Laikrodis (9)

- Adamai.
Adamas krūptelėjo, atpažinęs Tomo balsą, tačiau nudėjo nieko nepastebįs ir žingsniavo toliau.
Vos tik tunelio anga pavirto mažu taškeliu tolumoje, juos visus atrišo ir per visą voros ilgį ištiesė virvę. Paskutinis likęs sargybinis dar kartą pabandė prieštarauti, tačiau tamsoje nuskambėjo grumtynių garsai ir jis mykdamas atsistojo gale.
Kodėl jų tiesiog nesurišo per juosmenį, o įdavė virvę, Adamas suprato tik vėliau. Vedlys kikendamas kuo griežčiausiai uždraudė degti bet kokią ugnį ir šiek tiek šlubčiodamas nukulniavo į priekį. Galėjai tik spėlioti kur jie dabar yra – kartais apimdavo keista nuojauta, kad žingsniuoja beprotiško aukščio salėmis, kartais – siaurais praėjimais. O kai garsiai klykdamas kažkur žemyn nubildėjo vienas jūreivių, Adamas tik apsidžiaugė, kad jie nesurišti. Dar kurį laiką aidėjo vis silpnėjantis klyksmas, tarsi nelaimėlis kristų neišmatuojama bedugne. Jei ne vedlio skubinimas likusieji taip ir būtų sustingę vietoje, bijodami žengti bent vieną žingsnį.
Tad Adamas ne be reikalo nustebo, išgirdęs Tomo šnabždesį už nugaros. Tikrai matė, kad iš pradžių jis ir berniokas žingsniavo voros gale. Princesę pametė iš akių jau pačioje pradžioje.
- Princesė priekyje. Tarp seržanto ir neūžaugos. Girdėjau, kaip kareiviai šnabždėjosi, kad tas su velniu sutartį sudaręs.
- Apie ką šnabždamės?
Balsas šalia nuskambėjo labai netikėtai – keistasis žmogėnas dabar žingsniavo šalia jų ir spragsėdamas juodais pirštais kikeno panosėje.
- Paslaptys? Labai įdomu. Paslaptys man patinka. Paslaptis aš girdžiu – akmenų paslaptis, anglies paslaptis, kirminų paslaptis. Paslaptys, - kikeno žmogėnas, - norit, aš ir jums vieną kitą paslaptį pasakysiu? Papasakosiu. Atpasakosiu.
Kaip šalia atsirado, taip staiga ir dingo. Dabar jo balsas skambėjo jau priekyje. Seržantui turbūt pagaliau neatlaikė nervai ir jis pabandė uždegti deglą. Beveik ir pavyko, kol ilgi pirštai neišplėšė medgalio iš rankos ir taip staigiai nusviedė į sieną, kad beįsidegančios žarijos pasklido dideliu debesimi.
- Na ir klausa, - burbtelėjo Tomas, tebespausdamas Adamo ranką, - velniška klausa. Kaip šikšnosparnio.
Adamas tylėjo ir tik žingsniavo, stengdamasis kuo tvirčiau padėti koją. Visai nenorėjo sulaukti jūreivio likimo. Gal pastarasis ir dabar tebekrito, rėkdamas iki užkimimo. Žinoma, seržantui nieko daugiau ir neliko – šiuo keliu turbūt naudojosi ne vieną kartą ir žinojo neatsargumo kainą. Per daug rami buvo veido išraiška. Kaip žmogaus, paskaičiavusius visus būtinus ir neišvengiamus nuostolius tokioje kelionėje.
Adamas dabar tvirtai žinojo – tas keistasis žmogėnas čia girdi kaip šikšnosparnis ir mato geriau nei jie, bailiai einantys vorele, dieną. Ir tik laiko klausimas, kada pagaliau atskirs princesę ir nuves į tamsius tunelius ten, kur niekada žmogus net nebuvo įžengęs.
Bent kol kas stengėsi negalvoti, kam žmogėnui jos išvis prireikė.
Adamas garsiai atsikrenkštė.
- Tomai, gal dainą, kad kelionė linksmesnė būtų?
