Mano svajonių įstaiga, arba Kas yra mėgstamas darbas

Visuose pasaulio kraštuose maži žmonės, dirbdami
                                  mažus darbus, pamažu keičia pasaulio veidą.
                                                          Vanda Juknaitė                 


Svajonė – gyvenimo variklis ar tik fantazijos vaisius?
      50 metų daug? Mažai? Pusė gyvenimo... 
      Akys užkliūva už straipsnio „Svajonių darbas, kuriam negaila 50 gyvenimo metų“. Pagalvoju: ar nebūtų gaila savęs tokiam laiko tarpui pašvęsti ne šeimai, o darbui. Imu abejoti: koks užsiėmimas galėtų sudominti, kad atiduočiau pusė savo gyvenimo? Ypač, jei iki šiol jie keitėsi it panorama dundant traukiniu.
      Akimis sugrįžtu į to paties straipsnio antraštę: betgi tai – svajonių darbas! Skamba banaliai, kiek vaikiškai. Mat apie svajones daugiau pratę šnekėti tada, kai esame jauni, dar nesubrendę. Dar kai tikimės iš gyvenimo sulaukti kažko naujo ir nepatirto. Na bet suaugę – tie, kurie jau esame sutikę didžiąją gyvenimo meilę, „sukurpę“ kelis gyvus, lakstančius ir savo balsais primenančius, kad jie vis dar šalia, džiaugsmus, taip sakant, palikuonis. Patyrę, kaip dažnai guodžiamasi, ir šilto, ir šalto. Ar mums dar bešnekėti apie svajones?  Apgailėtina. Visai ne.
      Atsiverčiu B. Schafer knygą „Nugalėtojų principai“. Autorius nuteikia optimistiškai: „Svajok ir įgyvendink savo svajones“. Sparnuotai lengvai nuskamba ši frazė. Net juoktis pradedu. Nors... palaukit. Mesteliu akį, apie ką ten... Mintis: „Niekas neišsipildo taip užtikrintai, kaip mūsų svajonės, kuriomis gyvename“. Wow! – nustembu. Argi taip gali būti? Sąmonėje išplaukia pavyzdys. Kaimynas pora metų nuolat kartojo norįs suręsti savom rankom namą – svajonių namą. Sakiau jam: „Mažiau kalbų, daugiau darbų“. Deja, mažai tikėjau ir tikėjausi. Ir štai neseniai mačiau – užaugę ano kaimyno namo pamatai. Kaip pasakytų R. Granauskas, „prieš ko nors imdamas žmogus ne vien tiki tuo, ko imasi, bet ir tikis: jame sukyla norai, viltys, tikslai, troškimai  ir t. t. Tad tuo, kas minėta, vadovaudamasi, B. Schafer citatą perkuriu: „Gyvenk svajonėmis taip, kad jos taptų realybe. Tikėk (is) ir veik! “.
      Net ir optimistiškų gaidų vedami, gyvendami svajonėmis, susidursime su begale problemų, pastosiančių kelią žengiant tikslo link. Svarbiausia: nenuleisti rankų prieš pat jo pasiekimą. Svajonių veikla patiems kantriausiems, atkakliausiems ir kitiems „iausiems“ yra pasiekiama.

Surasti svajonių darbą įmanoma!
      Svajonių darbas. Kas tai? Mistika, fantazija, realybė? Pasidomiu šia sąvoka. Štai keli mėgėjiški žodžio „svajonė“ apibūdinimai: „Svajonė gražesnė už realybę – taip gera joje paskęsti“. „Kai svajonė tavyje, pasikrauni tik gerų emocijų, gerų dalykų ir visa tai nori dovanoti pasauliui“. „Svajonė tampa viskuo, kai širdis pasiilgsta“. Šie žodžiai it utopija, perkelianti žmogų į kitą plotmę, pripildanti jį gėriu, teigiamų emocijų, skatinanti dovanoti. Svajonę palyginčiau su skrajojimu padebesiais, lengvu plunksnos sklendimu... Įdomu, ar darbas gali sukelti panašių minčių?
      Pasiskaitau apie darbą, jo įvertinimą praėjus geram pusmečiui po ekonominės krizės.  Ne paslaptis, kad darbas daugeliui užima reikšmingą vietą, nes ten praleidžiame daug laiko. Įsivaizduokite asmenis, kurie pasipūtę nuolat žvalgosi į laikrodį ir it mokyklinukai laukia darbo pabaigos, taip sakant, neturi vidinės motyvacijos. Palyginsiu: kaip lengvumas pavirsta akmeniu širdy, taip darbas, ypač šiais laikais, susiejamas su rutina, nuoboduliu, net kančia. Juk tai totalus košmaras! Pasak filosofo Marko Aurelijaus: „Jeigu mūsų vidinis vadovas atitinka prigimtį, tai jis yra taip nusiteikęs visko, kas vyksta atžvilgiu, kad lengvai prisitaiko prie to, kas galima ir kas yra jam skirta“. Taigi jei darbas nėra mums skirtas, veltui darbuosimės. Ši priežastis pakankama, kad skubėtume į paieškas tokios veiklos, kuri atitiktų prigimtinius poreikius. Išganingai mintį yra pasakęs Konfucijus: „Pasirink mėgstamą darbą, ir tau niekada nereikės dirbti“.

