Tvarka ir laimė maršalkos Chrapickio rūmuose ( šį sykį be angeliukų )

Žarnyno parazitai turi geresnę darbo etiką už statybininkus. Ot ko jie galėtų pasimokyti iš statybininkų, tai kaip gerti baltarusišką zubrovką su padirbtom banderolėm, rūkyti Kentą ir siurbti kraują. Askaridės, prašau, neįsižeiskit, nenorėjau užgauti, esat meilūs padarėliai, palyginus su vidutiniu ūsuotu, dailės ir meno akademiją baigusiu kretin-restauratorium. Pardon už sutrumpinimą, tikras moksliškas pavadinimas yra Mikeladželo-Buonaroti-idioti-suprem-kretin-subin-skaudyn-irmanviskasviskas-dzin-restauratorius, su kultūros ir paveldo departamento išduota licenzija. Jau dešimta valanda, o jie dar nė nepradėjo. Kad juos velniai. Kad juos velniai, velniop velnio dėdės ir suknistai velniop velniop kvadratu velnio probobutės, su visais jų iškruštais ir nekalto prasidėjimo aleliuja šventasis Juozapai giminaičiais.

Ūsuotasis subin restauratorius sako, kad negali pradėti, nes jam dažų neatvežė. Viešpatie! Dažų neatvežė. Kaip iš dangaus nukritęs, atrodo, pirmą kartą gyvenime išsiaiškino, kad norint tapyti, reikia dažų. Visi kiti negali pradėti, nes pirma reikia pravesti vamzdį sienoje ir restauratoriaus pastoliai trukdo. Dažus užsakė, tinka tik „Colore“ itališki, bet subrangovas užmiršo parašyti lydraščius, tai pristatė į kitą objektą. Nedemaskuotas idiotas. Kur pristatė? Į Renavo dvarą. Kur, kokioje subinės skylėje, atsiprašau, yra Renavo dvaras?

Mažeikiuose.

Nesinervink. Ramiai. Įkvėpk. Iškvėpk.

Kišenėje užčiuopiu „Nicorette“ kramtomąją gumą. Išlupu, pakramtau tris kartus ir išspjaunu į šiukšlių dėžę.

Toks tat yra tas išgirtas velnių efektyvumas. Viską, atsieit, jie gali padaryti. Raudonasis pragaras su prakiurusiom pėdkelnėm, tfu. Skambino, sakė atvažiuos dešimtą. Dabar po dešimt penkiolika. Tegul tik man nepasirodo, aš duosiu jai velnių tai velnio išperai. Yra sutartis. Yra įsipareigojimai. Prašom vykdyti.

Ding dong!

Strykteliu nuo kėdės. Na, pagaliau! Nulekiu laiptais žemyn, vos nenuversdamas Artemidės stautulos.

Surenku kodą, atidarau duris.

Už durų stovi trys ūsuoti dėdės sveikai įmitusiais veidais.

- Čia mes, buvom išėję parūkyti.

Ir čia mano nervai nebeatlaikė.

- Šūdai jūs! Prakeikti komunistai! Tai ir rūkykit sau! Nustipkit! Vis tiek jokio darbo nedirbat! Ir kol nedirbat, tai dinkit man iš akių! Aš jūsų snukių ūsuotų matyti nebegaliu! Von iš čia! Velniop!

Ir trenkiau durimis taip, kad vos antro aukšto langai neišlakstė.

- Pfffuuuff, - iškvėpiau orą.

Susiėmiau rankom galvą.

Pragaras. Tikras pragaras.

Ding dong!

Nusispjoviau - Tfu! Tiek jau to, eikit vidun.

Surinkau kodą, atidariau duris.

Už durų stovėjo velnias Austėja Kripickaitė, ir šypsojosi didele strazdanota šypsena.

Plaukai atbulai perrišti balta skarele; storo lininio audeklo marškiniai, siuvinėti ukrainietiškais tautiniais ornamentais, rankovės paraitotos iki alkūnių; krūtinė aukšta, koks trečias kalibras, nemažiau; klubai platūs, sijonas braška per siūles. Kojos basos.

Akys, kaip anksčiau, žalios, truputį žvairos.

