„laimė“ ar Laimė?

Vėjas ir niekadėjas

Kalbėjau vėjui
Toli nuėjęs.
Labai norėjau
Būt niekadėjas.

Širdy rūpėjo -
Kad šitiek ėjus,
Padus skaudėjo,
O pelnas - vėjas.

Štai niekadėjas,
Širdį padėjęs,
Pamiršta vėją.
Ir surambėja.

O surambėjęs,
Ką panorėjęs
Upeliais lieja
Net niekur nėjęs.

Bet niekadėjas,
Viską turėjęs,
Ką panorėjęs,
Negirdi vėjo...

          Vėjo atsakymas

Atsakė vėjas,
Palietęs skruostą.
Neprižadėjo
Manęs paguosti.

Jei skauda padai,
Tai, mielas broli,
Kalti ne batai,
Ne kelio molis.

Ne smulkus smėlis
Klampina kojas,
Kai dangaus mėlis
Ranka pamoja.

Trukdo pašokti
Klastinga baimė.
Baimė suvokti,
Kad tirpsta „laimė“.

Baimė prarasti
Laikiną turtą.
Juk Laimė - atrasti
Monetos skurdą.

Gali su velniu
Susižadėti.
Savęs dėl kelnių
Atsižadėti.

Bet ar galėtum
Pamiršti saulę,
Net jei pajėgtum
Valdyt pasaulį?

Ar sugebėtum
Matyti grožį?
Ar nepabėgtum,
Kai žydi rožė?

Labai norėtum
Būt niekadėjas,
Bet ar galėtum
Mirt nusidėjęs?