Gal porininkas ir suprato, o gal ir ne, bet Tomas tik pritariami burbtelėjo.
- Kurią?
- Kad ir apie „Merę ir malūnininką“
Tomas atsikrenkštė, nusispjovė.
Prie Ūdrynės Drimbų kaime,
Merė mėgsta duotis tvarte.
...
Kažkuris kareivių pritariamai sukrizeno. Gal ši daina ir nebuvo pati geriausia, tačiau jose būdavo minima tiek nešvankybių, kad kiekvienas jautė pareigą tiesiog mintinai žinoti ir garsiau už kitus sudainuoti.
Adamas nesuklydo – tuoj pat prie Tomo prisijungė kareivis ir sodriu išlavintu balsu skambiai sudainavo priedainį.
Stori papai makaluojas,
Žiū – ir vyras išsižiojęs.
...
Ore tiesiog galėjai jausti jų vedlio pyktį – jį vis labiau erzino aklinoje tamsoje skambanti daina. Tačiau kai prisijungė ir seržantas, rėkdamas garsiausiai už visus – tik paskubino žingsnį, tarsi tikėdamasis, kad vėl kas nusiris į bedugnę ir beįsiplieskianti gera nuotaika tuoj pat išgaruos.
Tas malūno sprigis Robas,
Tvarkęs visas kaimo bobas.
...
Adamas paleidęs virvę prisiglaudė prie sienos ir nuslinko pirmyn, vildamasis, kad siena nesibaigs eiline gilia praraja ir kad skardi daina užgoš vedlio klausą.
Tik dabar suprato, koks iš tiesų švarus buvo takelis – visas pasienis buvo užverstas smulkia skalda ir ganėtinais aštriais akmenimis. Visa laimė, kad daina apie Merė ir malūnininką truko pakankamai ilgai, tiek, kiek reikėjo nusitašyti iki pastalės graibymo tuntui vyrų ar pasiekti voros pradžią, aštrioms nuolaužoms smingant kiaurai batus.
Visai šalia skambėjo vis labiau įsilinksminančio seržanto balas, o priešaky jo žingsniavo kažkas kupinas neapykantos, pykčio ir baisiausių prakeiksmų. Net juodesnis už pačią tamsą.
Adamas tiesiog ištiesė ranką ir sugriebęs vedlį už kaklo prisitraukė prie sienos. Pats nustebo kokia kieta buvo oda ir teko spustelėti kur kas tvirčiau. Tačiau vedlys net nebandė cyptelėti ar kokiu garsu išreikšti savo nepasitenkinimą. Priešingai – kažkur giliai jo krūtinės viduje skambėjo kikenimas.
Princesės nebuvo nei priešais jį, nei už jo, tą Adamas suprato vos prisitraukęs žmogelį prie savęs. Vora einantys belaisviai taip įsidainavo, kad jų žingsnis paspartėjo ir jie vis greičiau žingsniavo, visai pamiršę apie tamsą ir galimus pavojus kelyje.
Tomas nutilo tą pačią akimirką, kai tik stipri ranka priplojo jį prie sienos. Giliai įkvėpęs nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir tikrumo dėlei timptelėjo Adamą už marškinių krašto.
Daina vis labiau tolo ir nebebuvo baimės, kad juos kas išvys čia, prisiglaudusius prie gruoblėtos ir anglimi atsiduodančios sienos.
- Nelabai sąžininga juos taip paleisti vienus tamsoje, - tyliai burbtelėjo Tomas, - kažkaip – nemandagu.
- Jie sustos, vos seržantas susivoks, kad vedlys dingo. Ir lauks, kol jis grįš. Ar ne? - Adamas šiek tiek atleido gniaužtus, leisdamas žmogeliui įkvėpti.
- Lauks. Ilgai lauks, -keista, bet pastarasis net neatrodė uždusęs, tarsi ne jį, o sieną būtų gniaužę plieniniai pirštai, - gal vienas kitas ir nesulauks, - sukikeno, - dabar Švaruoliai poruojasi. Vienas kitas nesulauks.
- Kur princesė?
