Laikrodis (11)

Adamas ir Tomas sekė paskui princesę. Net patys nepajuto, kaip iš pradžių dar bandė vadovauti, o vieną kartą net susiginčijo kuriuo tuneliu žengti. Princesė kurį laiką tylėjo, kol neapsikentusi tiesiog pasuko į priešingą pusę ir, pernelyg nekreipdama dėmesio į klausimus, keliavo toliau. Kai šachta pradėjo kilti į viršų, tiek Adamui, tiek Tomui teko pripažinti, kad mergina turi kažkokį vidinį mechanizmą ar kompasą,  rodantį kuris kelias saugesnis bei patogesnis. O kaip galėjai ginčytis su asmeniu, kuris tam tikrais momentais sustodavo ir patardavo apeiti gilų plyšį ar aštrias akmens nuolaužas.  Apie Medinę Gyvatę jie per daug taip pat nesišnekėjo. Priešingai – princesė nutildavo iškart, vos prakalbus apie matytą vaizdinį.
- Ji bijo, - tyliai prašneko Tomas, kai abu vyrai pasitraukė kiek į šalį, jausdami kad tuoj tuoj ir pūslės tiesiog sprogs nuo pertekliaus, - iš akių matosi.
- Mes – tamsoje, - ramiai paprieštaravo Adamas, - kokių dar akių.
Tomas garsiai džiūgavo tarsi mažas vaikas, vedžiodamas čiurkšlę po visą sieną.
- Nepklausi – ko ji bijo?
- O man turi rūpėti? - suirzo Adamas.
- Neįsivaizduoju. Turbūt. Na, nerūpi, tai nerūpi.
Jiems pasivijus princesę Adamas jau gailėjosi nepaklausęs ko, pasak Tomo, ji bijojo. Tegul tai ir bus seno krieno paiki svaičiojimai.
Vis gi, kad ir kaip princesė užtikrintai žingsniavo į priekį,  nepaleido abejonės, kad jie žingsniuoja visai kitais tuneliais – grybai čia buvo kitokie – smulkesni ir drėgnomis kepurėlėmis, sienos – iš juodo matinio akmens, net oras visai kitaip kvepėjo – tarsi pūtų šviežiai nupjauta žolė. Net šviesa pakito – ji dabar sklido nebe iš grybų guotų, o iš giliai sienoje įspaustų blizgančių gyslų.
Tomas jau kurį laiką skundėsi salsvoku dvoku,  kol Adamas pagaliau susiprato, kas tai per kvapas.
- Palauk, princese, - Adamas sustabdė merginą ir dar kartą pauostė orą, - nieko neužuodi?
- Jei pamiršai – aš nieko neužuodžiu. Adatininkai turbūt manė, kad tai nereikalinga smulkmena, - kandžiai, tačiau tyliai atsikirto princesė.
Tas salstelėjęs dvokas Adamui buvo gerai pažįstamas. Iš praeities, tų laikų, kai dar turėjo tas pačias rankas, su kuriomis jį motina ir pagimdė. Kai dar apimtas jaunatviško įkarščio pats pirmas užsirašė į baudžiamųjų būrių korpusą.
Bet dvejojo.
- Šitas kelias? Tikrai? - dar labiau prislopinęs balsą paklausė princesės. Ta tik nekantriai linktelėjo.
- Adamai, - atkuto Tomas-, - dvokas tai kaip mūšio lauke po trijų dienų kepimo saulėje. O aš galvojau – kodėl man šis kvapas primena vaikystę, - sukikeno, turbūt prisiminęs tuos laikus, kai būdamas dar pienburnis lįsdavo į kautynių vietas ir rinkdavo viską, kas vertingo.
Adamas tebetylėjo, galvodamas apie kvapo kilmę. Šioje vietoje tunelio sienos alsavo karščiu, tarsi po apačia bėgtų ugninė upė, tai visai įmanoma, kad neseniai kritę kūnai pradėtų dvokti. Bet vis gi....
Tomas žingtelėjo kiek į priekį ir nustebęs garsiai įkvėpė.
- Ei, ten šviesa.
Adamas tik paskutinę akimirką sulaikė bendražygį. Tą šviesos taškelį jis irgi pastebėjo, bet tvyrantis kvapas vis dar nedavė ramybės. Viskas vis labiau panašėjo į vaikiškus spąstus – žingtelėsi į priekį ir ant tavęs užkris akmenys, apipils verdanti derva ar tiesiog kiaurai pervers strėlės iš paslėptų šaudyklių.
