Būti žmogumi II [konkursas: FL]

2 dalis


Vampyrų šamanas Vytautas gyveno netoli Norfos, dviejų kambarių bute. Tie du kambariai buvo iš tiesų dideli. Pats šamanas atrodė didelis, o jo barzda – dar didesnė. Ir jis buvo žydas.
Mačiau jį vos porą kartų ir tik iš toli. Užsislaptinę šaltiniai bylojo, kad jis yra neoficialus Panevėžio apskrities vampyrų vadas, bet kaip ten buvo iš tiesų – neklausinėjau. Šamanas atrodė pernelyg baisus ir galingas, kad klausinėtum panašių dalykų.
O dabar mačiau jį iš labai arti.
- Nu, užeik, - pamojo jis man, nužiūrėjęs nuo galvos iki kojų. – Jonas, ar ne? Pamenu aš dar tave, kai registravom į klaną. Sako, kad tavo namus sudegino. Teisybė?
- Visiškai sudegino, - patvirtinau, jausdamas pagarbą šiam vampyrui ir dar džiugesį, kad jis mane pamena. Bet kad jis žinojo apie mano nelaimę – džiaugsmo nepridėjo. Kažkaip įtartinai greitai tos naujienos sklido.
- Tai tu nori dabar ko? Giliai po žemėmis būti užkastas kokiam šimtui metų? Kol viskas nurims? – paklausė Vytautas.
- Ką?.. Kaip?
- Šimtui metų, - pakartojo jis. – Po žemėmis. Turim mes čia tokį apsaugos būdą. Dedam itin ieškomą vampyrą į karstą, nuleidžiam jam kraują ir knisam į šimto metrų gylį. Ten vampyras miega sau komoje, kol jį po šimto metų iškasa ir išmaudo kraujo vonioj. Bandžiau, patiko. Šimtas metų kaip naktis miego. Laiko mašina, vienu žodžiu.
- Bet man sakė, kad galite mane į žmogų paversti, - suvapėjau.
- Ak, tikrai... Yra ir toks būdas. Pamenu tik du vampyrus, kurie tai bandė. Tapo žmonėmis, įrodė, kad jie žmonės ir po kurio laiko vėl vampyrais pavirto. Bet šis būdas turi rimtą trūkumą – jeigu labai senas vampyras tampa žmogumi ir po to vėl vampyru, tai jis automatiškai tampa ŠVIEŽIU vampyru. Kiekvienas šimto metų kūdikėlis vampa jį apstumdytų. Bet kaip tau, tai šitas būdas tinka. Gal net pilnamečiu suspėsi tapti, che che...
- Tai visgi įmanoma?
- Aišku, ko gi bus neįmanoma... Tik va reikės nustatyti, kaip tu tai padarysi. Kiekvienam vis kitoks būdas. Einam, pažiūrėsiu aš į tave. Batus tik nusimauk, ne daržinėj esi.