Kaip susirasti trokštamą darbą?
      Šių laikų ekonominė situacija neleidžia sukurti naujų darbo vietų, o senosios užimtos ir sunkiai prieinamos. Didžiulės eilės Darbo biržoje, internetiniai darbo paieškų portalai „užkimšti“ skelbimų, keliasdešimtimis ar net šimtais kandidatuoja į vieną darbo vietą. Visi žino, kad darbą susirasti nėra lengva. Tačiau ne dejuoti reikia, o tikėti (is), veikti! Pradėjus darbo paieškas nenuleisti rankų, tikėti savo sėkme iki galo ir dėti visas pastangas svajonių darbui gauti. Jis gali būti jūsų. Ko gero, paklausite: kaip jį gauti?
      Remiantis Cvbanko. lt duomenimis, pirmiausia nusiunčiame gerai parašytą CV su Motyvacijos laišku. Kaip juos parašyti? Patarimų apstu. Jei paklaustumėte mano nuomonės, atsakyčiau, kad geras CV: tikslus, glaustas, logiškas, realus, parašytas be klaidų. Nesigilinant į smulkmenas, pasakysiu: „Geriau duoti patikrinti CV kam nors iš pažįstamų, nei nusiųsti niekam tikusią rašliavą ir sugadinti darbdavio pirmąjį įspūdį“. Geras CV yra raktas, kuris atveria duris į pokalbį su svajonių bendradarbiu. Taigi nemanykite, kad CV rašymas ir tobulinimas yra tik laiko gaišimas. Jis turi būti įdomus, traukiantis būsimo darbdavio akį. Dar svarbu: netingėti kiekvieną dieną domėtis naujais skelbimais (internete, laikraščiuose, įdarbinimo agentūrose, klausti giminių ir draugų, patiems pavaikštinėti po įstaigas ir pasiūlyti savo kandidatūrą, palikti savo CV). Tai išbandyta savu kailiu – veikia.
      Pasiūlymas tinginiams: niekada neverkti, kartojant, kad darbų nėra, nes JŲ TIKRAI YRA! Kad nėra darbo, įsitikinau, sako tie, kurie nedaro nieko, o tik laukia, kol atneš pasiūlymą dirbti ant lėkštutės. Pabuskite – nebus taip! Tačiau ir lėkti strimgalviais bet kur neverta: peržvelkite savo sugebėjimus, turimą darbo patirtį ir išsilavinimą. Bet ne, yra manančių, kad kandidatavimas pagal visus skelbimus iš eilės užtikrins darbo gavimą, ir dar blogiau – kandidatavimas į darbo vietą visai neatitinkant keliamų reikalavimų. Kam taip plėšytis ir rizikuoti? Nejau manote, kad darbdaviai akli, kurti ir nieko nesupras? Juokinga. Vadovaudamiesi tokiais būdais tik apsunkinsite darbdavį atrankoje per pokalbį, o svarbiausia – negausite darbo.
      Ir štai laimingieji. Jie sudomina darbdavį  ir dar vienu žingsniu priartėja svajonių darbo link. Laukia pirmasis (arba ir paskutinis) pokalbis su darbdaviu. Į ką atkreipti dėmesį ir ko tikėtis iš pokalbio? Gerai yra žinoti mintinai savo gyvenimo aprašymo informaciją. Kad argumentuotume pašnekovui, kodėl norime dirbti šioje įmonėje, verta pasidomėti jos veikla (nauda, patraukliu veiklos sektoriumi, dinamiška komanda ir pan.). Tikslus vietos, kur vyks pokalbis, adreso išsiaiškinimas, taip pat nepakenks, kad nepavėluotumėte. Taip pat patartina pirmajam įspūdžiui sustiprinti atsižvelgti į tai, ką` apsirengsite, atkreipti dėmesį, kokį aprangos stilių vilki organizacijos, į kurią aplikuojate, darbuotojai. Dėl šių dalykų neginčijamai reikia pasistengti, kaip ir dėl kitų, nulemsiančių, ar darbą gausite. Ką gi ką kalbėti, ko klausti darbdavio per pokalbį?
      Viena aišku, kad darbdavys klausinės apie jam rūpimus dalykus ir nuomones, bus tikrinamos profesinės žinios, taigi pasidomėkite klausimų tipais ir išsiaiškinkite jų poveikį. Galbūt vienais klausimais reikės atskleisti savo savybes, kitais – galimybes, trečiais bus bandoma provokuoti tendencingus atsakymus. Ir naudą atnešantis patarimas: daugiau darbuotis ties pokalbio pradžia ir pabaiga, t. y. atkakli repeticija namie, prieš veidrodžius, pažįstamiems ir pan. Patirtis rodo, kad darbdavio klausa aštresnė pokalbio pradžioje ir pabaigoje, o įsibėgėjus jam, svarbiausiasis nuklysta į apmąstymus ir naujų klausimų formuluotę.
      Pokalbis pasibaigė. Liko palaukti skambučio iki sutartos dienos. Pasidomėti darbdavio sprendimu galima tik, jeigu nesulaukėte skambučio, bet praėjus dviem trims dienoms po sutarto laiko. Kažkam juk turi pasisekti.