- Už mūsų kažkas stovi, - princesė ištarė labai tyliai. Bet Adamas išgirdo ir tą pačią akimirką net pajuto.
Sunku  nepajusti sunkios metalinės lazdos smūgio tiesiai į nugarą. Adamas krūptelėjo ir parkrito ant kelių. Sekančią akimirką vėzdas vožė Tomui, o iškart po to – princesei.
- Juodasis Žmogus sako „ne“, - nuskambėjo pažįstamas balsas ir tuoj pat sušvilpė vėzdas, -Juodasis Žmogus sako, kad negerai žudyti Gyvatę.
Adamas atšoko į šoną ir vėzdas su didele jėga tik rėžėsi į uolą, išskeldamas kibirkštis.
Adamas nukrito tiesiai ant kažko minkšto. Dvokas dar labiau sustiprėjo. Ranka užčiuopęs pavidalą, keistai pažįstamą į žmogaus galvą, išsisuko nuo dar vieno smūgio. Aklasis vedlys kažkodėl nusprendė, kad pavojingiausias yra būtent jis ir  vijo Adamą vis labiau į kampą.
Vis gi jų buvęs vedlys visai pamiršo kitus du šio įvykio dalyvius.
Tomas, riaumodamas kaip sužeistas liūtas, metėsi ant žmogelio ir suspaudė jį gniaužtuose taip stipriai, kad normalus žmogus būtų tiesiog apalpęs.
Tačiau – tai nebuvo paprastas žmogus. Mažai gelbėjo ir princesė, nežinia iš kur ištraukusi akmenį ir pabandžiusi užvožti žmogeliui į pakaušį. Pastarasis slinko link Adamo, godžiai išskėtęs nagus.
Adamas gulėdamas apsidairė. Kelis stiprūs šuoliai ir jis greičiausiai ištrūktų laukan.
Ir tuoj pat susigėdo dėl tokių savo minčių.
O žmogelis artinosi, nekreipdamas jokio dėmesio į jį spaudžiantį Tomą, vis dar negalintį atkelti nuo žemės šio iš pažiūros glebaus kūno.
Adamas laukė. Apie trolius girdėjo daug kartų, bet susidurti neteko. Ypač su tokiu, įsikūrusiu senose kasyklose. Ir dar šnekantį apie Juodąjį Žmogų. 
Adamas išsisuko nuo dar vieno smūgio. Nors, tiesą sakant, jis niekada ir nebuvo kalbėjęs su troliais.
Ir tada pagalba atėjo visai nelauktai.
- Štai, - visai šalia nuskambėjo išsigandęs jaunuolio balsas ir į ranką kažkieno šalta ranka įspraudė kardo rankeną.
Adamas pašoko, pernelyg nesigilindamas, kieno malone gavo ginklą, ir užsimojo. Troliai juk ne veltui taip bijojo grūdinto metalo.
Kirtis buvo staigus ir tikslus. Adamas beveik nesudvejojo – juk visai už trolio stovėjo Tomas, tebebandantis svo gniaužtais sulaužyti visus įmanomus kaulus.
Labai trumpai dinktelėjo mintis, ką reikės daryti, jei kardas nepaliks net žymės. Galbūt – skuosti kuo toliau?
Tačiau suveikė geriau nei tikėtasi. Ašmenys vienu ypu perskrodė liauną kaklą ir galva, plačiai išsproginusi akis ir išžiojusi juodą burną, nusirideno žemyn. Kūnas visai žmogiškai atsipalaidavo ir sudribo. Tik štai iš žaizdos pasipylusios juodos, anglimi dvokiančios dulkės, nė kiek nepriminė kraujo.
Adamas dėl visa ko kirto dar kartą ir sutrupino stuburą ir tik tada apsidairė.
Tomas kažką niurnėdamas, pėda vartė trolio galvą, princesė stovėjo beveik prie pat, sunėrusi rankas ant krūtinės. Atrodė, kad vos nusiritus aklai galvai ant žemės, grybai sužėravo kur kas stipriau.
Adamas apsidairęs palingavo galvą. Štai iš kur tas salsvokas dvokas – aplinkui gulėjo žmonių kūnai, kai kurie dar su grandinėmis aplink juosmenį, kiti – sutaršyti neatpažįstamai.
