Lūžio taškas (6 dalis)

Dar viena įdomi žmogiška savybė, kurią pastebėjau itin anksti – jie mėgsta nešiotis su savimi daiktelius, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi jokios praktinės naudos. Ir tai nėra papuošalai, kuriuos mėgo Rasa bei kitos moterys, kad įtiktų vyrams. Tai daugiau visokie smulkūs daikčiukai, kuriuos kartais žmogus užsinori pasilikti sau, vienaip ar kitaip įprasmindamas tokį norą. Doncas tai pavadino trofėjų rinkimu. Kartą mačiau, kaip Rasa, iškrapščiusi iš mano rankos itin taisyklingų formų stiklo šukę, ją atsargiai padėjo ant medicininio padėkliuko, o po kelių dienų tą pačią šukę pastebėjau gulinčią jos kambaryje, vazoje, tarp jūros akmenėlių.
Briusas savo kišenėje nešiojosi suplotą kulką, kurią kadaise man parodė, kai dar nebuvo toks didelis niurzga. Nepasakė, ką kulka veikia jo kišenėje, o aš nesupratau jos praktinės paskirties.
Tačiau dabar, kai mano riešą vėsina plona metalinė apyrankė, nudžiauta nuo Vinco rankos,  man atsakymų kaip ir nebereikia.
Aš jį nugalėjau, o menkas trofėjus tiesiog padeda pasijusti dėl to geriau.

Išsirangiusi iš komunikacijų tunelio atsargiai pakimbu ant šviesolaidžių. Paskausta petį bei dalį rankos, kurią Vincas taip stengėsi nurauti. Nusileidusi ant grindų įsiklausau. Dar šiek tiek jaučiu dūmų kvapą, o štai su apšvietimu ne kokie reikalai.
Kuomet išjungiau pusėje visų koridorių lempas, tikėjausi bent avarinių švieselių mirgėjimo. Galbūt taip ir buvo – kol nesugalvojau pašaudyti į serverius bei valdymo pultą atsisveikindama. 
Dabar apsaugininkai, net ir išsprogdinę avarinius vartus bei duris, nesugebės atkurti sistemos mažiausiai kelias paras. Ir aš labai tikiuosi, kad savo arsenale jie neturi tiek sprogmenų, kad įveiktų visas užkardas, kuriomis atitvėriau dalį koridorių.

Įjungiu nuo Vinco kūno nugvelbtą prisegamą žibintuvėlį ir patraukiu jau žinomu keliu. Tik dabar jaučiu malonumą žingsniuodama pilnu tempu, nesibaimindama nei kamerų, nei pašalinių žmonių. Kameros jau nebeveikia, o žmonių šiame aukšte likę įtartinai mažai. Vieną būrelį įkalinau prie pagrindinio lifto. Regis, ten yra apsaugos postas ir kažkaip visai nesinori brautis iki jų, nepaisant to, kad visai netoliese mačiau tiek liftą, tiek laiptinę.
Dalis vyrų liko įkalinti prie stebėjimų centro. Jie ten pasiliks ilgokai, kol sulauks sprogdintojų komandos. Pastarieji turės pirmiau įveikti šešerius nuleidžiamus vartus.

Tuo tarpu mano kelias atviras visai į kitą pusę, kur dar nė karto nesu buvusi. Tiesiai pro centrinius vartus, pro karantino skydus, už kurių girdžiu krebždančius žmones, bandančius įveikti numirusias spynas. Grebas keikiasi visa gerkle, jį girdžiu netgi pro decimetro storio plieno šarvą. Jeigu tie keiksmai dar išgydytų sumuštą mano kūną, mielai jo pasiklausyčiau ilgiau, tačiau manęs laukia geresnė vieta. Nusižiūrėjau ją bestudijuodama aukšto išplanavimą. Dar niekada nesu patyrusi tokios audringos skrandžio reakcijos bei keisto džiugesio, kai pagalvoju apie galimą apsilankymą paprasčiausioje valgykloje...

Virptelėjusi sustoju. Užsisvajojusi ne iš karto susivokiu matanti kampuotus kontūrus koridoriuje, sustingusius palei sieną. Jie nejuda ir nereaguoja į mane, tačiau nuojauta kužda, kad to koridoriuje neturėtų būti.
Žibintuvėlio šviesa nenoriai pravaiko šešėlius, pirmiausiai ką pamatau – tai vikšrinę pavažą ir abejingai sustingusius pabūklų vamzdžius. Tai robotas, su kokiu aš kovojau sandėlyje. Šis ramiai tūno sau, pastatytas prie sienos. Kiek tolėliau – dar vienas ir dar...  Tikriausiai Vincas paliko juos čia, kad galėtų skubiai perjungti valdymą, jei prireiktų. Dabar jau niekas to nepadarys, neturėdamas tinkamos prieigos.
Nurimusi nuleidžiu Vinco pistoletą.

