Būti žmogumi [konkursas: FL]

I dalis

Vieną  vėlų vakarą supratau du nemalonius dalykus – kad medžiotojai  prisikasė iki mano buveinės ir kad „Minsko“ durelės vėl užsikirto. Tas prakeiktas neveikiantis šaldytuvas užsikirsdavo lyg tyčia – ne laiku. O aš lyg tyčia pamiršdavau išardyti jo užraktą ir įsidėti normalią spyną iš vidaus.
Taip ir sėdėjau, suprakaitavęs iš siaubo, klausydamasis, kaip tie gyvenimo nepaglostyti gaideliai siaubia pirmą aukštą, tikėdamiesi surasti kokių nors mano buvimo įrodymų.
- Tuščia! Kęstai, patikrink grindis ir paieškokit rūsio su Mantu! Gramyla ir Kūjis – paskui mane! – baubė sodrus balsas.

Gramyla ir Kūjis!.. Vadinasi, tas komanduojantis – tai legendinis galvų bei širdžių trupintojas vienaakis Blicas. Nuo tokio suvokimo man geriau nepasidarė. O kam pasidarytų suvokus, kad tave medžioja geriausi iš geriausių?
Iš visų jėgų papurčiau šaldytuvą iš vidaus, bet tos prakeiktos durys laikėsi savo. Norėjau tapti plonesniu už plonesnį, kad tik maučiau kuo toliau nuo čia, bet...
- Girdėjot, vyrai? Kažkas barška. Kūjis – laiptais į kairę. Gramyla – palaikyk jam kompaniją! Pamatysit tą prakeiktą vampyrą – prisvaiginkit karo šūkiais ir dobkit!
Žodis “prakeiktas” paglostė mano vampyrišką  sielą. Kaip ir visi keiksmažodžiai mano adresu. Tokia jau ta vampyriška prigimtis – kuo labiau tave keikia, tuo labiau tu laimingas. Nežinau, kodėl taip.
Jaučiau, kad lauke vis dar per šviesu, kad galėčiau virsti kuo nors.  O toliau judinti šaldytuvą pabijojau.
Su trenksmu atsilapojus kambario durims, apsimečiau negyvu naiviai tikėdamasis, kad tai nors kiek padės. Apsimetinėti reikėjo visai nedaug – ir taip buvau nudvėsęs.
- Eina šikt, kiek dulkių... - užsikosėjo balsas.
- Kaip ir visose vampų irštvose, broli. Kaip ir visose irštvose... Tu pažiūrėk, kiek knygų!
„Nelieskit mano Eridano kolekcijos! ” – suriaumojau mintyse.
- Kas čia? Fantastika? Turim apsifantazavusį vampyrą?
- Debilas jis, o ne vampyras. Greičiau duriam ir dingstam, aš alkanas.
- Matai ką nors?
Kojų trepsėjimas ir krenkštimas.
- Prakeiktos knygos, lova be čiužinio ir neveikiantis šaldytuvas. Jokio karsto. Be to, grindys dulkinos, jokių pėdsakų nesimato.
- Negi Blicas apsiriko dėl vietos?
- Blicas niekada neapsirinka. Kažkur čia turi būti vienas vampa, prisiekiu.
Apmiręs bei numiręs klausiausi, kaip du vampyrų žudikai trypčioja aplink mano „Minską“, tikėdamiesi pamatyti standartinį karstą. Jie dar nežinojo, kad šiame sename pastate jokių karstų nėra, cha cha! Vampos irgi moka improvizuoti!
- Nagi, stok!
- Kas yr?
- Grindys padengtos dulkėmis, o knygos – ne? Čia gi, blia, prakeiktas vampyrinis fokusas, kai tie maitėdos oru lakioja, nenorėdami pėdsakų palikti! Pažiūrėk, ar nėra liuko į palėpę! Aš sienas praspardysiu.