Nuėjome į kitą didelį Vytauto buto kambarį, kur jis mane pastatė prieš šviesą ir prikišo prie akių didinamąjį stiklą. Ir įsispoksojo tiesiai man į veizolus savo baisiomis, išdidintomis akimis.
- Nejudėk ir akių nevartyk. Taip... hmm... oho, taip taip... na, aišku su tavimi viskas. Bus kiek sudėtinga, bet pajėgsi.
- Taip greitai? – nusistebėjau.
- Žinoma. Mes gi dvidešimt pirmame amžiuje gyvename, ne viduramžiais. Iš kavos tirščių nebeburiame. Tai va, mano mielas Jonai. Kad taptum žmogumi, tau reikės ateinančią naktį, tarp pirmos ir antros valandos išprievartauti juodą, barzdotą ožį. Ir kai aš tai sakau, turiu galvoje, kad laikas turi būti TIKSLIAI tarp pirmos ir antros valandos, o ožys tiksliai juodas, tiksliai barzdotas ir tiksliai ožys. Ne ožka.
Po tokių žodžių Vytautas liko toks pat rimtas, koks aš likau išsižiojęs.
- Čia... tai bajeris?! – vos nesukvykiau.
- Jeigu nenori tapti žmogumi, tada taip – tai bajeris, - nusišypsojo milžinas žydas. – Bet jeigu noro turi, tai darysi tiksliai taip, kaip sakiau. Naktį, tarp pirmos ir antros...
- Pala pala, o tai iš kur aš ožį gausiu? – vis dar negalėjau patikėti dvidešimt pirmo amžiaus priemonėmis. – Aš net balto nesu matęs!
- Juodą ožį, mano žiniomis, turi Kaunių kaimo gyventoja Jadvyga, - pasakė šamanas. – Ir jis tiksliai barzdotas. Kaip tik tau.
- Čia informacija iš kokios nors vampyriškos kartotekos?
- Atspėjai, - nusišypsojo Vytautas. – Mes kaip tik užregistravome tokį, jeigu netyčia tokiam vampyrui kaip tu prireiktų vėl virsti į žmogų.
- O man atrodo, kad jūs čia visi šaipotės...
- Na gerai, - paniuro šamanas. – Tiek to, pamiršk. Nenori, tai arba rinkis grabą šimto metrų gylyje, arba čiuožk iš čia ir viską daryk savaip. Aš tau informaciją suteikiau, o ar tu ja pasinaudosi – tavo sušiktas reikalas. Bet nedrįsk abejoti mano, kaip šamano, sugebėjimais! Aš jau tris tūkstančius metų esu šamanas. Lozorių – ir tą atgal į žmogų pavertėm. O jam reikėjo viso labo su vyru pasidulkint. Jeigu Bibliją skaitei, tai žinai, kas toks įėjo į jo kriptą...
- Aš ir neabejoju, - skubiai patikinau, - man tik va niekaip galai nesusiveda, kaip barzdoto ožio dulkinimas susijęs su transformacija. Jeigu reiktų ką nors suvalgyti, išgerti – dar tiek to. Bet tai...
- Tau ir nereikia to suprasti, - atsiduso Vytautas. – Velniava, aš jau per ilgai su tavim čia apie orą kalbu. Čiuožk iš mano namų ir galvok. Instrukcijas turi. O šamanų reikalus palik šamanams, gerai?

- - -

Dvyliktą nakties tikriausiai niekas nesitikėtų pamatyti vampyrą, besisukiojantį apie svetimą tvartą. Paprastai vampyrai sukiojasi po gyvenamo namo langais, hipnotizuodami gyventojus atverti langą, nukabinti česnakus ir iškišti kaklą.
O aš patamsyje bandžiau atskirti ožkas nuo to vienintelio ožio.
Tai buvo idiotiškas sumanymas. Tačiau aš nenorėjau šimtui metų į komą, nes po tiek laiko mano mielosios merginos būtų virtusios beviltiškomis kriošenomis, taip ir nesulaukusios savo „kūrėjo“. Nenorėjau ir vienas likti prieš Blico gaują. Šie buvo ginkluoti naujausia vampyrų aptikimo palydovine įranga, visi mano šansai buvo arba giliai po žeme, arba žmogaus kūne.
- Tu čia būsi ožys? – sumurmėjau, pastebėjęs įspūdingus ragus. – Nagi, ateik čia, iškrypėli!
Ožys pasibaidė ir ėmė sukti ratus per visą grandinės ilgį. Teisingiausias variantas būtų virsti krūva šikšnosparnių, išsiurbti jį negyvai ir tada atlikti visą reikalą, tačiau aš suabejojau, ar „negyvas juodas ožys“ atitinka tą kategoriją, kurią šamanas turėjo galvoje. Nenorėjau rizikuoti.
- Nusiramink tu, juoda baidykle ir ramiai stovėk! – bandžiau tempti už grandinės, tačiau ožys tikriausiai suprato, kas gresia jo garbei ir staiga apsisukęs puolė. Vos spėjau išsisklaidyti ore. Gyvulys, žinoma, dar labiau paklaiko. Ėmė sukti ratus tokiu greičiu, kad net grandinė nespėjo atsivynioti. Todėl sulig kiekvienu ratu ji vis labiau trumpėjo, vydamasi aplink kuolą. Galų gale ožys įbedė nosį į suvytą grandinių krūvą ir sustojo šnopuodamas.
- Matai, viso labo tave reikėjo užvaikyti, - atsidusau, keldamas nuo žemės atsineštą virvę. – Taip ir pabūk, niekur nebėk. Ir kojas duok, surišiu...
- Blėėėėė! – užkriokė šėtono padaras.
- Tyliau, bliamba, man tik žiūrovų betrūksta...
Bet ožys, nebegalėdamas pajudėti iš vietos, naudojosi tuo, ką galėjo. Bliovė it skerdžiamas. Kažkur tolumoj įsijungė vienas šuva, po to antras, trečias...
- Na jau gana man su tavim tų žaidimų! – supykau.
Po penkių minučių padaras buvo surištas, jo burna užkišta, jis pats gulėjo ant žemės ir sunkiai šnopavo, laukdamas baisiausio. Buvo be penkiolikos pirma valanda nakties. Norėjosi išgerti bent puslitrį kraujo iš nuovargio. Paprastai tokiu metu aš tą ir darydavau.
- Dar turim laiko, - burbtelėjau ožiui.
Šis kažką sumykė neaiškaus.