- Princesių čia nėra. Tik vargetos ir nužemintieji, - kikeno žmogelis, - princesėms čia netinka. Joms reikia daug valgyti. Daug puoštis. Oi ne, princesių čia nėra.
Adamas vėl suspaudė gerklę ir įsiklausė – arba visa vora pagaliau sustojo, arba pasuko į tunelį, iš kurio dainos tiesiog nebesigirdėjo.
- Aš buvau tikras, kad ji šalia jų, - atsiprašydamas sumurmėjo Tomas, - tikrai mačiau.
- Kur princesė? Palikai tunelyje? Pririšai? Nuvedei kitur?
Adamas vis labiau niaukėsi. Po kiekvieno ištarto žodžio suspausdavo kaklą vis stipriau, bet žmogelis nesielgė taip, kaip elgtųsi kitas, kuriam traška po pirštais trachėja, o oro į gerkles patenka vis mažiau. Priešingai – atrodė šiek tiek nuobodžiaujantis.
- Gal pasmaugei? - Tomas pasilenkė arčiau ir pirštu paspaudė vedliui krūtinę, - šūdą, gyvas! – baimės jo balse buvo daugiau nei nuostabos.
- Kur princesė? Sakyk, kol neišleidau tau kvapo iš krūtinės, - Adamas vėl atleido gniaužtus.
Vedlys kita ranka pasitrynė kaklą ir nusičiaudėjo, paskleisdamas didžiulį dulkių debesį.
- Žmogelis negyvas, žmonės irgi negyvi. Kelio nerasit. Kelias ilgas, painus, klaidinantis. O, dar du sūkiai ir eis miegoti Pilvūzai. Kur tada žmonės be žmogelio dėsis?
- Laužą užsikursim ir sėdėsim... - Adamas pasisuko į Tomą, - turbūt kareiviai tavo slaptų kišenėlių neiškraustė?
- Neiškraustė, - Tomas paniūro, - man jau dabar nepatinka tavo tonas.
- Duok degiąsias lazdeles.
- Išprotėjai? Žinai kiek už juos suplojau? Trys auksiniai už dešimt ir tai tik todėl, kad prekeivis buvo berankis ir negalėjo pasverti aukso. Žinai – aš ten truputį įmaišydavau...
- Žinau. Tiesiog duok lazdeles, - Adamas nutraukė beįsikarščiuojantį Tomą.
- O titnagas? Titnagas nemokamas. O degtukų dar prireiks. Paminėsi mano žodžius, kai sėdėsim kokioje duobėje.
Tomas vis labiau niūro. Ir tam buvo priežastis – už degiąsias lazdeles jis sumokėjo tikrai didelius pinigus ir berods buvo pasiryžęs jas laikyti kuo toliau nuo ugnies ir tiesiog reikiamu metu reikiamoje vietoje pasididžiuoti prieš visus savo turtais.
- Duok.
Niurnėdamas jis Adamui grūste sugrūdo į delną pailgą lazdelę užapvalintu galiuku.
- Kad tu paspringtum.
Adamas nesiklausydamas Tomo keiksmų perbraukė lazdele per grublėtą sieną. Pasirodė vos įžiūrima kibirkštis, kuri labai lėtai įsiplieskė melsva spalva ir pagaliau užsidegė gelsva šviesa apšviesdama nedidelį plotelį aplink rankas.
Žmogelis skausmingai trūktelėjo nosimi ir atšlijo atgal tiek, kiek leido kaklą sugniaužusi ranka.
- O dabar aš nuimsiu tau raištį ir išdeginsiu akis. Paeiliui, - Adamas prikišo lazdelę arčiau juodo raiščio, - arba susitarsime draugiškai ir išsiskirsime dar gražiau, nei susitikom.
- Matai, bijo, - Tomas išsišiepė, - kaip seni lapai ugnies. Gal net labiau. Na ką, neūžauga, mes tokių dar devynias turim. Ne tik akis, bet ir pirštus nudeginti spėsim. O paskui patį padegsim ir virš tokio lauželio tunelių žiurkes kepsim.
- Kur princesė?