Tik vienas kūnų krutėjo,  vargiai tramdydamas drebulį. Turbūt tai ir buvo tas netikėtas pagalbininkas.
- O, Kvyklys, - nuoširdžiai nustebo Tomas, atpažinęs iš kūnų krūvos besiropšiantį jaunuolį, - na ir pasisekė tau.
- Aš –Giliganas, pone, - šniurkštelėjo nosimi jaunuolis, o jo veidas dar labiau pažaliavo. Viena laimė, kad turbūt jau ir taip viską išvėmęs buvo.
- Kvyklys, - tvirtai nukirto Tomas, - ėjai su manimi vienoje poroj grandinių, reiškia esi Kvyklys.
- Kodėl Kvyklys? - Adamas į kažkieno marškinius nuvalė kardą, apkibusį lipnia mase.
- Na čia toks paukštukas. Rudas, rytais nemiega ir kitiems miegot neleidžia ir baisus vagis..
- Ir?..
- Ir jis garsiai rėkia, - Tomo veidą nušvietė laiminga šypsena, - visai kaip šitas verksnys.
- Aš ne verksnys.
- Tomai, - Adamas mostu sustabdė kitą draugo tiradą, - palik vaikį ramybėje. Kas čia nutiko? Trolis?
Giliganas garsiai nurijo seilę ir įsistebeilijo kažkur aukštyn į tamsą. Veido spalva tapo šiek tiek panašesnė  į gyvo žmogaus.
- Mes tiesiog ėjom ėjom, kol kažkas šūktelėjo, kad priešais mato šviesą. O tada ir prasidėjo.
Adamas palaukė  kelias minutes, laukdamas tolimesnio pasakojimo pratęsimo, bet jaunuolis akivaizdžiai jautėsi taip, tarsi nieko daugiau šioje istorijoje nebegalėtum pridurti.
- Jis buvo vienas?
- Kas? Seržantas? Ne, buvom...
- Ar tas, kas jus užpuolė buvo vienas? - kantriai pakartojo Adamas, jau pradėdamas abejoti dėl jaunuolio protinės būsenos.
- Man rodos.
Daugiau klausinėti nebuvo reikalo. Tomas, akivaizdžiai džiaugdamasis, kad jaunuolis liko gyvas, pastatė pastarąjį ant kojų ir kumštelėjo į krūtinę.
Neliko nieko daugiau, kaip žingsniuoti į priekį, viliantis, kad daugiau niekas nesutrukdys.
Taip ir nutiko. Nors ir neapleido pojūtis, kad juos kažkas stebi. Bet pulti ar artintis nedrįso.
Vienintelis nusivylimas laukė tik pasiekus tą vietą, kurioje matė dienos šviesą. Adamas kilstelėjo keistos formos žibintą ir pakratė viduje esančias žarijas, kurios tuoj pat užsižiebė tokia pačia šviesa, kur ir suviliojo juos visus.  Trolis juos visus tiesiog apkvailino. Tik tiek, kad pačiam iš to naudos nebebuvo.

***

Adamas pakirdo ir apsidairė. Visi tebebuvo čia, niekas nepasikeitė – aplinkui tvyrojo ta pati tamsa, šalimais čiurleno šaltas kaip ledas požeminis šaltinis, tebelakstė aklos baltos žiurkės – per daug baikščios ir per daug greitos. Tad teko pamiršti visas mintis apie šviežieną.
Vis gi dabar jos Adamo visiškai nedomino. Jau kurį laiką spoksojo į tunelį, vildamasis dar kartą pastebėti judesį, dvelksmą, lengvą atodūsį – kažką, kas pažadino iš budraus miego. Jis sėdėjo ir laukė, šiek tiek primerkęs akių vokus, kvėpuodamas kuo rečiau, iš paskutiniųjų kovodamas su noru pasikasyti beprotiškai panižusį sprandą.
Net kai šalimais nuskambėjo labai tilus ir šiek tiek pažįstamas balsas, neištiesė rankos link kardo, tik šiek tiek pakreipė galvą. Iki šiol tebeskaudanti nugara priminė, kur tą balsą girdėjo.
- Sveikas, Adamai.
Adamas sveikindamasis linktelėjo, vis dar tvirtai nenuspręsdamas – sapnas tai ar ne.