Bet kuo mažiau laiko liko, tuo aš labiau abejojau. Pagauti ir surišti ožį – viena. O padaryti tai, ką šamanas liepė – tai jau ne silpnų nervų vampyrams. Sėdėjau ir galvojau, ar tikrai tos trys merginos vertos tokios aukos. Gal man kokį rūsį išsikasti kur nors miške, kuo gilesnį ir klaidesnį? Nesivaikys juk Blicas manęs per amžių amžius, jis ir kitų darbų turi. Be to, tikriausiai greitai išsiaiškins, kas iš tiesų tuos dvidešimt žmonių papjovė, ims gaudyti kitą vampyrą, o mane paliks ramybėje.
Pažvelgiau į laikrodį – rodė po pirmos penkias minutes.
- Bliamba, ką man su tavim daryt? – paklausiau daugiau savęs, nei ožio. Padaras, žinoma, neatsakė. O laikas tiksėjo toliau. Patamsyje suradęs ramunę sužaidžiau „dulkinti – nedulkinti“, bet man nesisekė. Žiedlapiai užsibaigė kaip tik ties Sodoma ir Gomora.
- Ir kodėl būtent tave, blyn, kodėl ne vieną iš tavo ožkų? Tu stebuklingas koks nors, ar kokį velnią? – pykau.
- Mmmmfffmmmmfffff, - suburbėjo ožys, išvertęs į mane vieną akį.
- Žinau, suprantu tave kuo puikiausiai...

Staiga išgirdau, kaip visai netoliese kažkas susijuokė. Pašokau išsigandęs ir sutrikęs.
- Užteks prikolų, vyrai, šito jau per daug! - springdamas riktelėjo balsas ir juokas nelauktai pasigirdo iš visų pusių. Iš žolės pakilo juodi pavidalai. Keli sutirštėjo ore iš nieko – tai buvo vampyrai. Visas velnio tuzinas jų šitoje pievoje.
- Gana, Jonai, palik mano ožį ramybėje, - sududeno gerai pažįstamas balsas ir visai šalia atsirado milžiniškas siluetas.
- Ša... šamane?
- Kaip tau – tiesiog Vytautas, - prunkštelėjo žydas. – Mes dvidešimt pirmame amžiuje gyvename. Nebėra seniai tų šamanų.
- Kas čia vyksta, po velniais?!
- Realybės šou, - pasakė kitas pažįstamas balsas. Tai buvo Pranas. – O tu pagrindinė žvaigždė, Jonai. Aukščiausios prabos. Reitingai ir apdovanojimai garantuoti.
- Ir aviečių jam nepamirškite, - pritarė dar vienas balsas, nuo kurio man kūnas pagaugais nuėjo. Artinosi keturi žmonės. Du iš jų pažinau – tai buvo Gramyla ir Kūjis. Aukščiausios prabos vampyrų medžiotojai.
- Jūs mane pakišot! – suspiegiau, dairydamasis į išsiviepusius vampyrus. – Kur jūsų nerašytas kodeksas?!..
- Palauk, sūneli, tu dar nebėk, - nusileido man ant peties ranka. – Viskas ne taip, kaip tau atrodo.
Tai buvo pats Blicas, vienaakis šunsnukis, supleškinęs mano biblioteką, namus ir šaldytuvą. Iš arti jis atrodė dar baisesnis.
- Ne... taip?... – sumekenau.
- Ne. Viskas daug blogiau.
- Veskite jį į trobą, - mostelėjo milžinas žydas. – Ir kas nors, atriškite ožį. Paleiskite vargšą nuo grandinės, tegu atsigauna.