Žmogelis jau nebeturėjo kur trauktis, tad tiesiog pabandė pasukti galvą. Adamas vis labiau stebėjosi spoksodamas į juodą odą, suspaustą taip stipriai, kad bet kuris kitas normalus žmogus jau seniai kvapą išleidęs būtų. O šis- nieko. Dar ir muistytis sugebėjo.
- Parodysiu.
- O, kita kalba, - Adamas šiek tiek atitraukė lazdelę. Lygiai pusė jos jau sudegė, tad laiko daug neliko, - pradėsim mūsų pašnekesį nuo to – kur ją palikai.

***

Lipdamas į karietą, Patarėjas atsiduso. Tikėjosi, kad ją temps žirgai, tarsi išsivadavimo iš mašinų simbolis, bet vietoj to gale rūko nedidelis kaminas, o iš paskos tempiamame nedideliame vežime plušėjo pajuodęs nuo anglių darbininkas.
Vis gi, nors ir buvo neoficialiai tituluotas naujasis Karalius, Patarėjas nenorėjo pasirodyti kvailiu, tad tiesiog įlipo į virpančios karietos vidų ir susmego į minkštą sofą. Tylėdamas šalia įsitaisė Sasanidas, o priešais – nedidelio ūgio pilvotas vyriškis su gelsvomis garbanomis ant galvos, akiniais iš kaulamedžio ir ilga smaila nosimi.
Karietai pajudėjus skambtelėjo varpelis. Guma pamušti ratai tyliai ritosi akmeniniu grindiniu. Patarėjas pasilenkęs kilstelėjo užuolaidėlę, palikdamas nedidelį tarpelį, pro kurį galėjo stebėti kelią.
Besimuistantis žmogelis kelis kartus iškalbingai mandagiai kostelėjo ir nesulaukęs Patarėjo reakcijos, sunėrė pirštus ant išsišokusio pilvo.
- Patarėjau, kai išreiškiau norą pasišnekėti, turėjau omenyje kokią ramią ir vėsią vietą viename iš daugybė kabinetų.
Patarėjas apsimetė nepastebįs, kad šis, kaip ir daugelis kitų dvariškių atkakliai stengėsi jo nevadinti Karaliumi, nors vakar dar tebešlovino ir kėlė į aukštumas. Vis gi – dabar nebuvo tinkamas laikas aiškintis hierarchiją. Be to – jo oficialiai dar nekarūnavo.
- Čia taip pat tylu, vėsu bei ramu. Be to tai nesikerta su mano dienotvarke, kuri tapo beprotiškai pilna po.... visko, - Patarėjas mostelėjo ranka, vis dar nepatraukdamas žvilgsnio nuo menko tarpelio ir jame slenkančios gatvės.
- Taip taip, dabar viskas taip nauja, viskas taip pasikeitė, - žmogelis turbūt pagaliau įgavo drąsos ir iš užančio ištraukė nedidelę užrašų knygelę, - norėjau pasišnekėti apie finansus.
- Šnekėk.
- Štai, - jis atvertė knygelę ir brūkštelėjo pirštu per smulkiai prirašytą eilutę, - matote, jūs pažadėjote po vieną auksinį už pagautą žmogų su bent viena mechanine galūne ir du už tuos, kurie tik pusiau žmonės.
- Taip ir to griežtai laikausi. Kūrikai vos spėja palaikyti karštį krosnyje, - Patarėjas beveik piktdžiugiškai išsišiepė, - dar pamiršot paminėti dešimt auksinių už kiekvieną dvelingą.
- Tikrai nepamiršau, sere. Tiesiog tai šiomis sąlygomis yra visiškai nesvarbu. Aš paskaičiavau ir galiu drąsiai pareikšti, kad tokiais tempais iždas ištuštės po dviejų savaičių. Nes, suprantate, - jis giliai įkvėpė, vengdamas skvarbaus Sasanido žvilgsnio, - žinoma, tai labai puiku pagaliau išsivaduoti iš mašinų priespaudos, bet nemažai jų yra iš to sluoksnio, kuris ir pildo iždą. Tad čia ir aklavietė – mokate už tų padarų mirtį, kurie atsakingi už to aukso tiekimą. Be to, didžiausias mūsų pajamų šaltinis – Dramblių medžiotojai – baigia visiškai užsitraukti.