Keiksmažodžiai mano neveikiančiose gyslose įžiebė malonią gyvybę, tačiau faktas, kad du broliai vampyržudžiai neužkibo, pribaigė visą malonumą. Sudrebėjau iš siaubo, bet tik vos vos – uodas nebūtų pajutęs virptelėjimo.
- Blia, šaldytuvas juda! – užriaumojo staiga balsas. – Gramyla!!!
Neišlaikiau ir suspiegiau iš siaubo supratęs, kad jau viskas, jau galas. Dabar broliukai benzopjūklu supjaustys mano suimprovizuotą karstą, kuolais suvarpys širdį, o Blicas dar nuo savęs pridės uosinį kuolą – desertui. Tam jį širdžių trupintoju ir praminė. Tai ne todėl, kad mergos jam ant kaklo kabinasi...

- Pastrigęs! – subaubė balsas ir tiesiai man prieš nosį ėmė tuščiai klanksėti durelių užrakto mechanizmas. – Ką, įkliuvai, mažas, apsitriedęs kraujasiurby?!
- Atsikniskit! – užklykiau. – Aš nieko tokio nepadariau!
- Tu matai? Jis nieko nepadarė, kapliadantis fantastas! Blia, prakeiktos durys!... Gramyla, tu pabandyk!
Durelės net išsirietė nuo laužimo ir mano veidą apšvietė plonas mėnulio spindulys, įsmukęs pro langą. Naktis! Jau naktis!
Bam – durys kartu su Gramyla nulėkė į kitą kambario pusę, medžiotojas vos neišlėkė per langą su jomis. O Kūjis plačiai užsimojo visų vampyrų siaubu – nusmailintu uosiniu kuolu, kuris man dabar pasirodė toooks didelis...
Plūstelėjau į priekį dideliu dulkių srautu, džiaugdamasis aptemusiu dangumi. Kažkiek manęs pateko Kūjui į akis ir burną, šis ėmė kosėti ir žiaukčioti. Jau norėjau pasimėgaudamas pribaigti jį, uždusinti savimi, tačiau tada į kambarį įvirto ugniasvaidžiu ginkluotas Blicas ir išsiviepęs nuo ausies iki ausies plykstelėjo čiurkšlę tiesiai į lubas.
Aš moviau pro langą plačiu dulkių frontu. Akimirkos triumfą pakeitė siaubas – ką tik netekau namų ir savo šaldytuvo. Ką tik netekau savo knygų kolekcijos. Ir dar kažkuri iš merginų mane išdavė – kaip gi kitaip šitie medžiotojai mane surado?
- Apsišikit! – suspiegiau trims ginkluotiems iki dantų vyrams. Buvau įnirtęs ir bejėgis.
- Gali bėgti kiek tik nori, mes vis tiek tave iš po žemių iškasime! – suriaumojo Blicas, mojuodamas ugniasvaidžiu. Jo dailiame veide buvo tik vienas trūkumas – kažkuris vampyras prieš savo mirtį sugebėjo jam iškabinti vieną akį. Dabar aš labai norėjau jam iškabinti antrą, bet aplinkybės buvo jo naudai.

- - -

Medžiojamas, pažemintas, išduotas ir dar be namų.
Nuliūdęs skriejau sau naktyje miškais, pievomis, greitkeliais, taikydamas į Užubalių pusę, kur gyveno mano trys maisto šaltiniai – mano trys dailiosios merginos, ištikimos man savo krauju.
Gaila, bet viena iš jų tapo neištikima. Gal į kairę nuėjo – sutiko kitą vampyrą ir šis pažadėjo jai daugiau? Gal tiesiog nusibodau ir nusprendė manimi atsikratyti? O gal jos sužinojo viena apie kitą? Juk tame pačiame kaime gyvena, užtenka netyčia pasigirti, kad turi meilužį vampyrą ir jau prasideda muilo operos su česnakais, egzorcistais ir medžiokliais. Reikės išsiaiškinti, nes situacija siaubingai nemaloni.

Dar supratau, kad greitkeliais keliauti neapsimoka. Kai pasiverčiau į šikšnosparnių bandą, kelis iš jų netyčia nuskynė iš priekio atlėkęs vilkikas. Skaudėjo...