- Čia aš, Algimantai Kęstutovičiau, atnešiau dirbantiesiems užkąsti. Taip sakant, kai skrandis tuščias - nepakariausi. Reikia palaikyti moralę ir kūrybinį nusiteikimą, - prabilo sodriu, krūtininiu balsu. – Spurgos, šviežios spurgos, ir pyragėliai, su kopūstais ir su grybais. Ir degtinėlės, kaip be jos galima?, kad širdis uždainuotų, kad liūdnos mintys nelankytų. Kada dūšioje džiaugsmo nėra, tai darbas nespartus!

Ji plačiu mostu atkišo man pintinę:

- Paskanaukit, Algimantai Kęstutovičiau, nepasidižiuokit!

Iš pintinės kyšojo puslitrinis butelis degtinės, stiklainis raugintų agurkų ir kažkas dailiai suvyniota į laikraštį, išmargintą riebalinėm dėmėm.

Negalvodmas, ką darau, kilstelėjau agurkų stiklainį, po to padėjau atgal.

- Kas čia per velniava? – paklausiau nuščiuvęs, girdėdamas savo balsą lyg iš toli.

- Agurkai, - dalykišku balsu nutęsė Austėja, - neprasti agurkai, Suzdalės, sūdytieji.

Kilstelėjau laikraščio kampą, ištraukiau spurgą.

Dar šilta.

Atsikandau.

Spurga kvepėjo nerafinuotu saulėgražų aliejumi.

Mane pagavo Prustiškas „madellaine“ pyragėlių jausmas, prieš akis pradėjo slinkti futbolo rungtynės, kai „Dinamo“ žaisdavo su „Spartaku“, ir vaizdas kaimynės Reginos, paraitotom rankovėm beskalbiančios vaiko vystyklus, garsiai šnekančios ir pasilenkusios taip, kad matosi tarpkrūtis; ir geltona alaus bačka ant ratų, apie kurią nuo ryto trinasi pijokėliai; ir jaudulys, virpantis jaudulys, kai iškrito paskutinis „Sportloto“ kamuoliukas su skaičiumi 12, kuris reiškė, kad laimėjau 25 rublius.

Krūtinę sugniaužė, nebeglėjau pratarti nė žodžio.

Apsisukau, užlipau laiptais, ir užsidariau savo kabinete.

Austėja žiūrėjo pavymui. Po to gūžtelėjo pečiais ir nuėjo prie darbininkų.

***

Kai nusileidau žemyn, buvo jau gerokai popiet.

Darbas virė.

Statybininkai zujo pirmyn-atgal su kibirais, paklotų ritiniais ir parketo lentutėmis, žviegė diskinis pjūklas, taukšėjo plaktukai; architektai, pasitiesę brėžinius kažką rodė vienas kitam ir linksėjo galvomis, restauratoriai, su dulkinais akiniais, bet žibančiom akim, gramdė dažų sluoksnius, po kurias slėpėsi originalios freskos.

Ūsuotasis devintasis freskų restauratorius, pamatęs mane, mikliai kaip beždžionė nurepečkojo žemyn nuo pastolių ir skubiai priėjo:

- Drauge Lubinskai! Ar leisite kreiptis?

- Taip? – žingtelėjau žingsnį atgal, nežinodamas, ko tikėtis.

- Neramu man, drauge Lubinskai. Darbų mąstas toks didelis, o laiko maža, labai maža. Negerai būtų apvilti mums suteiktą pasitikėjimą, neįvykdyti partijos užbrėžtų planų. Mes, darbininkai ir kūrybinė inteligentija, pasitarę nusprendėme dirbti po antrą, papildomą pamainą, tap pat ir savaitgaliais. Norėtume gauti jūsų, kaip projekto vadovo, sutikimą ir pritarimą.

- Gerai – pasakiau kuo neutralesniu tonu.

- Dėkoju, drauge Lubinskai! – restauratorius nustvėrė ir pakratė mano ranką, po to, nedelsdamas, vėl užsikabarojo ant pastolių ir ėmė kruopščiai teptuku ryškinti Amūro rubuiliškas rankutes.

- Iš kur gavote dažų?! – šūktelėjau, perrėkdamas pjūklo triukšmą.

- Kas ieško, tas randa, drauge Lubinskai! Tokia yra tikroji partijos vedamo proletariato dvasia! – šūktelėjo jis atgalios, neatsitraukdamas nuo darbo.

Perėjau per statybvietę, stengdamasis nesipainioti darbininkams po kojų. Austėjos niekur nesimatė. Dingo didžioji šiukšlių dalis, darbininkų įrankiai buvo nepriekaištingai tvarkingai sudėlioti. Siena už pastolių, kur turėjo būti nutiestas vamzdis, buvo šviežiai nutinkuota ir kitoje pusėje darbininkas, susikaupęs virino vamzdžių galus.