- - -

Troboje buvo trošku nuo susigrūdusių vampyrų bei medžiotojų. Mane patupdė į patį vidurį, lyg ožio dar būtų mažai.
- Na, kaip mūsų reikalai su medžiaga? – paklausė Pranas.
- Kokybiška medžiaga, - atsiliepė vienas iš vampų – jaunas vyrukas, ginkluotas man dar nematyta optine įranga. – Viskas HD formatu, kuo aiškiausiai. Pabaigą mes nukirpsime, kur visi juoktis pradėjo ir parašysime kokią nors tekstinę istorijos pabaigą. Žiūrovai galvos, kad mūsų herojus visgi ožį padarė.
- Aš net nesitikėjau, kad tiek toli nueisime, - atsiduso šamanas. – Ką gi, buvo linksma...
- O man visai nelinksma, - pareiškiau. – Man, bliamba, tikrai nelinksma! Ką čia šitie veikia? – parodžiau į Blicą su jo vyrais.
Vampyrai ir žmonės užsikvatojo.
- Jie viso projekto dalis, - pasakė Vytautas. – Gero projekto. Nuostabaus! Tokio dar niekas istorijoje sukūręs nebuvo.
- Jie mano namą supleškino!
- Ne, viso labo langą išmalėm ir tavo šaldytuvą sugadinom, - atsiliepė Blicas. – Tu gi sprukai nuo mūsų visu greičiu. Net negrįžai atgal patikrinti.
- Bet jis mane norėjo kuolu prismeigti! – parodžiau į Kūjį.
- Žinai, Jonai, tau reikėtų vieną kartą suprasti, - kažkaip lėtai pratarė Pranas. – Ne viskas yra taip, kaip tau atrodo. Mes visą riziką paskaičiavome labai kruopščiai.
Visi vampyrai staiga keistai aprimo.
- Kad greičiau viską suvoktum, gal pirma pažvelkime visi draugiškai čionai, - Pranas atsistojo ir, priėjęs prie sienos, nukabino audeklą nuo didelio veidrodžio.
- Ateik čionai, Jonai. Pažvelk, – paragino mane.
Jaunas vampa su dar nematyta optika kilstelėjo savo aparatūrą į mane. Jis tikriausiai filmavo, iškrypėlis...
Priėjau prie veidrodžio ir pažvelgiau. Jame atsispindėjo visas kambarys, kiekvienas grubiai tašytas rąstas, kiekvienas baldas, medžiotojai ir vampyrai. Jauni ir seni. Trūko tik vieno – manęs.
- Jūs ką, visi žmonės? – apstulbau.
- Ne, mano mielas Jonai. Visi mes tikri vampyrai, išskyrus, žinoma, Blico gaują. Čia tik tu vienintelis neįsipaišai į kompaniją.