- - -

Mažame kambarėlyje spingsojo balta diodinė lempelė, kurios man buvo per daug, o Kristinai – per mažai. Ji taip ir taikėsi įjungti ką nors daugiau. Kristina buvo kiek žemoka, kūda kaip dviratis, bet pakankamai dailutė mergiotė juodais, ilgais plaukais ir sodriai raudonomis lūpomis. Jos žydrose akyse rasdavau nusiraminimą, o gyslose – sotumą ir gyvenimo pojūtį. O tarp kojų – ir šį tą daugiau. Man buvo vis tiek, kad jai dar pusės metų trūko iki pilnametystės. Man irgi trūko. Ir jau amžinai trūks – nieko čia nepadarysi, kad numiriau per pačią paauglišką hormonų audrą.
- Kaip tai – išardė gūžtą? – kilstelėjo kairįjį išpešiotą antakį mano deivė.
- Paprastai. Sudegino! Kam nors prasitarei apie mane? – griežtai paklausiau.
- Aš niekam nesakiau, triušeli, tikrai niekam! – apsivijo rankomis man apie kaklą. – Kaip tu taip galėjai pagalvoti?
- Jeigu tave užhipnotizuosiu, patvirtinsi tą patį?
- Hmmm, - kiek šyptelėjo Kristina. – Gali bandyti, bet...
- Ahaaaa! – numečiau ją sau nuo kelių.
- Nerėkauk, mama atbėgs! – išsigandusi sušnypštė Kristina. – Norėjau pasakyti, kad bandyti gali, bet tavo hipnozė... na žodžiu – ji niekada manęs neveikė.
- Ką? – vos neatsisėdau.
- Atleisk, - šyptelėjo mano miniatiūrinė, kompaktiška, nepilnametė deivė. – Aš tik apsimetinėdavau. Juk tu kraują siurbi visai neskaudžiai, aš ir nesiskundžiau...
- Ir senai tu taip? – klestelėjau ant lovos.
- Na... visą laiką.
- O Dieve! – sudejavau ir vos neprarijau liežuvio nuo to žodžio. Kaipmat atsiprašydamas susikeikiau kuo bjauriau.
- Na nesijaudink, - paglostė mano ranką Kristina. – Nėra jau taip blogai. Tu dar toks jaunas vampyras, išmoksi...
- Ką reiškia „išmoksi“?! – stūgtelėjau. – Aš gi prakeiktas vampa, bliamba! Hipnozė mano kraujyje! Tai jeigu dabar aš negaliu tavęs užhipnotizuoti, kaip man sužinoti, kas mane išdavė?!
- Nerėk, mano motinos ausys kaip pas šikšnosparnį! – vėl prigrasino Kristina. – Jeigu ji sugalvos ateiti ir dar tave pamatys... Man neleidžiama į savo kambarį vyrų vestis, supranti? Turiu vaidinti, kad aš dora krikščionė.
- Tebūnie. Tu dora krikščionė, o aš išduotas vampyras. Kažkas pasakė Blico gaujai, kur aš gyvenu. Tu žinojai apie mano namą.
- Betgi triušeli, kiškeli, aš tau prisiekiu kaip dora krikščionė, kad jokiom aplinkybėm ir niekada tavęs neišdaviau ir neišduosiu! Mudu juk tarėmės, kalbėjomės! Tu man žadėjai dovaną! Aš ne tokia kvaila, kad švaistyčiau tokias galimybes.
- Yra ir kitų vampyrų. Tu galėjai...
- O kur tie kiti vampyrai?! Kur? Sulindę į Biržus, visi ponai, visi į miestietes dairosi, niekam nerūpi toks užkampis, kaip Užubaliai! Nėra čia kitų, išskyrus tave vienintelį, triušeli, kiškeli tu mano...

