vegetarė

Anądien susibėgame su drauge kavinėje vakare, abi išalkę nuo darbų, kalba liejasi per kraštus, nosis gundo tradiciniai kavinės riebaliniai kvapai.
Pasiimu meniu, akys pačios krypsta prie mėsiškų patiekalų. Standartinėje kavinėje pasirinkimas standartinis: vištienos krūtinėlė, lietuviškas karbonadas, kepti šonkauliukai, cepelinai, balandėliai.
Išsirenku gana greitai, tik žvilgt -draugė suraukus nosį - vis negali apsispręst.
Sakau, - ei, greičiau, nusibodo padavėjai trypčioti, rinkis po velnių. Tuo labiau, nėra čia ką rinkitis, viskas aišku kaip trys kapeikos.
Draugė delsia. Išsirenka varškės apkepą.
-Na, -sakau prisidegdama cigaretę (senais gerais laikais dar buvo galima rūkyti kavinėse), - tai ką, jau kaip pensininkė, vakare lengvus patiekalus renkiesi, ką, bijai, kad erotiniai sapnai kankins??
Bepradedančią prunkšti iš savo sąmojo, mane sustabdo ramus draugės tonas: - ne, aš vegetarė.
Cigaretės neprisidegu. Įdedu atgal į pakelį, sudedu rankas ant stalo. Ryškiai išdūrinėja, galvoju.
Bet. Draugės veidas tyras kaip pavasario vėjas, žvilgsnis hipiškai išplaukęs. Negaliu abejoti.
-Hm, - mykiu - sakai vegetarė? Ir kas tave privertė?
Tarytum nesuprasdama toji plačiai atmerktom akim klapsi ir sako:
-Aš negaliu valgyti mėsos, kai galvoju, kiek skausmo ir kančių sukeliame mes žudydami gyvūnus, - klapt klapt akimis.
Suprantu. Stadija pradinė. Reikia gelbėti.
-Ar žinai, kad vegetarai negyvena daugiau negu 10 metų, jiems iškrenta dantys, plaukai, nagai, - pilu taip, kad ne pačiai oda šiurpsta.
-Nesąmonė, - sako draugė - visa tai pramanai. Visavertę mitybą vegetarama užtikrina gausus pasirinkimas vaisių, daržovių, be to - žuvis, - atkerta apsiskaičiusio žmogaus intonacija.
-Žuvis?!? -išverčiu akis-jaučiu sprogsiu iš juoko. Ryškiai mausto galvoju, arba apsirūkė. - Nuo kada vegetarai valgo žuvį, tu man atsakyk??? -sarkazmo nebegaliu sulaikyti.
-Žuvį aš valgau, -kuo ramiausiai sako draugė - man žuvų negaila, nes jos visiškai kvailos.
Prisiminus, kaip graudžiai ir maldaujančiai į mano sąžinę apeliavo paskutinis mano skrostas karpis, sutrinku.
-Pala, pala, -klausiu atsipeikėjus. - Tai tu nori pasakyti, kad tau gaila protingos vištos ir visiškai negaila kvailo karpio? -bandau susekti vingiuotą loginę grandinę.
-Visiškai teisingai, - toji rami kaip Budos statula ant mano židinio atbrailos. -Žuvys - šaltakraujai gyvūnai, joms nei šilta nei šalta, o va kiaulaitė ar jautukas - jie viską supranta, liūdi..
Nuo tos dienos praėjo geri dešimt metų.
Mano draugė pasveiko ir valgo ne tik žuvies kotletus, bet ir karbonadus, balandėlius ir Kijevo kotletus.
O aš, matydama bejėgiškai žiopčiojantį karpį ant savo stalo, kaskart jį paglostau ir atsiprašau…