- Gražiai jūs čia įsikūrėte. Jaukiai. Tik kam vargšą Prižiūrėtoją žudyti? - tamsusis pavidalas užsimojo ir nusviedė nukirstą galvą tiesiai prie kojų.
- Trolis ir tiek, - Adamas pagaliau ryžosi prabilti. Balsas skambėjo kažkaip neužtikrintai.
- Taip. Vargšas, - palingavo nematomas pašnekovas. Adamas tik gerai įtempęs akis įžiūrėjo kažką panašaus į juodą siluetą, - bet kaip kitaip penkis šimtus vaikų išmaitinti?
- Tai – klausimas?
- Jei žinai kaip atsakyti, tada taip – klausimas. Jūs numirsit, o man tiek vargo, -  pašnekovo balse nuskambėjo susierzinimas.
Adamas tylėjo. Ne todėl, kad pritrūko žodžių, o tiesiog nebetroško ginčytis su jo paties vaizduotės vaisiumi.
- Adamai, laikrodžiai stoja.
- Man kas iš to, - nusistebėjo Adamas, - prisuksi ir vėl eis.
- Šito laikrodžio neprisuksi. Jis... kitoks. Didelis, keistas ir toks pat nesuprantamas net man.
- Kas tu?
- Juodasis Žmogus. Manau, kad Prižiūrėtojas jau minėjo. Bet jei nori, gali vadinti Laikrodininku. Kadaise toks ir buvau.
- O dabar tiesiog mėgsti lupti žmones su lazda, - karčiai išsiviepė Adamas, pagaliau atpažinęs balsą.
- Tai menkutis skausmas. Kai laikrodžiai sustos, niekas nežino, kas nutiks. Galbūt viskas sustings vienoje vietoje, - toliau tęsė nematomas pašnekovas, - gal išnyks tarsi nė nebūtų buvę, bet kažkas labai pasikeis. Ir keičiasi jau dabar – žemės padarai veržiasi į dangų, dangaus – rausiasi į žemę. Miestus purto karai, nedorieji griauna doruosius, o dorieji pjauna nedoruosius. Laikrodžiai stoja, Adamai.
- O kas man iš to, - suirzęs atsikirto Adamas, - ar tai mane taip liečia? Atėjai atkeršyti už trolį – keršyk.
Juodasis pavidalas tylėjo, bet Adamas visa esybe jautė, kaip juodos akys tiriami nužvelgia kardą.
- Tu be princesės esi niekas, nereikalinga šiukšlė, mėsos gabalas, - pašnekovas atsivadėjęs sviedė į Adamą dvokiančią nutraukto kareivio ranką, - bet taip jau viskas pasisuko ir aš nieko negaliu pakeisti. Parvesk princesę ir saugok ją labiau už save.
Adamas sumirksėjo. Oras nebebuvo toks pat tirštas, kaip prieš akimirką,  šnerves vėl kuteno salsvas dvokas. Tikėti šiomis haliucinacijomis buvo per daug sunku.
- Ir tada laikrodžiai toliau suksis? - nežinia kodėl paklausė Adamas, jausdamas kad žodžius taria taip sunkiai, tarsi  būtų gerokai apsvaigęs.
- Ne. Senasis Laikrodis nebesisuks. Tu ir aš esame tik sudūlėję ratukai sudėtingame mechanizme, kuriuos pats laikas pakeisti. Princesė ir yra tas naujas ratukas, - nematomas pašnekovas kiek patylėjo pirštu dūrė į šaltinį, - jei panersite, už dvidešimties žingsnių šaltinis šauna į žemės paviršių.
Praėjo kelios ilgos ir tylios akimirkos ir Adamas tik tada suprato likęs vienas.

***

Adamas išnėrė iš šaltinio ir giliai įkvėpęs oro linktelėjo.
- Tikrai išėjimas.
- Na tu ir šaunuolis, - pakraipė galvą Tomas, - ar ne, Kvyklį? Šaunuolis mūsų Adamas. Aš nė už ką nebūčiau sugalvojęs. Ir kaip tau šovė į galvą? Dar kelios valandos šiame dvoke ir pats save susikapočiau į tuos gabaliukus ir atsigulčiau šalia. Ką manai, Kvyklį?
- Aš Giliganas, pone, - nedrąsiai paprieštaravo vaikinas, - ne Kvyklys.
