Ūkanotas rytas Ūkanotoje planetoje (Fanfikas-nefanfikas)

Tai buvo dar vienas bjaurus rytas. Toks pats kaip ir šimtai kitų, šioje Dievo užmirštoje Ūkanotoje planetoje.  Štabo palapinėje jie buvo trise:  vadas- majoras Borgas, jo adjutantas Kvintas ir ką tik pribuvęs jaunasis leitenantas Jongas.  
        Majoras praskleidė palapinės brezentą ir iškišo ranką laukan. Į delną plumptelėjo „citrinukė“.  
       -Lyja, - ištarė Borgas. - Šioje sumautoje planetoje pastoviai lyja kokiu nors šlamštu. Tos prakeiktos magnetinės audros susiurbiančios visus, bent kiek sunkesnius už šūdą, metalinius daiktus. Girdėjot, tą istoriją kai pirmoji desanto banga išsilaipino kartu su sunkiąja technika? - atsisukęs į karius, paklausė Majoras. - Po savaitės kitoje planetos pusėje lijo tankais. Gražus vaizdelis turėjo būt, gaila neliko nė vieno, kuris apie tai papasakotų...
   -Ūkanotasis Dalbajobas, - paslaptingu balsu tarstelėjo leitenantas.
   -Kas, kas? - nieko nesuprato majoras. Adjutantas taip pat susidomėjęs pakėlė galvą nuo kompiuterio.  
   -Ūkanotasis Dalbajobas, - užtikrintai pakartojo leitenantas. – Kadaise Žemėje buvo tokia šalis saloje, kur nuolat lijo. Taip ją vadino.
   -Nežinau, nežinau kažkodėl neteko girdėt, - numykė vadas. Adjutantas gūžtelėjo pečiais, leisdamas suprast, kad neturi jokios nuomonės šiuo klausimu.
   -Tikrai, tikrai, - patikino jaunasis karininkas, - Karo Akademijoje aš lankiau Pasaulių Istorijos paskaitas.
   -Ach taip, tu gi mūsų pažiba, karo meno pirmūnas, - pritariamai palinksėjo galva Borgas. Adjutantas nepasakė nieko, tačiau jo veido išraiška skelbė: „dėjau ant tokių pirmūnų, apsišiks jau per pirmą mūšį“.  
   -Keturi puikūs metai karo akademijoje... - į prisiminimus nugrimzdo majoras...
   -Mėnesiai, keturi mėnesiai majore, - pertraukė, išsišiepęs jaunasis Jongas.
   -Keturi mėnesiai?! Po velnių, o mums tik po trijų mėnesių ginklus pačiupinėt leido.
  -Mums taip pat! -  džiaugsmingai patvirtino leitenantas.
   Tai išgirdęs majoras prapliupo keiktis:  
   - Kad juos kur šikančius sutrauktų tuos debilus generaliniam štabe, prisiuntė bukagalvių snarglių ant mano sprando.  Te laikyk, ka-ri-ninke, -paniekinamai sušnypštė Borgas įsprausdamas granatą jaunuoliui į saują. Adjutantas tyliai sukikeno. Jaunasis Karo Akademijos absolventas minutėlę pavartė granatą rankoje, lyg matydamas ją pirmą syk ir atsainiai nušveitė į kampe stovinčią šiukšliadėžę.  
   - Tu atsargiau gal, kiauragalvi! - nebeiškentė adjutantas. – Mėto tas dūmines „citrinukes“ visi kur papuola. Vakar ant vienos atsisėdau. Tai rupūžė taip uždūmijo, kad pusę dienos tualeto rast negalėjau.
   - Dar vienas debilas, jadryštvajšmaukt, - nusikeikė majoras. - Čia tau blemba kas, štabo palapinė ar šikinykas?
   - Kaltas, majore! – pašokęs nuo kėdės, kulnais sumušė adjutantas.  
   - Gi kiek kartų sakiau, tualetas- antrame aukšte, - protino karius majoras.