Šis koridorius tiesus ir ilgas, visas paskandintas tamsoje. Atšvaitai nuo metalu dengtų sienų sudaro įspūdį, jog tebešliaužiu vienu iš ventiliacijos tunelių. Tik šis ne toks siauras.  Jame nėra jokių pašalinių durų, o gale esančios dvivėrės atsidaro lengvai, spyna nė nemirkteli savo mirusiomis akimis.
Už stiklinės sienos silpnai mirga kažkokio kompiuterio švieselės. Tai apleistas patikrinimo punktas su vis dar veikiančia įranga. Už stiklo sienos nematyti nė vieno žmogaus. Ant staliuko numestos ausinės su mikrofonu, nebaigtas gerti kavos puodelis, kurį pamačiusi staiga vėl prisimenu savo alkį.
Užsimojusi trinkteliu į stiklą, jėgos pirštinė piktai virpteli. Pertvara vertikaliai skyla, tačiau laikosi nesubyrėjusi.  Užsimoju dar ir dar, kol smūgių vietoje stiklas pabąla ir staiga sutrupa smulkiais gabalėliais. Tačiau visas pertvara tebesilaiko, tik ta apvali skylė...
Įkišu per ją ranką ir pasiekiu kavos puodelį. Gėrimas seniai ataušęs, į puodelį, regis, netgi stiklo prikrito, tačiau man mažai rūpi. Pasimėgaudama gurkšteliu ir atveriu duris kitame patalpos gale.