Nuo „kiškelių“ bei „triušelių“ man jau sopėjo galvą. Taip ir neįkaliau į Kristinos krikščionišką makaulę, kad tikram  vampyrui geriau riebūs žodeliai, ypač kai jo moteris guli po juo ir bando suvaidinti orgazmą. Tą jinai prisimindavo tik retsykiais ir naudodavo labai nedrąsiai, lyg bijotų kažko labiau nei manęs.
- Tai gersi mane? – praskleidė palaidinę.
- Man dabar ne tas galvoje. Reikia susirasti guolį, kol rytas neatėjo. Tas sutrauka Blicas mano chatą supleškino su visa Eridano kolekcija. Man reikia naujo šal... karsto!
- Bet čia nėra tokių dalykų, - susirūpinusi pasakė Kristina. – Tu neturi atsarginio būsto?

Neturėjau. Buvau prastas vampyras ir nepasirūpinau tokiu akivaizdžiu dalyku – atsargine gūžta. Gal net ne viena. O juk tiek serialų žiūrėjau, tiek mokiausi...
- O jeigu į tavo spintą? – pasiūliau.
- Tai jau ne! – pakėlė balsą mergina. – Mano kambarys dieną nesaugus. Sesuo į spintą įlys, motina... Nieko negaliu garantuoti!
- Bet man LABAI reikia! – suspaudžiau jos ranką. – Kristinute, tu net nesuvoki, kaip LABAI. Aš tavo šeimininkas, todėl būk maloni, leisk mane į spintą ir saugok ją visą dieną...
- Hipnozė neveikia, kiškeli, - paglostė jinai mano veidą. – Bet tarkim. Leisiu aš tau pernakvoti, bet tada noriu tavęs paprašyti dovanos. Tos, kurią man žadėjai.
- Ką, dabar?!
- O tu ką manai, po šimto metų? – sugriežtėjo Kristinos veidas. – Noriu būti jauna, seksuali vampyrė, o ne amžiais sukriošusi ragana.  Taip, dabar. Antraip jokio čiučiuko spintoje.
- Aš tavo šeimininkas, bliamba...
- Taip, žinau. Geras  tu šeimininkas, triušeli. Mano pusseserė mieste turi tokį, kad jojoj – bijo iš namų žingsnį žengti. Taip kad aš tau dėkinga nenusakomai, bet tu jau peržengi ribas. Mes niekada nesitarėm, kad tu liksi miegoti mano kambaryje. O kad jau lieki, tai ir sąlygos mano.
- Na gerai, - atsidusau. – Tiek to. Duok peilį.
Ji apsidžiaugusi nubėgo į virtuvę ir netrukus grįžo su nudrožtais, bet dar pakankamai aštriais ašmenimis.
Brūkštelėjau savo riešą, ji apsidžiaugusi lūpomis prigludo prie žaizdos it kokia erkė.
- Tpfu, blyyyn, čia kas dabar?! – ėmė spjaudytis.
- Kas tau nepatinka?
- Žinai, aš gal kraujo ir nesiurbiu, bet man atrodo, kad kraujo skonis turi būti visai ne toks!
- Aš prakeiktas vampyras, moterie! Kokį tu skonį nori pajusti? Braškių ir grietinėlės kremo?
- Na bent ne raugintų kojinių... – suniurzgė ji. – Gerai, tarkim. Bandau dar, bet prisiekiu – kai susižeisdavau pirštą, tai skonis būdavo žymiai malonesnis.
Nieko jai neatsakiau. Ir taip jai leidžiu siurbti savo kraują, tapti vampyre. Tegu tik džiaugiasi, kad ir koks skonis ten bebūtų.
Po minutės Kristina atšlijo nuo mano rankos ir sužiaukčiojo.
- Eina šikt, koks brudas... Atleisk, triušeli, nieko negaliu sau padaryti.
- Skanaus.
- Tpfu, blia... Kas dabar? Aš numirsiu?
- Po kelių dienų – taip, mirsi. Ir geriau jau pasirūpink, kad tavęs namie neliktų tuo metu. Nes jeigu nustatys, kad tavo mirtis tėra transformacija – pribaigs vietoje.
- Žinau, ne kvaila aš, - sužiaukčiojo. – Velnias. Man reikia prigulti. Toks jausmas, lyg būčiau pastipusią žiurkę prarijusi.
- Tada aš į spintą. Labanakt, mano meile.
- Aha, labanakt, - atsiduso ji.
Dūsavo dar ilgai, vis žiaukčiodama ir keikdamasi. Tai buvo tarsi gražiausia lopšinė.