   - Bet majore, o laiptai... – gailiai pabandė įsiterpt Kvintas.
   - Ką laiptai, ką laiptai...  Nu nėra laiptų, nesukomplektavo, prakeiktas logistikos padalinys, - suriko Borgas. – Bet tai nereiškia, kad Konfederacijų armijos karininkas gali myžt kur papuolė! Tu privarei į maskuojančio tepalo bačką?
   Adjutantas stovėjo išsitempęs, kaip styga ir tylėjo tik ausys nervingai trukčiojo, išduodamos jo viduje vykstančias batalijas. Leitenantas gi vėpsojo išsišiepęs lig ausų ir pritariamai linkčiojo galva.
   -Labai puiku, dabar priešas mūsų nematys, bet užuost galės per sušiktą kilometrą, - toliau į šuns adjutantą dėjo Borgas.
   -Nesuprantu kur problema, lauke juk vietos kiek nori, - įsiterpė jaunasis Jongas, - siusiok į sveikatą.
   -Siusiok į svei-ka-tą, - paniekinančiai pakartojo adjutantas. – Tu kada nors bandei pamyžt šioje planetoje lauke, keturvėjų sezonu? Kai pučia Šiaurėsvakarųpietrytinis vėjas? Nė velnio tu neišmanai, tai ir tylėk šikną suraukęs!
   -Gerai, gana apie  niekus, - griežtai nutraukė jaunuolių ginčą vadas. – Šiandien svarbi diena. Mūsų laukia svarbiausias mūšis šios niekingos planetos istorijoje. Šiandien mes privalome smogti triuškinantį smūgį tiems prakeiktiems nera... nėrin... nėnuraus...
   -Nėriniuotakojniams, vade, - suskubo į pagalbą adjutantas.
   -Sutikčiau tą idiotą, kuris tiems padarams tokį vardą davė, dievaži pripločiau! - niršo majoras.

... Tas „idiotas“ buvo garsus keliautojas, planetų atradėjas Fainderis. Tai jis su savo komanda pirmasis išsilaipino šioje planetoje. Fainderis pirmasis užfiksavo ir vietos gyventojus: velniškai greitus padarus su nepaprastai ilgomis, keliais sąnariais, kojomis. Dėl ypatingųjų kojų sumanusis keliautojas nutarė čiabuvius pavadinti Nariuotakojais. Tačiau nelaimei, jis kartu su savimi visur tampėsi ir gražuolę referentę, permatomais plaukais, kurią laikė savo sėkmės talismanu. Pastarajai pasirodė, kad Nėriniuotakojniai skambėtų daug suprantamiau. Taip Fainderio ataskaitoje Žemei, atsirado šis prašmatnus pavadinimas, kurio nesugebėjo ištarti nė vienas padorus pilietis...

Po kelių valandų Borgas jau stovėjo mūšio lauke. Atidavęs stiklopluošto automatą adjutantui, majoras pro žiūronus įdėmiai sekė mūšio eigą. Šešiasdešimt šeši desantininkai, išsitepę maskuojančiu tepalu, nuo kurio vis dar sklido adjuntanto kvapas, slinko priešo pozicijų link. Keturvėjai maskuojančio tepalo kvapus nešiojo taip, jog majorui atrodė, kad jis stovi šlapimo baloje.  
   -Mižnius, - atsisukęs į Kvintą, drėbtelėjo majoras. Šis stovėjo nuduodamas, kad nieko neužuodžia. Tuo metu, ligi šiol buvusi beveik nepriekaištinga, desantininkų linija pradėjo trūkinėti. Vis daugiau karių ėmė klupinėti ir strigti pievoje.
   -Leitenante, kas per mėšlas? - į mikrofoną suriaumojo Borgas.  
   -Sušikti megakurmiai, majore! - atsišaukė Jongas. – Mes stringam kiekviename žingsnyje! Tie bjaurybės rausia urvus tiesiog mum po kojomis! Jei taip ir toliau iki priešų pozicijų kapanosimės savaitę.
