Laimingojo paslaptis

Kartą gyveno labai liūdnas žmogus. Jis nemokėjo džiaugtis gyvenimu, o visos dienos jam atrodė pilkos, niūrios ir vienodos.
Ne visada liūdesys temdė jo dienas. Buvo laikas, kai jo veido neapleisdavo šypsena, o malonūs ir išmintingi žodžiai džiugindavo aplinkinių ausis. Tačiau gyvenimas dažnai pateikia netikėtumų. Laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis žmonės yra patys pažeidžiamiausi. Naivus patiklumas neleidžia tikėti, jog pasaulyje gali būti ne tik laimės, bet ir skausmo.
Laimingasis taip pat tikėjo neišsenkančio džiaugsmo šaltiniu ir net nepastebėjo, kai į jo gyvenimą pasibeldė Meilė. Ji buvo kitokia. Dar niekada Laimingasis nebuvo regėjęs tokios nepastovios ir keistos būtybės. Svarbiausia, jog ji buvo be galo savimi pasitinkinti ir įžūli: atsirasdavo nekviesta, kai mažiausiai jos tikėdavosi ir darydavo pačius keisčiausius dalykus. Keista ir tai, kad ji sugebėdavo pažadinti slapčiausius jausmus, kurių Laimingasis net nenutuokė turįs. Tuo pačiu metu jis žavėjosi ja ir nekentė, norėjo, kad išeitų, bet vos tik ji ruošdavosi pro duris, Laimingąjį sulaikydavo nenusakomas ilgesys ir baimė daugiau neišvysti šios nuostabios būtybės.
Tie jausmai, kuriuos ji pažadino, buvo nepakeliami. Atrodė, lyg jo širdis būtų plėšoma skirtingų jėgų, o jausmai degintų krūtinę neaiškia ugnimi. Ji ir degino, ir šildė.  Meilė žaidė Laimingojo jausmais. Ištisas dienas versdavo jį laukti, kol pagaliau teikdavosi pasirodyti pačiu netikėčiausiu metu. Audringai ir priekaištingai, tarsi Laimingajam ji turėjusi būti pats svarbiausias dalykas gyvenime. Laimingasis stengdavosi apsimesti. Jis priimdavo Meilę abejingai ir šaltai, tarsi jos pasirodymas būtų nereikšmingas ir savaime suprantamas. Tačiau Meilė visada laimėdavo. Ji turėjo galią priversti žmones nusižeminti, paminti savo orumą ir savigarbą. Tačiau stiprūs jausmai nugalėdavo Laimingojo ryžtą nusigręžti nuo mylimosios. Tomis akimirkomis jis apgaudavo save: ji čia, atėjo, vadinasi – myli. Tos akimirkos buvo pačios laimingiausios iki tol, kol Meilės šešėlis nepranykdavo nakties tamsoje. Tada viskas kartodavosi iš naujo. Jausmai tapo nepakeliami. Vienatvė ir ilgesys temdė Laimingojo dienas. Jis nedarė nieko, tik laukė. Laukimas tapo gyvenimo tikslu. Ilgesys, kančia, skausmas ir pyktis – jo vieninteliais draugais.
Meilė nesugrįžo. Jis laukė kiekvieną dieną, tačiau laukimo dienos virto savaitėmis, mėnesiais, metais. Visi beldėsi į jo duris, išskyrus tą, kurios iš tiesų laukė jo širdis.
Laimingasis nebebuvo panašus į tą, kuris džiaugtųsi gyvenimu ir dovanotų laimę kitiems. Artimieji ir draugai nepažino to žmogaus, kuriuo jis virto. Jis buvo panašus į savo paties nelaimingą šešėlį. Norėdamas atsiriboti nuo pasaulio, Liūdnasis nusigręžė nuo visų artimųjų ir pasmerkė save vienatvei. Aplinkiniai stengėsi rasti kelią į jo širdį, tik šis visada atstumdavo bet kurį atėjusįjį pagiežingais ir piktais žodžiais.
Vieną šaltos žiemos dieną Liūdnasis išgirdo garsų beldimą į duris. Ketino ignoruoti besitęsiantį triukšmą, tačiau vedamas smalsumo, pasiryžo atverti ramybės drumstėjau duris: tik tam, kad išlietų susikaupusį pyktį. Akimirksniu jo širdis apmirė: prieš jį stovėjo verkianti, išsidraikiusi ir nuo šalčio drebanti Meilė. Ta pati, kuri žaidė jo jausmais ir draskė jo širdį į skutelius. Ta pati, kuri vertė laukti ir nepasirodydavo. Ta pati, kuri skaudindavo vos tik pradžiuginus. Taip, tai ji. Savanaudė ir negailestinga, savo tuštybę užpildanti pasiglemždama ją mylinčiųjų orumą, išdidumą, savigarbą – viską, kas svarbu siekiant tikslo.
Kartais reikia atsiribojimo, kad praregėtum. Liūdnasis pirmą kartą abejingai žvelgė į nusižeminusią, verkiančią ir pasigailėti jo prašančią Meilę. Skausmas gniaužė kvapą suvokus, jog toji Meilė, dėl kurios patyrė tiek daug kančių, nebeturi įtakos. Laimingasis žvelgė  į Meilę atsiribojęs nuo visko, kas buvo. Jis suvokė: nebejaučia šiai būtybei nieko. Tą praregėjimo akimirką išnyko skausmas, liūdesys, pyktis, nerimas, ilgesys, žavėjimasis – viskas, dėl ko tiek laiko buvo praradęs sveiką nuovoką ir gyvenimo džiaugsmą.  Viskas, ką dabar jis jautė, tai suvokimas, kad visą tą laiką jis mylėjo patį jausmą, o ne objektą. Jam patiko jaustis svarbiam, turėti ko laukti, matuoti savo gyvenimo akimirkas jausmais. Jam patiko jausti. Atiduoti kitam dalelę savęs ir gauti mainais dalį kito. Pasikeisti emocijomis. Atrasti kitokias savo puses, kurias pažadina tie gimę jausmai. Smalsumas. Štai, kas tai buvo. Noras pažinti kitokį. Noras atrasti ir kitokį save.
Aplankęs suvokimas pribloškė. Laimingasis nejučia nusišypsojo ir su juntamu gailesčiu tarė:
- Dėkoju Tau, nes parodei man, ką reiškia jausti. Nors tu skaudinai ir žeminai mane, bet nejaučiu tau neapykantos. Man tavęs gaila. Dabar tu beldies į mano duris ir prašai priimti, kad vėl tave pajausčiau, bet jau per vėlu. Meilė neturėtų žemintis ar prašyti! Bet tavo poelgis rodo, kad tu gali nusižeminti dėl to, kuriam padovanojai dalelę savęs. Kelkis, Meile, ir eik iškėlusi galvą tolyn. Mano širdyje pažadinai kitą, liūdnąją, mano esybės dalį, todėl visą gyvenimą būsiu tau dėkingas už šį atradimą. Jeigu ne tavo  sukelti jausmai, nežinočiau turintis savyje tiek daug. Padėjai man, bet dabar tau nebejaučiu nieko, išskyrus dėkingumą.
Kelkis, Meile, ir  pasibelsk į kiekvienus namus, kuriuose, iš pirmo žvilgsnio, žmonės yra laimingi ir gyvena tobulą gyvenimą. Eik ir padėk jiems atrasti save taip, kaip padėjai man.
Kelkis, Meile, nes tu negali klūpėti, kol žmonės nežino, ką reiškia jausti!
Nuo šiol tegul mane vadina Liūdnuoju, nes be tavęs, Meile, aš nebūsiu Laimingas...