Lūžis

Kaip tai sudėtinga. Daug sunkiau nei maniau. Planavau sąžiningai atbelsti romaną į kompiuterį, kaip tą yra dariusi Černiauskaitė. Nėra taip paprasta. Nusivyliau savo sumanymu, savo skurdžia rašliava. Studijuodama filologiją turiu su kuo palyginti. Nedaug skaitau, bet to užteko suprasti, koks menkas yra mano pasakojimas, kokios bukos fantazijos ir kaip nesiseka išdėstyti jų popieriuje. Tačiau pripažinsiu, kad daugiau nebegaliu atidėlioti. Dabar arba niekada. Tiesiog noriu mėginti. Noriu to prisvilusio blyno. Noriu pajusti jo svorį. Noriu jį atsispausdinti, įrišti ir pasidėti į lentyną. Nesvarbu, net jei jo nespausdins leidyklos. Atsispausdinsiu aš. Suteiksiu sau malonumą. Paglostysiu savimeilę. Noriu. Net saldu nuo šių minčių. Tebūnie.
Visi herojai iki šiol gyveno mano vaizduotėje, bet dabar jie nutolę, pasikeitę, subrendę. Jie keitėsi kartu su manimi. Norėčiau juos susigrąžinti, pažinti iš naujo. Kartais įsivaizduoju, kad pagrindinė herojė, kuri jei ir nėra mano veiksmų ir minčių veidrodis, tai - bent jau kažkas, kame įžvelgiu save; kažkas, kas mane atkartoja fikcijoje. Kartais įsivaizduoju, kad ji patyrė savanorišką tremtį, atsisakė savo buvusio gyvenimo, svajonių, kurias aišku būtų lydėjusios kliūtys, atsisakė to gyvenimo ir nusprendė viską pamiršti, tiesiog būti tokia, kaip visi. Tačiau iš tiesų, giliai širdyje visada nešiojo smilkstantį žiburėlį, kuris ruseno, rūko, neišnyko, vis primindavo, kad yra tas kitas kelias. Bet kaskart, kai panorėdavo atsigręžti atgal, mąstydavo, kad jau per vėlu, kad jau nieko nebeišeis, kad nebeteko ankstesnių gebėjimų, nuovokos, lakios vaikiškos fantazijos. Taigi, kai tas „per vėlu“ nugalėjo, nebeliko kovos dėl savo kelio, liko tik nežinomybė su daugybe klausimų ir laukimas, nepakeliamas, verčiantis jaustis kvailai, bejėgiškai. Aklavietė. Atrodo, kad nieko nesugebi ir pražiopsojai tai, kam esi sutvertas. Taip ir neužsirašei į muzikos mokyklą, neišdrįsai įsmukti į dramos būrelį, pavargai nuo šokių pamokų ir pasidavei, nušveisdamas tolyn visą triūsą ir besiskleidžiantį talentą. Paleidai svajonę tapti aktore, dainininke, poete. Paikai nugynei mintį darbuotis skalpeliu ir gelbėti gyvybes, arba apverkti nesėkmes ir pradėti iš naujo. Atsisakei visko, kas slapčiausiose fantazijose buvo tobula. Kodėl? Todėl, kad negalėjai patikėti, kad gali būti to „tobulo“ dalis, kad gali kurti tą „tobula“, kad tavo herojė gali egzistuoti ne tik fikciniame pasaulyje, ne vien tik būti įspūdinga sapnų pasaulyje. Kai šitaip nutiko, jau nebebaisu, kad gali nepasisekti, nes JAU nepasisekė, blogiau nebebus. Teismo, to kvailo teismo, kuriame būsi kaltinamas už paikystes ir nemokšiškumą, nebereikia bijoti. Tereikia spirti tolyn tą mintį, pražiodyti nasrus ir pulti. Šuoliais. Kūlversčiais. Kruvinais gyvais keliais. Į tą išsvajotą, gyvastį kurstantį „kitą“ kelią, nuo kurio nuklydai. Tebūnie.