausdavo, jog tai būtų pasityčiojimas iš žmogiškų galimybių ir tarsi mestas iššūkis Dievui. Su tokiu požiūriu jis be abejo nepritapo prie visuomenės, kurios pagrindas tebuvo materialus išlikimas, o laisvės suvokimas apsiribojo galimybe eiti ir gyventi bet kurioje pasaulio vietoje. Jei Žemė būtų padalinta į dvi dalis, kurių vienoje gyventų ateiviai, o kitoje – žmonės, nesikišdami į vienas kito gyvenimą, ko gero tiek vieni, tiek kiti jaustųsi laisvi. Tai ir kėlė didžiausią nerimą. Žmonija buvo jauna rasė, jos evoliucija buvo dar labai ankstyvoje stadijoje, jei prilygintume ją vienam žmogaus gyvenimui, ji atitiktų Slėgino amžių. Tai reiškia, kad ji taip pat buvo tokiame etape, kai kartai keičiant kartą gali susiformuoti tokia visuotinė sąmonė, kuri nekis iki pat pasaulio pabaigos. Ateiviai užgrobę Žemę buvo peržengę šią ribą ir jų istorija teigė, kad kažkada praeityje jų rasė priėmė netinkamą sprendimą. Kol kas, tiek žmonių tiek ateivių prioritetai buvo beveik vienodi, tai ir kėlė nerimą Sleginui. Kadangi jam labai rūpėjo žmonijos ateitis, Sleginas nedrįso išsižadėti savo principų, todėl jis verčiau pabėgo, nei pasikeitė ir pripažino kitą tikėjimą. Net jei jis būtų žuvęs ieškodamas savojo kelio, tikėjo, kad jo auka gali nurodyti kryptį kažkam, kas po jo mirties atrastų Slegino kurtą pasaulio idėją, atrastų nepažintus savo egzistencijos matmenis ir priimtų žmonijai mestą iššūkį dėl nepakeičiamo likimo. Sleginas tikėjo, jog akmuo į vandenį yra mestas su kiekvieno žmogaus gimimu, o bangos vilnija, visą likusį gyvenimą. Tik nuo jo paties priklauso kokio dydžio jos bus ir ar galės kas nors jomis pasinaudot ateityje, kad plauktų tolyn.
Iki Karnizo kalnų buvo maždaug savaitė kelio pėsčiomis, jis negalėjo jų matyti beveik iki pat papėdės, kadangi jų bazė, kaip ir visos kitos, buvo įsikūrusi tankiuose miškuose, kuriuose stūksojo milžiniški medžiai. Iki pat kalnų vaizdą jam užstojo tankūs brūzgynai. Be to, visą tą laiką kol jis keliavo, dangus buvo apniukęs ir be perstojo lijo lietus. Ties kiekvienu žingsniu, Sleginą kankino abejonės, jog jis eina ne ten, jog netrukus pateks į pasalą, netrukus iš už nugaros jį pačiups ateivis ir nužudys arba dar blogiau – paims į nelaisvę. Jo mintys sutriko, o protas aptemo, nuo pat tos dienos kai paliko skyrių, burnoj teturėjo keletą uogų ir kelis žalius pakelėje rastus grybus, nuo kurių jį tiesiog supykino. Pasisekė, kad nuolatos lijo lietus, tad bent jau troškulio nejuto, nes bet kada galėjo jį patenkinti. Į kelio pabaigą Sleginui ėmė temti akys, linkti kojos, krėsti drebulys. Numigti jam tepavykdavo kelias valandas, kadangi buvo šlapia ir nepatogu ant kietos žemės. Priguldavo tik tada kai akys imdavo pačios merktis, o kojos toliau atsisakydavo eiti. Nepaisant nuovargio ir alkio, Sleginas kasdien judėjo tikslo link. Paskutinę dieną iš po debesų išlindo saulė, o medžiai mažėjo su kiekvienu žingsniu, pasirodė pirmieji artėjančių kalnų ženklai, kurių dydį ir grožį jau buvo galima matyti pro praretėjusius lapus. Kuo arčiau kalnų Sleginas buvo, tuo labiau kito ir jį supanti žalioji gamta iš medžių tankumyno persimainydama į pavienius krūmus ir žolę, kuriuos palaipsniui vis keitė akmenys ir uolos. Kelias pamažu ėjo vis statyn, o oras retėjo, todėl eiti darėsi sunkiau ir sunkiau. Išsekintas nuovargio ir krečiamas karščio, Sleginas jau nematė jį supančios besikeičiančios gamtos grožio. Negirdėjo žvalaus paukščių čiulbesio ir neužuodė kvepiančių lauko gėlių. Akyse tebuvo mirguliuojantis snieguotų kalnų viršūnių vaizdas, o galvoje kažkas ūžė. Dėl proto aptemimo, Sleginas