   -Prakeikti žemkrušiai, - nusikeikė majoras. – Adjutante, įsakau tučtuojau surengti akustinę ataką!
   Kvintas, nieko nelaukdamas, atkišo majorui pastarojo automatą, pasičiupo šalia gulėjusią kuprinę ir pasileido pievos link.  
   -Leitenante, skubiai perduok kariams, kad pasiruoštų akustinei atakai! Kas neapsaugos savo sušiktų ausų, tegu kaltina save...
   Tuo metu adjutantas pasiekė pievos pakraštį. Suradęs pirmą pasitaikiusį kurmiarausį iš kuprinės išsitraukė mažytį iPod-Nano turbo mega sound-2477 modelį. Skubiai sugrūdęs jį į kurmio išraustą urvą, atraportavo majorui: - viskas parengta, laukiu komandos.
   -Na išgamos laikykitės, - piktdžiugiškai sumurmėjo majoras ir suriaumojo: -varyk!
   Kvintas skubiai užsimaukšlino ausines ir paspaudė „Play“ distancinio valdymo pultelyje.
   „ Dviiiratuukas mano rieda nesutooja... “: smegenis skrodžianti melodija susprogdino rytmetinę Ūkanotosios planetos tylą. Ji veržėsi visur. Kiekviename pievos lopinėlyje, kiekviename kurmiarausyje skambėjo negailestingi, širdį veriantys, keisti garsai. Pirmoji akustinės atakos banga lyg saliuto salvės išsviedė bent keletą tuzinų megakurmių iš jų saugių buveinių. Vargšai žemrausiai per visą savo trumpą gyvenimėlį nebuvo patyrę didesnio smurto. Skrisdami ore jie vartėsi kūliais, o nukritę ant žemės  atrodė lyg traukomi konvulsijų. Mažos jų kojytės judėjo į skirtingas puses tuo pačiu metu, galvos linksėjo į taktą, o paprastai siauros, beveik nematomos akys buvo plačiai, plačiai atmerktos...
   Pamačius prieš save tokį vaizdą jaunąjį leitenantą supykino. Keli desantininkai gulėjo ant žemės pakirsti iš urvų besikatapultuojančių megakurmių. Kiti gi spoksojo negalėdami atitraukti akių, nuo kraupių šios atakos padarinių. Didžiulė pieva buvo pilna besirangančių mažų padarėlių trumpomis kojytėmis su didžiulėmis „rausimo mašinomis“ pabaigoje.
   Majoras, tuo tarpu, patenkintas stebėjo savo operacijos rezultatus. Nusprendęs, kad nė vienas smegenis turintis padaras jos pasekmių išvengti negalėjo, jis davė signalą adjutantui išjungti tą velnio mašiną.  
   Kvintas lengviau atsipūtė ir skubiai nuspaudė „Stop“. Jis gerai prisminė koks negailestingas ir klastingas šis ginklas. Jam ligi šiol naktimis prisisapnuoja tas nelaimėlis viršila, kuris keliomis sekundėmis paskubėjo nusiimt ausines ir išgirdo tai kas liejosi iš šio garsiakalbio. Vargšelis skeryčiojosi tris paras, kol majoras iš gailesčio jį perrėžė lazeriu per pus. Tačiau net tada kojos liko stovėt ir trypčiojo į taktą. Borgui nurėžus dešinę koją sulig keliu, kairė vis tiek šokinėjo tol kol majoras besikeikdamas priėjo ir nuspyrė  nelaimėlio likučius į griovį, paliepęs skubiai užritinti akmenimis...
Majoras dar kartą apžvelgė besiraivančią pievą, nusiėmė ausines ir sukomandavo:  
   -Leitenante vesk karius atgal. Po šios velnio muzikos tie nėra... nėro.. nėrinantamankojai, tfu rupūže, kad tu susprogtum, tie sušikti Nėriai, taip nėrė, kad jų dabar nė pats velnias nepavys. Operacija baigta.