Aš ir miestas

Aš gimiau bei augau kaime ir daugumos žmonių nuostabai, man tai velniškai patiko.  Dievinau tą tikrą dilgėlių pilną žolę, ryškų dangų ir nesibaigiančią tylą, kuri vienintelė man leisdavo girdėti savo mintis. Gyvenimas buvo tobulas. Nepaliaujamai, monotoniškai tobulas. Todėl man teko susikrauti savo neegzistuojančią mantą ir išvažiuoti į miestą…
  O tas bjaurybė žinojo kaip reikia gundyti – teatrai, koncertai, žavios kavinaičių terasos, pilnos žmonių, geros parodos ir įdomios pažintys. Nespėjau net mirktelėti, o jis jau buvo mano meilužis. Meilužis, nes nuo pat gimimo buvau pažadėta miškui, kuris buvo ir bus mano vienintelis teisėtas vyras.
  Iš pradžių mano ir miesto draugystė buvo nuostabi. Jis man siuntė pačias gražiausias dovanas, nuvesdamas mane ten kur reikia ir kasdien įteikdamas po naują malonią staigmeną. Jaučiausi atradusi naująjį pasaulį, kur viskas sukosi taip greitai ir stipriai, kad net nespėdavai suprasti kaip jautiesi. Tačiau ilgainiui viskas ėmė keistis... Visuomet papilkėjusi miesto oda man ėmė varyti depresiją, o dulkės, kylančios nuo jo neprausto kūno, neleisdavo į plaučius patekti tyram orui. Mane ėmė kankinti nemiga, nes miestas niekuomet nenutildavo, o neišsimiegojus man svaigdavo galva ir aš alpinėdavau ant šaligatvių iki kraujo nusibrozdindama kelius. Ėmiau jausti, kad mano svajonių meilužis virto nepasotinamu grobuonimi. Atrodė, kad jis iščiulpia visą mano energiją, mintis, idėjas…Visą mano esybę, palikdamas man tik menkas obuolių nuograužas, būtinas bent šiokiam tokiam gyvybės palaikymui.
Išsigandau. Pabėgau namo.
Po to mano ir miesto santykiai tapo dar labiau komplikuoti. Kiekvieną dieną, kai tik atrasdavau ką nors nepaprasto bei jaudinančio savo pievose, miškuose ar paupiuose ir mintyse keiksnodavau savo besotį meilužį, man keršyti jis ateidavo naktimis. Visada toks pat purvinas, dvokiantis mašinų išmetamosiomis dujomis ir pelenais aplipusiomis blakstienomis.
  Sapnuodavau, kad jis įsmeigia šiaudelį į mano viršugalvį ir traukia lauk mano mintis, siekdamas palikti mano galvą visiškai tuščią ir uždrausdamas man mąstyti. Miestas pakvaišdavo po to kai aš ilgai klausydavausi paukščių čiulbėjimo ir šaipydavausi iš jo, kad jis niekada jų neišgirs. Po tokių linksmybių jis prispjaudydavo man ausis. Dar jis mėgo kapoti man rankas, darydavo tai kiekvieną naktį po medžių ar gėlių sodinimo. Kitą dieną jos visuomet būdavo nutirpusios. O jei dieną per ilgai bėgiodavau po žolę basomis, naktį jis jas sulaužydavo ir kitą rytą turėdavau kęsti žvėrišką raumenų skausmą. Greičiausiai, patį šlykščiausią sapną jis man padovanojo prieš metus - tą naktį ilgai ilgai žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir šnabždėjau jam:
- Na, šaunuoli, tai kur tavo žvaigždės? Ak, sakai, šviesos jas nustelbia? Na ir nepasisekė,.. - pašaipiai prunkščiau jam į ausį ir jaučiausi turinti visą pasaulį.
Tada vos man užmigus jis plonu šiaudeliu išsiurbė man akis, prieš tai jas dailiai suplakdamas, it pieno kokteilį. Na žinote, taip palengva sukiodamas šiaudelį iš centro į kraštelius.
  Ir vieną dieną, kai jau maniau, kad jį nugalėjau, mat mašinoje vežiausi paskutinius mieste likusius daiktus, nutiko visiškai absurdiškas dalykas – bestovint kamštyje tiesiai ant mano mašinos nuvirto seno seno mūrinio namo balkonas, suspausdamas mane ir mano mašinėlę iki nedidelės alaus skardinės dydžio. Gulėjau ten mėsos tyrės pavidalu ir girdėjau, kaip miestas man kužda:
- Na, gražuole, tai ar toli nubėgai?