- Kvyklys, - savo žodžius Tomas užtikrino kiek gruboku pliaukštelėjimu per nugarą, - ištrūksim, aš tave iškart pas Jūrininkus vedu – padarys tatuiruotę, kad visi žinotų, koks tu paukštis. Koks tu kalinys, po velniais, be ženklo, a?
Adamas giliai kvėpavo, bandydamas kuo labiau užpildyti plaučius deguonimi ir vienu akies krašteliu stebėjo princesę, kuri atsibudo anksčiau nei kiti ir labai ilgai bei įdėmiai žiūrėjo tiesiai į Adamą, lyg  norėdama kažką pasakyti, bet nedrįsdama.
Adamas jos ir nespaudė, bet kankino nuojauta, kad princesės sapnai taip pat buvo ne ką paprastesni. Tik ką tada pasakojo Juodasis Žmogus?
- Princese, - Adama ištiesė delną, vos pajutęs, kad oro plaučiuose užteks, - palydėti?
Princesė apsidairė aplink. Visa povyza rodė kad ji gerokai sutrikusi.
- Ar tai būtina?
- Ėėėė, princese, - subaubė Tomas, - iškritai iš tokio aukščio tiesiai į jūrą. Pliumpt, o gyva. O čia keletas metrų ir tiek. Užsimerkus nuplauksi. Ar ne... ei, Kvyklį, pasakojau, kaip ji atskrido iš dangaus?
Adamas palaukė, kol  Tomas pasivadėjo jaunuolį kiek toliau. Visa laimė, kad senasis kelmas dar puikiai suprato slapčia rodomus ženklus.
- Princese, ką sapnavai? - paklausė Adamas, įsitikinęs, kad nei Tomas, nei Giliganas jų neišgirs.
Mergina tylėjo ir Adamas pajuto kaip niekada stiprų norą pribėgti ir pabandyti nuplėšti tą metalinę kaukę, kad pagaliau išvystų bent kažkokią emociją.
- Mane stebina, kad jūs klausiat, - atsakė princesė po ilgos pauzės, tačiau nebe taip tvirtai, kaip visada.
- Kaip jis pasivadino? Juoduoju žmogumi ar Laikrodininku? O gal dar kitaip? Man prisistatė būtent taip, nors iki šiol tebegalvoju tai buvus sapnui.
- Laikrodininku, - tyliai atsiliepė princesė, - reiškia tai ne sapnas, - labiau sau, nei Adamui pridūrė dar tyliau.
- Ir tai, ką papasakojo jus išgąsdino taip, kad dabar bijot nerti į šaltinį.
Princesė, rodos, pagaliau pasiryžo ir priėjusi prie šaltinio pritūpė ir pasilenkė arčiau Adamo.
- Jis man papasakojo apie Laikrodį. Ir dar šiek tiek. O tas „šiek tiek“ labiausiai mane ir gąsdina.
Adamas pirmąkart žiūrėjo į princesę iš taip arti. Dabar prietemoje atrodė, kad veidas gyvas, tik sustingęs iš liūdesio. Nagingas meistras taip kruopščiai ėmėsi savo darbo, kad nepagailėjo laiko net blakstienoms iš plonų aukso siūlelių, o odą vagojo dar smulkesni ornamentai, susipynę į keistas figūras. O be to – nuo jos sklido neslepiama baimė, tokia aštri, kad, rodos, galėjai užuosti.
Adamas, nežinodamas ar elgiasi gerai, raminamai paglostė jos ranką, kaip kartą užeigoje matė darant motinai, kurios vaikas verkė dėl sudegusio tvarto ir jame likusių vištų.
- Bet tai buvo sapnas. Tad nėra ko bijoti. Ar ne, princese?
- Taip, sapnas.
- Ei, - garsiai suriaumojo Adamas, - jūs ten, du balandėliai Kvykliai, liekat ar neriat atgal į dienos šviesą?

***
Šaltinio kadaise būta kur kas didesnio, tik kelios griūtys užtvenkė jį keliose vietose, palikdamos tokį siaurą praėjimą, kad Tomui teko ilgokai tvardytis, kol pralindo. Dar keletas yrių ir jie išnėrė į dienos šviesą. Žinoma – buvo apsiniaukę, o horizonte į debesis tįso dūmų šleifas, tačiau bent jau ne dvokiantys urvai. Adamas sau viduje tvirtai pasižadėjo niekada daugiau neklaidžioti senomis šachtomis. Žinoma, jei nebus surištas ir varomas per prievartą. Labiausiai gailėjosi kardo, palikto šachtoje.
