Ryškiai per didelis susireikšminimas

Mano pažįstamas paskambinęs vis sakydavo: nesusireikšmink – tu man nerūpi. O aš tokį poelgį visada mintyse pavadindavau neadekvačiu elgesiu.

Lygiai taip pat ir dabar – mano straipsnių komentatoriai pataria man geriau nerašyti. Tuo metu aš galvoju, kokie jie susireikšminę yra iš tikrųjų. Bet neprarandu optimizmo – jie tikrai turėtų būti tikri tos srities specialistai, gal net su diplomais. Bet iš tikro tokių čia nėra. Kaip turėčiau reaguoti, jeigu mano tariama kolegė arba kolega (tapatybė nepaskelbta) mano esė straipsnį pavadina rašinėliu? Tikriausiai tuo pačiu, kurį aš rašydavau penktoje klasėje. Ir vėl belieka tik nusišypsoti. Mes esame lietuviai.

O man gyvenime labai patinka rizikuoti. Aš vis noriu nustebinti pati save, juk nežinau, ką noriu pasakyti, kol nepamatau, ką parašiau.
Tačiau mintys vis kitokiais viražais sukasi apie tą patį centrą – lietuvis lietuviui didžiausias priešas. Lygiai taip pat ir vieno iš daugelio internetinių tinklalapių sferoje. Sunku yra apibūdinti ir aprašyti savo požiūrį į gyvenimą, meną, žmogų, literatūrą, save, kai tau neleidžia tautiečiai. Bet čia kaip ir visur gyvenime milžiniška konkurencija: jeigu ne tu, tai kažkas kitas.

Taip ir norisi padėkoti tiems komentatoriams, kurie reikalauja manęs daugiau neberašyti, tiems komentatoriams, kurie sąmoningai neleidžia man pasinerti į platesnius apmąstymus, atskleisti netikėtus asmeninio gyvenimo ženklus. Aš šypsodamasi galiu pasakyti – ir toliau galite skleisti tą savo tikriausiai paveldėtą blogį bei įgimtą pavydo jausmą.

Lietuvoje „prasimušti“ be pažinčių neįmanoma. Arba trukdo pavyduoliai komentatoriai, arba pačios geriausios vietos užpildomos vienos kartos atstovais.

Kažkoks apmaudas užgniaužia kvapą, kai aiškiai suprantu,  kokia susireikšminusi yra Lietuva. Nepatinka man Lietuva, nepatinka jos žmonės su savosiomis pervertintomis vertybėmis.

Pamiršiu nekasdieniškus interpretavimus – pradėsiu gyvenimą iš naujo.