- - -

- Prieš ketverius metus mes, vampyrai, turėjome tokią bjaurią pramogą – filmuoti savo „žygdarbius“ ir krauti medžiagą į populiarų vampyrų portalą VampTube. com, - vartė tarp pirštų šratinuką Pranas. – Žinoma, viskas tada dar buvo labai slapta, nes apie mus niekas pernelyg nežinojo. Hipnozę naudojom kiekvienu atveju, kraują siurbėm irgi itin atsargiai... na čia tokios techninės smulkmenos, tai per daug nesigilinsiu. Esmė – vieną naktį filmavome, kaip kažkuris iš mūsų medžiojo skersgatvyje auką ir pagavęs siurbė kraują. Buvo bjauri naktis – debesuota, vėjuota... Žodžiu, audros pradžia. Ir tada skersgatvyje pasirodei tu. Išlindai tiesiai į kameros objektyvą, mes jau galvojome, kad šakės – reikės tave kaip liudininką papildomai hipnotizuoti. Bet tada žaibas iš debesų kaip tvojo – per sekundės dalį iš tavęs, kaip Jono, liko tik pelenų krūvelė. Tokia visai maža. Visa kita akimirksniu išgaravo. Mes manome, kad yra tokia visai menka tikimybė, kad žaibas, akimirksniu sunaikinęs tavo kūną, kažkokiu būdu įkrovė tavo astralą tiek, kad šis ėmė ir įgavo apčiuopiamas formas. Vytautas tai vadina „spektru“. Tai turbūt tave tokiu ir reikėtų laikyti – gerai įkrauta dūšele, kurią gyvi padarai sugeba matyti. Tame skersgatvyje mes ne iš karto tave pastebėjom. Labai apsidžiaugėm, kad žaibas viską už mus padarė, tik va pamatėm netrukus, kad kažkas ore pamažu ryškėja. Kameros to nematė, o mes matėm...
- Negali būti, kad aš tik paprastas vaiduoklis, - nepatikėjau. – Man gi kraujo reikia! Aš moku šikšnosparniais pasiversti!
- Palauk, neskubink įvykių, - numojo ranka Pranas. – Prieisim ir iki to.
Tai va, ryškėjai tu ore, dareisi vis labiau gyvas ir vis labiau įdomus mums. Tik reikalas tame, kad nė velnio neprisiminei, nei koks tavo vardas, nei ką tu ten veiki. Mes tiesiog iš smalsumo nusprendėme tave pabandyti užhipnotizuoti ir baisiausiai apstulbome, kai tai pavyko. Nė vienas iš mūsų negalvojo, kad įmanoma užhipnotizuoti spektrą. O tu pasidavei. Davėme tau vardą, nes savo senojo tu visai neprisiminei. O paskui Vytautas netyčia sugalvojo pajuokauti ir pabandė tau įteigti, kad esi tikras vampyras. Kad tau reikia kraujo, kad tu negali dienos šviesoje gyventi ir taip toliau ir panašiai. Vienintelė bėda buvo ta, kad jokia optika tavęs nefiksavo, jokie veidrodžiai neatspindėjo. Mes labai norėjome nufilmuoti spektrą, kuris galvoja esąs vampyras, todėl pasistengėme rasti objektyvus, kurie fiksavo tą unikalią šviesos spektro dalį. Ir tada VampTube. com pasirodė niekam dar nematytas kuriozas – vampyru save laikantis vaiduoklis.
- Negali būti, manęs niekas tada nefilmavo! – pareiškiau kiek netvirtai.
- O mes tau panosėje kamerų ir nekaišiojome. Viską darėm slaptai. Kad nesivaipytum kaip matrioška, natūralus būtum.  Reikalas tapo rimtu, kai tavimi susidomėjo vampyrai iš viso pasaulio. Žiūrovai pareikalavo tęsinio, o mes nelauktai supratome, kad tapome rimtomis įžymybėmis. O tu – tikriausia interneto žvaigžde. Taigi, mes ėmėmės darbo labai rimtai. Juolab kad tau, kaip spektrui, nebuvo jokių sunkumų transformuotis į vampyrams įprastus pavidalus – dulkes arba šikšnosparnius.
Tu pasprukai į savo užkampį, įteigei trims vietinėms mergiotėms, kad esi tikras vampyras ir netgi pažadėjai joms „dovanas“, jeigu jos sutiks tau duoti kraujo. Žiūrovai liko baisiausiai suintriguoti, kaip tu tai padarysi. Serialo populiarumas išaugo dar labiau. Vampyrams su „kūrimu“ viskas paprasta. Duodi aukai kraujo, ši apsinuodija ir ima transformuotis į vampyro būvį. Bet kaip bus su spektru? Šito niekas nežinojo.
- Bliamba, tai ką tada Kristina gėrė?.. – suvapėjau.
- Neįsivaizduoju, - prisipažino Pranas. – Bet faktas tas, kad jai po paros pasidarė dar blogiau ir ją išvežė į ligoninę išplauti skrandžio. Šioje vietoje mūsų serialas tapo mažu siaubo filmu, bet reitingų tai nenusmukdė. Kristina liko gyva. Labiausiai reitingus nusmukdė kitas dalykas – tai, kad tu beveik ketverius metus drybsojai tame aplūžusiame name nieko neveikdamas. Papuolei į tokią nuobodžią rutiną, kad reitingai ėmė kristi sulig kiekvienu kadru. Ir tada mums iškilo klausimas – ką daryti? Ar toliau viską stebėti per slaptas kameras pasyviai, ar įsikišti?
- Tai jūs paprašėt šitų... – atgaliu nykščiu mostelėjau į Blico komandą susipratęs.
- Kaip tik taip ir padarėm.  Džiugi naujiena ta, kad mūsų serialas baigėsi ir gali bandyti gyventi kaip tau patinka. Kadangi žinai apie projektą, tai esi nebe tiek įdomus. Reitingai irgi pakilo kaip reikiant per pastarąsias dvi dienas, turėjom arkliško juoko. Tik va, vienintelė bloga naujiena... tęsinio nebebus.