- Ak taip, kažką girdėjau, - Patarėjas abejingai mostelėjo ranka, - jiems nepatiko nauja santvarka.
- Ne tas žodis, jie visai pasiuto. Kaip ir Šachtininkai, dalis jūrų kapitonų. Gal, jei leisite būti atviram.
- Neleisiu.
Žmogelis nutilo, nervingai vartydamas savo knygelę.
- Nepagalvokit nieko blogo – aš tiesiog susirūpinęs, kad mūsų šaliai neatsitiktų kaip Masalijai.
- Aš pasakiau – daugiau jokių mašinų, - Patarėjas pirmą kartą per visą pokalbį žvilgtelėjo į žmogelį, - visi, tame tarpe ir jūs, su tuo sutikot. Mes nulinčiavom krūva pakalikų, sušaudėm išdavikus, sudeginom tuos išperas iš po žemių, nubaudėm pačią Karalienę. Ir visi, kaip ir jūs, džiūgavot, šlovindami naują dieną. O dabar siūlot į viską spjauti?
- Ne viską, -jis apsilaižė džiūstančias lūpas, - tiesiog –būti šiek tiek pakantesniems.
- Už tokias kalbas gresia kur kas didesni nemalonumai nei tuščias iždas.
Žmogelis visas net tirtėjo, tačiau pasirodo, kad viduje turėjo kur kas daugiau drąsos, nei galėjo pasirodyti.
- Užtektų tik šiek tiek pakantumo ir tiek. Iždas neįgalus mokėti kiekvienam. Be to – turim atsižvelgti į mūsų pajamų šaltinį. Žmonės ims maištauti tą pačią minutę, kai tik tai supras.
Patarėjas suraukęs kaktą pro lango plyšį stebėjo pakelėje prie apverstos mašinos su stebėtinai mažu garo varikliu besidarbuojančius elgetas. Kelios akimirkos ir vaizdas dingo iš akių.
- Kalbėdamas apie mūsų pajamų šaltinį jūs kai ką pamiršote.
Žmogelis spoksojo į Sasanidą, tarsi laukdamas, kol tas nušnios jam galva tuo baisingai lenktu kardu.
- Ne, aš viską gerai suskaičiavau, - žmogelis vėl čiupo savo išganingąją knygelę, - viskas iki paskutinio grašio.
- Ne viską. Mes dabar važiuojam būtent į tą vietą, kuri užtikrins mūsų pajamas.
- Kokią, - žmogelis patraukė užuolaidą ir apsidairė, - mes dabar Gabrieliaus Soduose?
- Tuos pačiuose.
- Tada tikrai nesuprantu, nes šitas kelias niekur neveda.
Patarėjas tylėjo, stebeilydamas į tai blykštantį tai raustantį savo pašnekovą.
- Veda. Tiesiai prie Ketvirtųjų Vartų į Pelkynę. Daugiau šis miestas nebus izoliuotas, o mums atsivers visi Pelkynės turtai.
Žmogelio akys vis labiau plėtėsi.
- Bet... bet...
- Taip, aš būtent tai ir padarysiu. Mes nušluosim visus, kurie tik trukdys mums ir pasieksim Avalo griuvėsius bei kelius į Laikrodininkų miestą. Iždas niekada neišseks, ne jis bus tiesiog beribis. Sostinė prarado visą savo didybę tą pačią akimirką, kai Karolis Linksmasis aptvėrė miestą siena ir užkalė visus vartus. Aš tą didybę sugrąžinsiu. Nesvarbu kokia kaina. O kas stos man kelyje, - jis linktelėjo Sasanidui, - yra žmonių, žinančių baisesnių dalykų, nei mirtis.
Patarėjas nutilęs užtraukė užuolaidą ir užsimerkė, nebenorėdamas žiūrėti į tą riebų ištįsusį veidą. Net buvo tikras –storus gobšuolis išsižios dar kartą ir jis tikrai lieps Sasanidui ištrenkti iš karietos į mėšlo krūvą.