- - -

Indrė gyveno vos už poros vienkiemių. Ji buvo aukštesnė už mane, trumpais, šviesiais plaukais, nuolat įsirangiusi į kokiom nors gėlėm išpaišytą suknelę, kuri netrukdė kapstytis gėlynuose, kurių Indrė turėjo gerą tuziną. Riestanosė, pilkų akių blondinė mėgo gėles, o dar labiau ji mėgo detektyvus ir serialus apie vampyrus. Todėl, kai vieną naktį mes susipažinome ir aš patikėjau jai savo paslaptį, mergina nudžiugo neišpasakytai.
Žinoma, jos saldžios gyslos buvo mano paslaugoms dvidešimt keturias valandas per parą, o po pusmečio vampyriškų džiaugsmų, kuomet jai pažadėjau šį tą daugiau, atsivėrė ir kiti vartai. Tačiau niekada negali būti tikras, ar koks priklydęs vampyras nepasiūlys daugiau. Vampyrų nerašytas kodeksas neleidžia vienam vampyrui žudyti kito, bet apie medžiotojų užsiundymą kodekse nutylima.

- Sveika, Indre, - sušnabždėjau jai dulkėmis, klijuodamasis į krūvą.
- Oi! – pašoko ji nuo slenksčio, kur tingiai rūkė cigaretę. – Tpfu! Čia tu...
- O tu tikėjaisi ko nors kito? – klastingai paklausiau.
- Ne, tikėjausi, kad ateisi dviem kojomis, kaip padorus žmogus. – Indrė valiūkiškai šyptelėjo. – Kraujo? Sekso? Ar duonos su sviestu?
- Reikia pasikalbėti, - mostelėjau į duris. – Tu viena namie?
- Šią naktį – taip. Motina vėl laboratorijoje liko nakvoti. Sakė, kad sukūrė pakalnutės ir kaktuso hibridą. Dirba ištisą parą...
- Jums ką, spygliuotų gėlių mažai?
- Ne, - išpūtė skystą dūmelį. – Mums tik mažai, kas kraują nuleistų. Kas nutiko, Jonai?
- Tu mane išdavei, - pasakiau liūdnu, dramatišku balsu. – Kaip tu galėjai, Indre?
Jinai išpūtė dar vieną dūmą, apsimesdama nustebusia.
- Ką čia kliedi?
- Išdavei mano namus medžiotojams, vakar jie viską sudegino, sulygino su žeme...
- Pala pala, - mostelėjo gėlių mergaitė. – Tu nejuokauji? Rimtai?
- O panašu, kad aš galėčiau juokauti tokiomis temomis?! – suriaumojau.
- Tu vampyras, tu gali ką tik nori, - nė kiek neišsigando jinai. – Tai kas ten nutiko?
- Sakau, tu išdavei mano buvimo vietą ir keturi medžiotojai profesionalai vakar mano chatą supleškino. Vos manęs neiškepė su savo minosvaidžiais ir granatomis!
- Na, - trūktelėjo jinai dūmą, - visų pirma, aš tavęs neišdaviau. Net jeigu ir norėčiau išduoti, nežinočiau kam. O ir nenoriu. Tu fainas vampyras. Vienintelis toks šiame užkampyje. O antra – minosvaidžiais ir granatomis? Rimtai?
- Gal kiek ir perlenkiau, - numojau ranka. – Bet jeigu tu manęs neišdavei, tai kas tada?!
- Ką aš žinau? Gal Rūta? Kristina?..
- Tu žinai apie Rūtą su Kristina? – susirūpinau.
- Aišku, žinau. Užubaliai čia tau ne Vilnius, visi visus pažįsta. Rūta mano draugė, netyčia išsipasakojom apie tave. Na, abi norim kada nors tapti vampyrėmis, tai didelio čia daikto – turėti boyfriendą vampyrą... Kad ir tą patį. O kad tu su Kristina triniesi, tai čia didelio mokslo nereikia nustatyti. Tai neūžaugai iš akių matosi, kad jinai ekstazėje, turėdama „didelę paslaptį“. Kai vieną vakarą ją su Rūta prispaudėm, tai mikliai išplepėjo, kad su vampyru draugauja. Beliko pasidomėti, kaip jis atrodo ir viskas tapo aišku. Nepilnamečių vampyrų, ir dar Užubaliuose yra tik vienas – tu...
Ji giliai užtraukė dūmą ir dėbtelėjo man į akis. Aš tylėjau, pritvotas jos žodžių.
- Aš detektyvus skaitau, - trūktelėjo pečiais Indrė. – Nepyk, Jonai, bet tavo paslaptis mūsų mergaičių tarpe – ne paslaptis. Tavęs aš tikrai neišdaviau. Jeigu tu tikrai teisybę sakai ir tavo chata supleškėjo, tai tu turi priešų kitur. Gal ketvirtą merginą, apie kurią mes nežinome?
- Ne, tik jus tris... – klestelėjau ant slenksčio sužlugdytomis mintimis.
- O rimtai, tau vienos ką, mažai?
- Tai dėl kraujo, - paaiškinau. – Tavo kraujas ypatingas. Kaip ir Rūtos, ar Kristinos... Juk tu amžinai nenorėtum maitintis vien bulvėmis, ką? Užsinorėtum ir grietinės, ir dešros.
- Logiška, - linktelėjo Indrė. Kiek pagalvojo užsimerkusi, tada dėbtelėjo į mane kažkaip piktai. – O aš, tikiuosi, nesu ta dešra?
- Ne, tu tik... grietinė, - burbtelėjau nuliūdęs ir sutrikęs.