Supratau, kad neturiu čia kas veikti, ir užlipau atgal į kabinetą.

Ant kėdės prie mano stalo sėdėjo velnias Austėja ir verkė.

- Kas nutiko? – man per nugarą vėl perbėgo nerimo šiurpulys.

- Turiu bėdą, Algimantai Kęstutovičiau, - jos skruostu nuriedėjo didelė ašara.

- O viešpatėliau, ar kas negerai su darbais? Tik nesakyk, kad yra bėdų dėl mūsų kontrakto, nieko nenoriu apie tai girdėti – jis pasirašytas ir patvirtintas, darbai vyksta, ir aš esu la ... eee ... pakankamai patenkintas. Gali būti geriau, bet visai neblogai ir taip, kaip yra.

- Ne, ne, su kontraktu viskas tvarkoje, drauge Agimantai. Tiesiog įkrito krislas į akį. Niekaip negaliu iškrapštyti. Gal galėtumėt pažiūrėti, va čia, prieš šviesą?

Priėjau arti. Jos skruostas buvo šlapias, ji pakėlė galvą, mirksėdama.

Nuo velnio Austėjos Kripickaitės sklido salsvas, vos jaučiamas kvapas, sveikata, moters prakaitas, muštas sviestas ir derlius po šešiasdešimt centnerių iš hektaro. Aš pasilenkiau arti, stengdamasis nepaslįsti ir neįkristi į žalią jos akį, bet pajutau, kaip man prie kojos priglunda stangri moters šlaunis ir tai buvo sveiko proto pabaiga.

Turbūt, ji buvo gerokai anksčiau.

Kai sustojau ją bučiuoti, ji šypsojosi visom savo strazdanom.

- Och ir šelmis gi jūs, Algimantai Kęstutovičiau! Mat štai kaip ėmėt ir išbučiavot, net lūpas sukandžiojot. Ar gi gražu šitaip elgtis, pamynus visas moralės normas? Bučiuosit bučiuosit, o tai, žiūrėk, dar ir susuksit galvelę man jaunai kvailai.

Ji nusirišo skarelę, paleisdama plaukus.

- Ach, jums, vyrams su valdžia ir padėtimi tik ir rūpi, kaip sudaužyti nekaltai mergaitei širdį - tiesą sakau, drauge Algimantai? – ji vėl žvilgtelėjo į mane aukštyn, atsisagstydama marškinių sagutes.

Įsikniaubiau jai tarp krūtų.

- Taip, tiesą sakau. – konstatavo ji sodriu balsu ir apsikabino mane kojomis, sukryžiuodama basas pėdas.

Kvėpavo man į ausį karštu medaus kvapu, - žinojau, tik tave pamačius žinojau, kad lengvai pagausiu tave, mano paukšteli, - girdėjau ją kuždant, jausdamas, kaip ji prie manęs glaudžiasi plačiastrėnė ir dosni, kaip Rusijos stepė, -pagausiu, tave, paukšteli, pagausiu, ir čiulbėsi man pačias gražiausias giesmeles.

Po to, vienu metu išsiliejo sėkla į jos isčias ir kraujas man į smegenis, aukščiausios palaimos būsenoje pajutau ateinant šaltį.

Tada aš numiriau.

***

Patvirtinu, pragaras yra. Kol kas aš esu tik penkto, žemiausio rango velnias, bet turiu šiokių tokių gabumų. Manau, padarysiu karjerą. Antro rango velnias Austėja Kripickaitė yra mano tiesioginė viršininkė. Esu pagavus jau tris tamsiai pilkas sielas ir aštuoniolika pilkų. Kol kas, nepavyko pagauti dar nė vienos tikrai juodos sielos, nors mane jau išdulkino 4358 vyrai ir 16 kartų buvau nėščia. Iš pradžių buvo šlykštu, ypač kai prievartaudavo, bet po to pripratau. Pragaras yra pragaras, tvarka turi būti. Be to, turiu nuostabią mokytoją – mylimąją vadę ir ištikimąją bendražygę Austėją Kripickaitę – kuri mane muša tik vakarais, o rimtai pakankina nedažnai, dažniausiai tik per šventes. Užsivertus darbais, vargšelė. Ir labai talentinga. Nenuostabu, kol buvo gyva, ji buvo Nikita Sergejevičius Chrusčiovas.