***

Adamas stumte stūmė prieš save žmogelį, viena ranka spausdamas gležnoką petį, kita – laikydamas įsikibęs į jo akių raištų. Pasirodė, kad jis netekti raiščio bijo labiau, nei pačios liepsnos.
- Adamai, - už nugaros sunkiai šnopavo Tomas, - kažkaip per rimtai priėmei šito neūžaugos pasakojimą.
- Nori – grįžk atgal arba palauk čia.
Tomas nutilo. „Čia“  tai buvo – aklinoje tamsoje siaurame grubiai primityviais įrankiais nežinia kada išraustame tunelyje, kurio sienose žibėjo galybė kristalų. Iš pradžių net nebuvo gaila degiųjų lazdelių, tačiau netrukus Tomas suprato, kodėl žmogelis uždraudė bet kokią šviesą – vos suplevėsavus mažai liepsnelei, apėmė klaiki nuojauta, kad kažkas stūgauja už tos ribos, kur susikirto šviesa ir tamsa. Maži smulkūs žingsniai skambėjo visame tunelyje ir prireikė galybės valios pastangų pasijudinti iš vietos. Užgesus liepsnai, viskas liovėsi, bet vis gi Tomas kas pora žingsnių vis gręžiojosi atgal, būdamas tikras, kad tų žingsnių savininkai niekur nedingo – tiesiog pradėjo šokinėti kur kas tyliau. 
Po beprotiško lėkimo siauru tuneliu nuklotu smulkiomis nuolaužomis, jie sustojo tik didžiulėje salėje. Tomas išdrįso uždegti dar vieną degiąją lazdelę, bet kaip bebūtų keista – aplink nepradėjo skambėti smulkūs žingsniai. Tik tyla, skęstanti aukštyn šaunančią beprotišką erdvę.
- Medinė gyvatė? - Adamas trūktelėjo raištį į save.
- Medinė gyvatė! - suspiegė žmogelis ir abejomis rankomis sugriebė raištį, tvirtai įsitikinęs, kad jį tuoj nutrauks, - daug metalo. Medinei gyvatei patinka metalas. Mums, paprastiesiems, labiau patinka gyva mėsa. Krutanti. Gyva, - bjauriai sukikeno.
- O tai Medinei Gyvatei – metalas?
- Taip. Ji nekenčia metalo. Todėl ėda. Nusitempia gilyn po žeme ir laiko kol metalas surūdija. Tada galima ėsti. Juodasis Žmogus sakė, kad Medinė Gyvatė siūlė savo maistą jam. Bet nepatiko. Per daug girgžda tarp dantų. Traška.
Adamas susižvalgė su Tomu. Nebuvo preteksto žmogeliu tikėti, tačiau nebuvo noro ir juo netikėti. Per daug įtikinamai jis pasakojo apie Medinę Gyvatę, atkakliai vengdamas detalių kaip ji atrodo.
- Palikai princesę čia? - Adamas dairėsi, menkoje šviesoje mėgindamas rasti bent smulkiausių pėdsakų.
- Ne ne. Mes vedėm ten, - žmogelis dūrė pirštų į vieną iš daugybės juoduojančių tunelių angų, - kiti paprastieji ją čia atvedė ir paliko.
- O kur ta... Medinė Gyvatė.
- Reikia ieškoti drožlių.
Adamo nuotaika visai subjuro. Kuo toliau, tuo žmogelio pasakojimas darėsi vis absurdiškesnis. Tebuvo vienas būdas priversti jį šnekėti. Vos spragtelėjus užgeso degioji lazdelė, Adamas trūktelėjo raištį į save, nuplėšdamas nuo veido.
Gal jis ir tikėjosi kažko įspūdingo, tačiau tamsoje nuskambėjo kuo žmogiškiausias riksmas, o į jį įsikibo kibūs pirštai.
- Atiduok, atiduok!
Adamas trenkė jam į krūtinę ir nustūmė šalin, laikydamas raištį už nugaros. Tamsą varstė skausmingas kūkčiojimas.