Pinigai ar savęs realizacija = būti ar turėti
      Būti ar turėti? – lyg Šekspyro lemtingieji žodžiai: „Būti ar nebūti“ pastato mus akistaton pasirenkant svajonę arba tiesiog darbą. Tačiau idealu, jei radę savo mėgstamą veiklą,  sugebame iš jos uždirbti. Vis dėlto dalis žmonių siekdami žūtbūt greitai praturtėti renkasi perspektyvią, pelningą veiklą, užuot rūpinęsi savo talentų atskleidimu ir puoselėjimu. O kuris mūsų nenorėtų būti milijonieriumi?
      Tyrimai rodo, kad 99 proc. žmonių, tapusių milijonieriais, siekė ne pinigų. Keista... Jie realizavo save per įgimtus gabumus, išsiaiškino savo aistrą ir sekė paskui ją nors ir į pasaulio kraštą. Ir ta veikla sekėsi, buvo tobulėjama be didesnių pastangų, todėl kilo uždarbis. O kas svarbiausia: atkrito priverstinis poreikis nuolatos save motyvuoti, nes entuziazmo buvo pasisemiama iš mėgstamos veiklos. Kodėl to pamėginti negalėtume ir mes?

      Bet ne visada laimė iš mėgstamos veiklos ateina su turtais. Pasak semiotiko A. J. Greimo, šio amžiaus žmogus stiprus valdomos mašinos pažinimu, bet lieka nesubrendusiu vaiku, kai reikalas eina apie savo paties pažinimą. Kai nepakankamai save pažįstame, sunkiau sekasi atskleisti savo talentus, neuždirbame pakankamai ar nesame patenkinti esamu darbu. Taigi žodis „mėgstamas“ orientuoja mus, į ką atkreipti dėmesį. Žinoma, pomėgiai neatneša pakankamai pajamų, bet ta veikla yra ypatingai maloni, į ją pasineriame ir viską aplink užmirštame.
      O ką daryti, jei neturi nei mėgstamo darbo, nei pomėgių, kurie „uždegtų“? Tuomet galima nusistatyti savo asmenybės tipą pagal MBTI psichometrinius klausimynus, kurie skatina gilintis į savo psichiką, padeda sužinoti, kaip suvokiamas pasaulis, priimami sprendimai. Jie padeda išsiaiškinti, kokia veikla mums labiausiai tinka. Arba dar kita metodika – tai asmeninių vertybių nustatymas, apie kurį plačiau rašo Steve’as Pavlina. Prioriteto įvertinimas yra esminis žingsnis šioje metodikoje. Pavyzdžiui, jei pirmoje vietoje yra bendravimas, reikia ieškoti, kur galėtume patenkinti šį poreikį.
      Efektyvi metodika – klausti savęs kokybiškų klausimų. Tokių klausimų, kurie turi savyje galios pagerinti gyvenimo kokybę: pvz., kas man sekasi be pastangų? Ką galiu dirbti vien dėl to, kad išreikščiau save? Ar turiu tam pašaukimą? Štai apie pašaukimą studijavę autoriai teigia, kad šis asmenybės bruožas atpažįstamas iš profesinės veiklos, susiformuoja lemiamas vidinių ir išorinių veiksnių ir reiškiasi kaip tikras įsitikinimas, pareigos jausmas. O kaip su mumis? Ar esame pareigingi, t. y., turime pašaukimą? Jei taip, teigia Pūkelis, turėtume žinoti, kam esame linkę, kur galime realizuoti gyvenimo tikslus, idealus ir potencines galias.