- - -

Sėdėjome už stalo trise, dairydamiesi vienas į kitą. Aš, Indrė ir didžiaakė Rūta ilgomis kasomis, kuri nuolat atrodydavo kažko susirūpinusi. Pastaroji gyveno dar už dviejų vienkiemių, bet užteko Indrei  nusiųsti sms, prisistatė tučtuojau.
- Tai kaip čia dabar gaunasi... – nutęsiau.
- Ne mano darbas, - užsirūkė iš naujo Indrė.
- Ir ne mano, - pasakė įsižeidusi Rūta. – Kaip tu taip iš viso galėjai pagalvoti?
- O ką man DAR reikėjo galvoti? – paklausiau.
- Galvoti, - išpūtė dūmą Indrė, - reikėjo logiškai. Tu juk turi DAR kažkur pažįstamų, ne vien mus tris.
- Tie kiti pažįstami yra vampyrai ir jie sėdi mieste, - atkirtau. – Tie, kurie pavertė mane vampyru. Jiems neįdomus tas užkampis, kuriame gyvenu. Aš su jais... kiek? Jau gal ketverius metus nesikalbėjau? Jie turbūt jau ir pamiršo mane. Man atrodo, reikia judvi užhipnotizuoti. Tada aš bent būsiu tikras, kad...