- Kur ta prakeikta gyvatė ir princesė?
- Neburnok, - kukčiojimą pakeitė griežtas tonas, - Medinės Gyvatės įžeisti negalima. Kelias užsidarys amžiams.
Adamas nubloškė link jo vėl besitiesiančius pirštus ir atsitraukė. Tomas smalsiai stebėjo nerimstantį žmogelį, vis bandantį pasiekti savo raištį.
- Adamai, mes esam bala žino kur su bala žino kokiu išprotėjusiu individu, tauškiančiu apie bala žino kokias medines gyvates. Tiesiog nešdinamės iš čia ir ieškom pėdsakų. Gal tu ir jauti kažkokį pareigos jausmą, bet patikėk – man mano gyvybė brangesnė, nei kažkokios princesės. Ką čia princesės – nors ir viso pasaulio imperatoriaus.
Tomui kalbant žmogelis atkuto ir liovėsi tiesti ilgus pirštus. Nurimęs apsidairė ir atsitraukė į šešėlį.
- Medinė gyvatė – ne legendos. Ji čia. Ateikit, - normaliu balsu pašaukė ir lėtai nuėjo į priekį, skęsdamas erdvėje.
Slinko lėtai, vis stabtelėdamas ir koja pabrūžindamas grindis.
- Čia.
Jis sustojo prie vienos iš sienų. Prireikė gerokai laiko Adamui suprasti, kad mato ne tiesiog tamsesnę uolienos dalį, o milžinišką olą su stebėtinai lygiais apvaliais kraštais. Pasilenkęs pašvietė jau beveik visiškai sudegusia lazdele. Tai, ką visą laiką galvojo esant senais kaulais, tebuvo galybė medžio skeveldrų – pūnančių ir naujų.
- Medinė Gyvatė išrausė šituos urvus kai buvo dar jauna. Nors jau daug sluoksnių nusimetė, tačiau tebėra pakankamai pavojinga ir mes turime jai aukoti geležį, - žmogelis žemai nusilenkė tunelio tamsai, nykščiu krūtinėje apvesdamas aštuoneto simbolį.
Adamas pasiryžo ir žengė į priekį, trūktelėdamas už peties žmogelį. Pastarasis stebinamai siaubingai suriko ir atšoko atgal.
- Ne!
- Einam, parodysi kelią, - Adamui teko gerokai įtempti raumenis, norint bent išlaikyti žmogelį vietoje.
- Ne! Joks žmogus negali matyti Medinės Gyvatės!
- Žinai, - įsiterpė Tomas, - gal ir mes taip pasielgiam, kaip jis?
- Kaip? Rėkiam ir staugiam?
- Ne – dingstam iš čia. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Tebūnie – jis nemeluoja. Bet tada dar mažiau noriu susidurti su tokiomis jėgomis, kuriančioms tokius urvus. Be to, jei ir rasi būdą mane įtikinti, kad verta dėl kažkokio metalinio gabalo lįsti į dar gilesnę tamsą, kaip grįšim atgal? Apsižvalgyk  - čia vien labirintai.
Adamas apsidairė, nors nieko ir nepamatė– už kelerių žingsnių vos galėjai matyti kas dedasi po kojomis. O ten, gilumoje, turbūt ir dabar tebeklaidžiojo kareiviai su savo belaisviais, nerasdami nei kelio, nei vedlio.
- O aš tavęs ir neįtikinėsiu, - atsakė ir numetęs žmogeliui raištį, žengė į tunelio tamsą.
Tomas nusispjovė ir atsisuko į nušvitusį vedlį.
- Na ir kas man paaiškins tokio nesuprantamo elgesio motyvus, a, troli?
Žmogelis tik gūžtelėjo pečiais ir sugniaužė kumščius.
- Netikiu, kad taip pasielgsi, bet išvesk tuos paklydusius nelaimėlius į lauką, kaip ir žadėjai.
Tomas įkvėpė ir išpūtęs krūtinę, kiek drebančiomis kojomis nusekė paskui Adamą.
- Adamai, ei, Adamai, palauk manęs!