      Galima nuo ryto iki vakaro peržiūrinėti darbo skelbimus, ieškoti profesijos ar darbo, kuris tik sudomins, patrauks dėmesį. Deja, nepažįstant savęs, nežinant savo vertybių, bus didesnė tikimybė „prašauti“ ir susižavėti veikla, kuri iš tiesų nėra tokia reikšminga jūsų asmenybei. Tyrimai (tų, kurie pasirinko darbą vardan uždarbio) rodo, jog nemėgstama veikla smarkiai atsiliepia sveikatai (širdies ligos, diabetas). Ir tai nenuostabu, nes dirbant priverstinai nuolatos patiriamas chroniškas stresas. Be to, kai veikla neįdomi, vidinė motyvacija prarasta, užvaldo nusivylimas, įžengia monotonija. Tai darbas pavirsta kančia.
      Visai kitokia ateitis laukia tų, kurie analizuoja save ir atkakliai ieško veiklos, nuo kurios tampa gyvybingesni, išreiškia save ir jaučiasi laimingi. Peršasi išvada: jei pinigai tampa prioritetu, laukti galima tik ligų. Kalbėti apie turtą, laimę net neverta. Ir atvirkščiai: suradus mėgstamą veiklą, nustojame dirbti, ir turtai patys atkeliauja. Ko gi skiekiame?
 
Tapkime nugalėtojais
      Nuo ko pradėjome, ties tuo ir grįžkime. Atsakykime, ar galėtume atiduoti mėgstamam darbui 50 savo gyvenimo metų? Patikėkite, tai ne Sizifo darbas ir tokių žmonių yra. Prabangiausiame (viena naktis dviejų vietų kambaryje kainuoja nuo 1700-2000 litų) ir seniausiame (įkurtame 1928 m.) Honkongo viešbutyje „Peninsula“ du žmonės dirba ilgiau nei 50 metų, trys – daugiau nei 40, dvylika – 30, trisdešimt penki – 20. Šie skaičiai ne bereikšmiai. Jie – įrodymas, kad svajonių darbas egzistuoja.
      Nors viso labo tai tik viešbutis, Honkongo viešbučio personalo stažo rodikliai įspūdingi ne šiaip sau: tradicijos ir ištikimybė – kertinės vertybės. Darbuotojai dirba iš pašaukimo, todėl pritraukia begales įžymių žmonių, tokių kaip: Clarke‘as Gable‘as ir kitos „Vėjo  nublokšti“ įžymybės, vesternų aktoriai, Winstonas Chrurchillis, britų karališkoji šeima, Holivudo ir Volstrito grietinėlė ir kiti. Šiame greito vartojimo, praktiškų sprendimų ir beveidžių gaminių laikmetyje visuomet  įdomu paliesti tuos XX amžiaus pradžios dinozaurus – laiko  kapsules, kuriose senosios vertybės bus saugomos tol, kol bus pasirengusių už tai mokėti. Atkreipėte dėmesį, kad įdomi, mėgstama veikla pritraukia pinigus, jei negaila jai paaukoti savo metų, pastangų, net viršvalandžių, nes svajonių darbas užhipnotizuoja, o dirbant aplinka tarsi ištirpsta.     
      Abrahamas Linkolnas pažadėjo mamai, gulinčiai mirties patale, kad BUS KAS NORS. Savo svajonę įgyvendino ir tapo nugalėtoju. Tai pavyzdys žmogaus, kuris pažadą ištesėjo, nes tikėjo, jog gyvenimas per trumpas, kad būtų nereikšmingas. Mums, kurie dar ieško savo mėgstamos veiklos, skirti Franko Sinatros žodžiai: And more, much more than this, I did it my way“ („Pirmiausia padariau savaip“). Gyvenime, supraskite, turime pasirinkti – arba gyvename savo svajonėmis, arba padedame kitiems jas įgyvendinti. Praktiškasis Hamletas paklaustų: kaip būti?
   
(P. S. Kaip nebūti – pasirūpins kiti.)