jau nebesuvokė nei kur atėjo, nei kokiu tikslu, neapskaičiavęs jėgų jis bandė įveikti didelį kelią per trumpą laiką ir už tai rizikavo savo gyvybe. Slegino sąmonė iš paskutiniųjų stengėsi išlikti budri, bet net ir įveikęs savo proto aptemimą jis nebūtų nieko laimėjęs, nežinodamas kur eiti jis visus savo rūpesčius užsikrovė sau ant galvos, nors neturėjo jokios išorinės pagalbos. Sleginas nieku gyvu nebūtų įstengęs įsikurti kokioje palankioje gyvenimui vietoje ir susirasti maisto būdamas tokios būsenos. Jis iš paskutiniųjų užsiropštė ant nedidelio akmens primenančio altorių ir pasislėpė nuo kylančios saulės kepinančių spindulių didelės uolos šešėlyje. Sleginas atsigulė ir pajuto, kad ką tik, tam, kad patektų į šią vietelę, jis išnaudojo paskutiniuosius savo jėgų likučius. Suprato, kad daugiau nebesugebės atsikelti. Nesugebės žengti nė vieno žingsnelio. Akimirkai Slegino protas prašviesėjo. Jis apsidairė aplink tarsi paskutinį kartą norėdamas prisiliesti prie šios nuolatos pulsuojančios gamtos gyvybės. Sleginą sugraudino visa ši aplinka kurią jis išvydo, šis be perstojo trykštantis gimtosios planetos grožis. Pasaulis judėjo, sukosi, nepaisant to, jog už kelių žingsnių merdėjo vienišas jaunuolis. Sleginas nesprendė ar tai teisinga, nieko nekaltino dėl savo lemties. Jis negailėjo nei savęs, nei pasaulio kurį palieka, Sleginas tvirtai tikėjo savo tikslu, o tikslas buvo negriauti protėvių kurtų gyvenimo dėsnių, jis pasipriešino ideologijai, kuri buvo pamiršusi šiuos dėsnius, jis įveikė žmoniją, jis parodė, kad yra daugiau nei vienas kelias, o dabar jau niekas jo nebepamatys, tačiau mintis, kaip sėkla, kurią jis pasėjo ir kaip išmanydamas liejo vandeniu, turėjo sudygti ir sužydėti kartu su nauju protu ir dvasia, kuri užmuš demoną glūdintį pasaulio šerdyje. Sleginas atidavė savo laiką ir gyvenimą tiesos ieškojimui ir išpildė lūkesčius kurių galėjo tikėtis jo fizinis kūnas talpinantis tokią valingą sielą. Pasaulis nepradėjo byrėti nuo to kaip Sleginas jautėsi, jis nestojo, jis nestebėjo jo. Sleginas atrodė toks pamirštas ir nereikšmingas, kad nejučiomis jis susitaikė su savo egzistencijos trapumu, pajuto, kad gimimas ir mirtis yra tokie pat nereikšmingi žmogaus gyvenimo etapai, kad jis nedrįso iškelti to aukščiau savo, kaip asmenybės ribų, nes tai buvo visuotinas dėsnis. Žmogus gimsta su kiekviena nauja diena ir miršta jai pasibaigus.
Keletą valandų Sleginas gulėjo nejudėdamas, jis jau nei alkio nei troškulio, nebejuto. Žvelgė į dangumi plaukiančius debesis ir bandė paskutines akimirkas paversti ypatingomis, kaskart išgyvendamas kiekvieną gamtos pokytį kaip pirmą kartą regimą stebuklą. Ilgainiui vaizdas akyse ėmė suktis. Kol jis buvo priverstas užsimerkti, o balsas jo galvoje iš paskutiniųjų jį kviečiantis grįžti, pamažu ėmė tilti. Sleginas girdėjo jį, bet su šypsena jautė, kaip atsipalaiduoja paskutiniai pirštai laikantys jį virš nežinomybės duobės. Pirštai atsileido ir jis ėmė kristi. Bekrisdamas jis išgyveno paskutinį jausmą kuris suteikė jam ramybę. Šis jausmas neturėjo pavadinimo, nes pajunta jį tik į užmarštį nyranti sąmonė, tad niekada apie jį niekas nežino iki kol pats neišgyvena. Šis jausmas leidžia pasijusti vienu kūnu ir viena siela su visa aplink plytinčia aplinka. Pajunti kaip susilieji su kiekviena aplink virpančia molekule. Kaip tampi vienalyte energetine mase, kurioje gali egzistuoti kaip dalis milžiniško visuotinio proto, visuotinės viską vienijančios idėjos. Prisijungti prie didžiojo projekto. Sleginas prieš užgęstant protui, spėjo pavadinti šį jausmą dieviškuoju principu.