Indrė ėmė staiga šypsotis. Išsiviepė ir Rūta. O man net kojas pakirto nuo blogo įtarimo.
- Ko judvi vaipotės?
- Matai, Jonai... mudvi... hmm... atsparios tavo hipnozei, - murmtelėjo Indrė.
- Na ir nachui! – sublioviau. – Toks jausmas, kad šitoj supistoj planetoj VISI atsparūs mano hipnozei! Tai ko tada vaidinot?!
- Tai kad tu neskaudžiai kandi, - trūktelėjo pečiais Indrė.
- Aha, kaip koks uodas, - pritarė Rūta. – Tai nebuvo reikalo ir sakyti. Atleisk.
- Pala, - užtraukė dūmą Indrė, - tai reiškia, kad ir Kristina atspari?
- Matyt, kažką darau ne taip, - murmėjau. – Kažkur... klaida... Reiks pasikalbėti su savo kūrėju.
- Būtų ne pro šalį, - linktelėjo Indrė. – Nes tapti tavo kūriniu, kai pats nemoki hipnotizuoti, kažkaip nesinori. Atleisk, Jonai. Aš rimtai. Tik nenukabink nosies.
Mano nosis jau buvo seniai nukabinta.
- Gal mano kraujas tave paguos? – timptelėjo marškinėlių kraštą Rūta. – Tu jau labai seniai nevalgei.
- Man dabar ne tas galvoje, - burbtelėjau.
- O gal tame ir bėda, kad tu nevalgęs, - kilstelėjo cigaretę Indrė. – Gal tau dėl to ir neišeina, kad visą laiką pasirodai alkanas ir be jėgų? Rimtai – užvalgyk, aš irgi duosiu.

Idėja pasirodė viliojanti. Ir jos abi siūlėsi nepaisant to, kad mane kiek nervino cigarečių tvaikas. Todėl su teisėtu įniršiu įsisiurbiau į Rūtos kaklą, o kai jai ėmė svaigti galva, pasinaudojau Indrės gyslomis.
Bulvės su grietine...
- Aš čia pagalvojau, - sušnabždėjo Rūta drebančiu balsu, - jeigu jau pradėjom, tai gal tinkamai ir užbaikim?
Ir kilstelėjo sijoną.

- - -

Biržuose buvau gal tuziną kartų – ne daugiau. Priešpaskutinį kartą kai čionai atsibasčiau, benaktinėjantį mane pričiupo vampyrai ir padarė mane nauju žmogumi. Tai yra – vampyru. Kaip ten tiksliai nutiko – nelabai ką ir prisimenu, nes daugiausiai išbuvau be sąmonės. O kai atsipeikėjau, jau buvau pilnateisis vampa.
Ir kaip pilnateisis vampa, turėjau visišką neginčijamą teisę lankytis miesto kanalizacijoje, kur buvo įėjimas į dar gilesnius požemius, kuriuose burdavosi vietos vampyrų vyriausieji. Tarp jų – ir mano kūrėjas.
Požemiai neatrodė itin dailiai, mat jie buvo natūralūs – kadaise čia buvo gipso klodai, kuriuos išplovė vanduo. Vampyrai tuštumas išbetonavo, paramstė stulpais ir dabar leido sau dienas drėgnoje, varvančioje grotoje, susitempę senus baldus ir minimalų apšvietimą. Jų visuomet čia tūnodavo keli tuzinai ir aš pasijusdavau labai nejaukiai, nudelbtas daugybės akių.

Jo vardas buvo Pranas ir jam greičiausiai buvo keli šimtai metų. Klausti vampyro metų – nemandagu ir neetiška. Iš pažiūros jam buvo gal trisdešimt ir to man turėjo pakakti.
- Jonai, - linktelėjo jis man sveikindamasis, šypsodamasis gudria šypsena, - malonu, kad aplankai po šitiek metų. Girdėjau, tavo namus sudegino.
- Va dėl tų namų ir norėjau pasikalbėt, - įsitaisiau supelijusiame nuo drėgmės fotelyje. – Iš kur jūs žinot apie tai? Kas pranešė? Kas tas gaidys?
- Ramiai, tu čia ne kalėjime, - paniuro Pranas. – Visi žino, nes už tavo galvą premija skirta. Visi medžiotojų klanai tave dabar gaudo. Natūralu, kad mes pasidomėjome, kaip tau sekasi. Atrodo, kad visai nesiseka, ar ne?
- Bet... – suvapėjau išsigandęs, - už ką?! Ką aš tokio padariau? Kam užkliuvau?
- Paskaityk, - padavė jis man suglamžytą popieriaus lapą. – Pats nuspręsk.