Tik išsirabždinę į krantą jie suprato kad nėra vieni. Ar bent jau dalinai.
Šaltinis liejosi į kur kas didesnį ežerėlį, prigludusį prie pat uolų masyvo. Šalimais, ant kranto dygo keletas dygliuotų krūmų ir nusususių medžių. Per šiek tiek tolėliau besidriekiančius laukus tįso takelis, kuriuo ir judėjo žmonės- grupelėmis ar pavieniai. Kas pėdino pėsčiomis, kas pasikinkęs vežimą, tačiau visi keliavo tolyn nuo horizonte rūkstančių dūmų.
Ir jų visiškai nestebino šalia šaltinio sėdintys kiaurai peršlapę žmonės.
Adamas ir Tomas jau buvo tai matę, kai žmonės, susirinkę viską kas brangiausia, patraukdavo tolyn. Dideli ir maži karai visada priversdavo žmones bėgti. Bėda ta, kad paskutinius trejus metus nevyko nieko tokio, dėl ko ištuštėtų ištisi kaimai ir miesteliai. Sostinės galia užtikrino tokį saugumą, už kurį tekdavo mokėti, tačiau mažesnieji miesteliai galėjo jaustis kur kas ramiau.
Tomas turbūt galvojo tą patį, nes jo žvilgsnis vis labiau niaukėsi, o kumščiai gniaužėsi.
- Ei, tu, kas vyksta? - Adamas sparčiu žingsniu prisiartino prie berniuko, ant kupros užsivertusį kuo didžiausį maišą.
Berniukas žvilgtelėjo į vyrą kiek nepatikliai, apsidairė, tarsi ieškotų atspirties
- Kas vyksta? Karas?
Berniukas tylėjo ir mindžiukavo nuo vienos basos pėdos ant kitos.
- Ar girdi?
- Atstok nuo jo, - sudraudė moteriškė, vadalojanti vežimą, - jis kurčias. Jį vaikystėje taip Valkatos sulupo, kad klausą prarado, o iš ausų dar trys dienos kraujas bėgo.
Berniukas pagaliau susivokė, kad keistasis vyras, išlindęs iš šaltinio jo daugiau nebekamantinėja ir pasiskubino dingti.
- Būna, - Adamas pakraipė galvą, - turbūt apsivogė.
- Ai, kas ten supaisys, - moteriškė timpčiojo vadeles, laikydama nerimstantį kuiną, tinkantį labiau odoms, nei vežimui tempti.
- Tai kas vyksta? Valkatos vėl?
- Gerai būtų jei Valkatos. Blogiau. Sostinėje visai pakvaišo, - atsiduso moteriškė, - sako – Vartus atvėrė, Pelkynę ugnimi užpylė, tik kad tų žemių ugnis neima. Tai ir lenda visokios baisybės iš Pelkynės.
- Pelkynė taip arti? - netikėdamas apsidairė Adamas, - aš galvojau...
- Ir gerai galvojai. Pelkynė ana ten, - jis parodė į padūmavusį horizontą- bet tenka bėgti anksčiau. Pradėjo kareivukai nevaldomai šeimininkauti, nežmonių ieško, o suradę tyčiojasi iki tų vargšų mirties. Atseit – taip liepta, toks įsakas. Ir kas galėjo pagalvoti, kad to sulauksiu, - niūriai suburbėjo moteriškė, - net mano žirgą užplumpino, kad tas protezą vietoj lūžusios kojos turėjo. Visai iškvailėjo.
Adamas klausėsi vis mažiau tikėdamas. Perversmu rūmuose patikėti tikrai buvo galima. Bet kad viskas atsiristų iki tokios ribos. Moteriškė dar palūkuriavusi negrabiai atsisveikindama mostelėjo ranka ir paragino savo kuiną.
Likusieji prie šaltinio tuoj pat pajuto pakitusią Adamo nuotaiką.
- Nežinau, princese, tikrai nežinau, ką jums dabar daryti, - Adamas suko žvilgsnį į šalį, vengdamas skvarbių akių, -  mes su Tomu išsisuksim, dingsim šioje suirutėje, o ką daryti jums... aš nežinau.