Visi draugiškai palinksėjo galvomis. Nuobodžiaujančių vampyrų komanda, neturinti ką veikti laisvalaikiu. Pažvelgiau į savo ranką, kuri staiga pasidarė skaidri ir permatoma. Pranas nemelavo – apdumtu protu aš viso labo buvau vampyras. O būdamas spektru, ar kuo jie ten mane laikė – galėjau kur kas daugiau.
Aišku, merginų viltims tapti vampyrėmis galas. Mano reputacijai irgi, ypač po kadrų, kur aš ožį rišau. Jeigu aš sumauta pasaulinė žvaigždė, tai jau kaip reikiant sumauta.
- Žinot, chebra, yra ir antra bloga naujiena, - pasakiau.
- Ar ne? – nustebo Pranas. – Kokia gi?
- Na, jūs negalite manęs užmušti uosiniu kuolu ir nė velnio nenutuokiate, koks bus mano revanšas, - išsiviepiau.
Vampyrai susižvalgė tarpusavyje. Jų veidai kiek paniuro.
- Aš galiu visas jūsų paslaptis iškelti į dienos šviesą, - vis labiau įsivažiavau. – Ir nė velnio jūs man nepadarysite, va taip, broliukai! Prisižaidėt su tuo ožiu. Dabar atsiimsite nuo paties tikriausio spektro!
Vampyrų veidai dar labiau apniuko.
- Hmmm... – sarkastiškai nutęsė Pranas ir reikšmingai spragtelėjo pirštais.
Man ant peties nusileido sunki ranka.
- Ei, Jonai!
Grįžtelėjau į šamaną. Tačiau vietoje milžino žydo išvydau dvi žėrinčias, migdančias akis.

- Tu mieguistas ir apsunkęs, - žemu balsu sugrumėjo Vytauto balsas.
- Aš... mieguistas... – suvapėjau.
- Tavo vardas Žydrūnas ir tu esi dantukų fėja, - tęsė bekūnis balsas, pasislėpęs už dviejų migdančių žiburių. Jis buvo neapsakomai įtaigus.
- Aš... Žydrūnas... dantukų fėja...
- Na štai, turime naują pasaulinę VampTube. com žvaigždę, - išgirdau kaip per rūką, o tada mano pasaulį aptraukė palaiminga tamsa.