Lapas buvo drėgnas, kaip ir visa, kas buvo šiame požemyje. Jame buvo mano fotorobotas ir dar spausdintinėmis raidėmis pakeverzotas tekstas:

„Vampyras Jonas. Kaltinamas dvidešimtės žmonių žmokžudystia. Galvos kaina – 20 000 $.
Jeigu turite jo galva, skambykite 8-601-11111“.

- Aš nieko nežudžiau! – klyktelėjau pasipiktinęs. – Aš... aš... mane pakišo! Kieno tas telefonas?! Aš tuoj nueisiu ir viską paaiškinsiu...
- Tas telefonas, - pertraukė Pranas, - priklauso Blicui ir jo gaujai. Nemanau, kad norėsi eiti jiems ką nors įrodinėti.
- Aš žuvęs...
- Ne, dar ne visai, - nuramino mane Pranas. – Nežuvęs tu dar, Jonai. Jie tik vieną namą supleškino – didelio čia daikto. Rasi naują slėptuvę. Kitame rajone. Susirasi kitas merginas, arba vaikinus - pagal skonį. Pradėsi gyvenimą iš naujo.
- Bet aš nenoriu į kitą rajoną! – pasipiktinau. – Užubaliai mano kampas! Ten mano maistas ir aš nenoriu bėgti visą savo gyvenimą.
- Na, tada tu tikrai pasmerktas, - sudėjo rankas ant pilvo Pranas. – Nebent sėkmingai slapstysies kokius penkiasdešimt metų. Per tiek laiko Blico vyrai pasens, gal net numirs. Pergyvensi tu juos, jeigu seksis.
- Šūdas...
- Arba, jeigu nori, gali pabandyti kitą variantą, - gudriai šyptelėjo.
- Kokį?
- Gali vėl tapti žmogumi. Tie medžiotojai turi garbės kodeksą – jie gaudo tik vampyrus. Žmonių jie neliečia. Pasirodytum dienos metu – ir atstotų nuo tavęs. Eitų ieškoti panašaus į tave vampyro ir tiek.
- Ką tu čia paistai? – sumurmėjau. – Kaip aš tau žmogumi vėl tapsiu? Aš gi prakeiktas vampa, blia...
- Tu jaunas ir kvailas, - paniuro Pranas. – Daug ko tu nežinai. Jeigu tapai vampyru, tai dar nereiškia, kad negali atgal į žmogų atvirsti. Va tik kaina didelė – turėsi vėl darbo ieškotis, pinigus uždirbti, mokesčius mokėti, vaidinti padorų socialinės bendruomenės narį. Ar bent apsimesti tokiu... Jokių skraidymų, jokių kraujo siurbimų. Viskas kaip seniau. Gyvensi, kad dirbtum, dirbsi, kad galėtum prasimaitinti ir taip uždaru ratu. Moterys tave jau ne tiek dievins, na bet tai kaina už ramybę. Pats spręsk. Nori Užubaliuose ramiai gyventi – rinkis žmogiškumą. Nenori – kaip nori.
- O... kaip tapti tuo žmogumi?
- Tau reiktų pasikalbėti su mūsų šamanu Vytautu, - sukruto Pranas raustis po kišenes. – Turiu čia kažkur jo vizitinę... va, radau. Imk. Kadangi nėra vieno būdo vampyrui tapti žmogumi, mūsų šamanas kiekvienam norinčiam nustato jo individualų būdą. Pasikalbėk su juo.
- Ir daug tų norinčių yra?
- Na... hm... buvo keli, - numykė Pranas, prašiepęs savo baltas iltis.
- Dar vienas dalykas, - prisiminiau, - man kažko labai sunku hipnotizuoti moteris. Gal žinai, kodėl taip yra?
Pasigirdus prunkštimui, pasipiktinęs dėbtelėjau į kelis jaunus vampyrus, išsiskėtojusius ant sutręšusios sofos kiek tolėliau.
- Su tavimi vienos bėdos, Jonai, - suniurzgė Pranas. – Gal tu eik pas šamaną, neberūpės tau po to jokios hipnozės.