Adamas giliai įkvėpė ir papasakojo viską, ką išgirdęs iš moteriškės. Princesė tylėjo, nė vienu judesiu neišsiduodama ką galvojanti.
- Tai, kaip suprantu, - princesės balsas buvo tylesnis už pelės žingsnius, - aš dabar- nebeegzistuojančių rūmų princesė?
- Manau, kad labai taikliai pastebėta, - atsakė Adamas.
- Adatininkų bokštus jie tikrai sunaikino vienus pirmųjų, - garsiai svarstė princesė, - tad ir man laiko liko nebedaug, kadangi be jų vaistų aš paprasčiausiai sustosiu. Ar turiu dar kitų pasirinkimų nei vis tiek keliauti ten, kur suplanavusi?
- Na, galit būti su mumis, - leptelėjo Tomas, - tų jūsų grūdelių labai pasistengę gautume. Suirutės metu visko galima gauti. Tokios jau tos karo taisyklės.
- Ačiū Tomai, - princesė nusilenkė ir geraširdis storulis nuraudo, - bet viskas vien tuo neužsibaigia. Mes taip sutvertos, kad esame priklausomos nuo meistrų – Adatininkų. Kad ir kas dabar sėdi soste, nemanau kad būtų toks kvailas jog nepasiliktų nė vieno. Tad ir man reikia grįžti į Sostinę, kad ir kokia ten lemtis lauktų.
Adamas prisiminęs seržanto žodžius papurtė galvą. Ne, princesės ten lauks tik mirtis.
- Pelkynės niekas neužims ir nesudegins. Ten būtumėt saugi. Turiu priminti, kad ir pats būčiau saldus kąsnelis tiems kvailiams, naikinantiems visus, kas turi bent vieną mechaninę galūnę, - Adamas reikšmingai pakrutino pečius ir pabandė išspausti pačią linksmiausią šypseną, - jums padėti gali tik vienoje  vietoje – Pelkynėje. Ir niekur daugiau. Mes šiaip ar taip ketinam ten ramiai praleisti laiką, kol viskas nurims. O tos kalbos apie Adatininkus... aš vis gi manau, kad jos sukeltos tų pačių Adatininkų. Juk jiems reikia jaustis reikalingais ar ne?
Princesė patylėjusi nedrąsiai linktelėjo.
- Na jei tikrai keliaujate į tą pačią pusę.

***

Nakčiai jie apsistojo šalia apleisto kaimelio. Vienintelis Giliganas nedrąsiai pareiškė mintį, kad tuščiuose nameliuose jie visi pailsėtų kur kas geriau, tuo labiau, kad gyventojai net nesivargino sudeginti tų namų, vildamiesi, kad kai galės grįžti, ras tas pačias sienas. Bet Tomas tik reikšmingai dėbtelėjo į horizonte rūkstančius dūmus. Greičiausiai tos susibūrusios laikinos gaujos ir nesivargins keliauti naktimis, bet niekada negalėjai žinoti.
Vis gi Adamas atvilko iš kažkurio trobesio keletą čiužinių ir maišą, pilną maisto atliekų. Bent jau tą akimirką jie jautėsi saugūs, sotūs ir laimingi. Viena princesė sėdėjo ir spoksojo į tą pusę, kurioje jos įsitikinimu ir buvo Sostinė. Tomas vis kumštelėdavo Adamui – neva, prieik, pasišnekėk, bet ar vyrui pritrūko drąsos ar noro, bet princesė ir liko viena.
Nepajudėjo net tada, kai naktinį dangų sudrebino keturi orlaiviai, nuskrieję į tolį. Po kelių akimirkų iki stovyklavietės atsklido sprogimo garsai. Turbūt laivai surado plėšikaujančias gaujas ir be jokio gailesčio jas sunaikino su visu kaimeliu. Sostinė demonstravo, kad ji vis dar stipriausia šioje smėlio dėžėje.
Princesė tiesiog sėdėjo ir žiūrėdama į vis labiau besiniaukiantį dangų, galvojo apie Laikrodininko ištartus žodžius:  „Ką bedarytum ir kaip pasielgtum – šis pasaulis sustos kaip senas sugedęs laikrodis. Bet tik jūsų pasirinkimas – ar pradės tiksėti naujasis“.
Ją gąsdino ne žodžiai apie pasaulio griūtį. Kas buvo „jie“, nuo kurių viskas ir priklausė?