Stovėdama prieš tamsos sieną, kurią savo mintyse suvokiu kaip ilgo ir plataus koridoriaus pradžią, išgirstu silpną garsą dešinėje pusėje, už paprastų durų. Tai įėjimas į personalo gyvenamą zoną, vieną iš dviejų. Kiekvienoje zonoje yra po valgyklą ir aš buvau nusprendusi aplankyti  tą, kuri buvo priešingoje pusėje. Tačiau garsas sudomina ir aš nukreipiu į duris pistoletą, nepaleisdama kavos puodelio iš kitos rankos.
Vaizdo kamerų siunčiamus vaizdus išstudijavau kruopščiai prieš sunaikindama įrangą. Šioje zonoje gyvena vien darbuotojai, jokių apsaugininkų. Šie savo patalpas turi visai kitame gale, kur man ir nešautų į galvą kišti nosies.
Ir aš darbuotojų nemačiau slampinėjančių koridoriuose. Maniau, kad jie visi pasitraukė kažkur kitur, kol mane sudoros pasilikusieji. Bet štai...
- Ei! – atsklinda šūksnis. – Ar čia yra kas nors?! 
Krūpteliu, įelektrinta to balso.
Doncas!
Šasteliu prie sienos, išlaistydama dalį kavos ant grindų. Mintyse susikeikiu, kaip prisiminiau besikeikiant Vincą. Jaučiu keistą piktdžiugą, sumišusią su nerimu, kad tokiomis aplinkybėmis susitikau profesorių. Jo nenužudė kaip Briuso Kleibnerio, kaip Rasos. Ką jis čia veikia?..
- Ei? – kiek abejoja Doncas. – Kas ten daužė stiklus? Aš girdėjau!
Staiga jo šūksnius pertraukia žemas dunkstelėjimas, lyg kažkur tolumoje būtų įvykęs sprogimas. Greičiausiai vyrai iš apsaugos išsprogdino karantino skydą. Ką gi, jiems liko dar du, kol galės išeiti į šį koridorių, arba trys, jeigu pirma norės išlaužti stebėjimų centro duris, kur manęs jau nėra.
Staigiai nulenkiu durų rankeną ir atlapoju jas, šastelėdama vidun. Šį kartą kavos puodelį išlaikau teisingai – gėrimas neišsilaisto. Ir Donco reakciją nuspėju beveik teisingai – išgąsdintas dunkstelėjimo, jis dairosi į priešingą pusę.
- Ak! – jis atsisuka ir prisidengia akis, apakintas mano žibintuvėlio. – Nusukite tą daiktą!
Rankose jis neturi jokio ginklo ir aš nuleidžiu pistoletą. Gurkšteliu šaltos kavos. Krypteliu kiek į šalį, kad ne taip akinčiau, bet jis vis tiek greičiausiai nieko nemato.
- Jūs iš apsaugos, taip? Kas čia nutiko? Ko ta mergiotė šį kartą pridirbo?
- Atėjo į svečius, - dviem pirštais pakreipiu žibintuvėlį į savo veidą, neatsegdama nuo rūbo. – Sveiki, profesoriau Doncai.
Jis netekęs amo. Matau, kaip nervingai nuryja gumulą, žiūrėdamas į mano siluetą išplėstomis akimis.
- Atėjai manęs užmušti?
- Dar nežinau, - atsakau jam be jokių mandagių pauzių, kurių jis mane mokino. Greičiausiai tai reiškia, kad jaučiu pyktį šiam žmogui. – O turėčiau?
- Aš tave mm... mokinau, ką reiškia būti žmogumi...
- Tai reiškia „taip“? – kilsteliu pistoletą.
- Ne! – veik klykteli Doncas.
- Aš jau nebežinau, ko jūs mane mokinote, - beriu greitakalbe. - Kuomet patys nesielgiate kaip buvau mokyta. Per paskutines septyniasdešimt penkias valandas aš gavau daugybę progų įsitikinti, kad nenoriu būti tuo, kuo jūs mane norėjote paversti. Jeigu būti žmogumi reiškia šaudyti į viską, kas juda, tai jūs geriau apgalvokite savo žodžius, profesoriau. Nes aš ne per geriausios nuomonės apie žmones.
- Supratau, į tave daug šaudė, - sumojuoja rankomis ore Doncas. – Ir ko tau tada reikia, jeigu ne nušauti mane?
- Tiesiog maniau, kad čia turi būti tuščia, - sakau. – Išgirdau jūsų balsą. Esate vienas čia?
- Ne, dėl Dievo meilės! Mus čia visus pervedė iš biologinio sektoriaus!
- Išskyrus Briusą Kleibnerį.
Doncas nuryja seilę.  Trūkteli pečiais.
- Nieko apie jį nežinau.  Apsauga jį nusivedė atskirai...
- Meluoji, - konstatuoju faktą.
- Na gerai, aš žinau, kad jis negyvas.
Jis bejėgiškai skėsteli rankomis. Prakaituojantis, apgailėtinas, besistengiantis atrodyti kaltas.
-Taigi, - burbteliu po trumpos pauzės. – Vesk mane pas kitus, profesoriau.
- Kam? Argi tu neturi dabar savo tikslo, nebandai iš čia išeiti?
- Nebandyk įlysti į mano galvą. Tiesiog vesk.
Dabar suvokiu, kodėl pajutau piktdžiugą sutikusi jį. Tai supratimas, kad niekada nebepaklusiu Doncui, kad nebeklausysiu jo išminties, kuri galbūt netgi nėra išmintis, o kažkokia sunkiai iškraipyta jo asmeninė realybė. Kad matysiu jį va šitaip prakaituojantį, paklusniai pėdinantį prieš mane į tamsą.
- Ką tu jiems darysi? – klausia jis.
- Dar nežinau.
- O ši tamsa – tavo rankų darbas?
- Taip.
Tikriausiai iš mano tono pajunta, kad kalbėti su juo nesu nusiteikusi ir nutyla. Bet neilgam.
- Pašviesk į šitą pusę.
Nukreipiu žibintuvėlio spindulį į sieną. Netoliese pamatau duris, pažymėtas ketvirtu numeriu, prie kurių Doncas ir patraukia. Nesibeldęs praveria jas ir trumpam sustingsta tarpdury, klausiamai žiūrėdamas į mane.
- Profesoriau, tai kas ten su elektra? – girdžiu daktarės Indros balsą.
Doncas vis dar svyruoja. Parodau jam eiti vidun ir pati uždarau duris sau už nugaros.
- Ji čia, - sausu, vos girdimu basu pralemena Doncas.
- Ką? – Indra pakyla iš fotelio, prie kurio neryškiai spingso stalinė lempa, pastatyta ant žemo staliuko. Kiek toliau pamatau dar kelias moteris ir vyrą, įsikūrusius aplink kitą stalą bei lošiančius kortomis.
Indra žengia artyn prie Donco, tačiau tada pamato mane ir jos veide tarsi sustingsta paskutinė emocija.  Ji neišsigąsta, ar bent neparodo to. Tik žiūri į mane didelėmis akimis, suspaudusi delnus prie krūtinės.
- Rebeka?..
- Labas vakaras, daktare Indra, - pasisveikinu, kaip visada su ja sveikindavausi.
Moteris nužvelgia mano rankas, kurių vienoje turiu  ginklą, tada kiek neryžtingai grįžteli į žaidėjus prie stalo. Šie nutilę žiūri į mane. Doncas susmunka krėsle ir nubraukia plaukus nuo kaktos. Atrodo pavargęs ir suirzęs.
- Pabėgai, - tarsteli Indra bespalviu balsu.
Nežinau, ką į tokią frazę atsakyti, todėl tik tyliai linkteliu, tirdama žvilgsniu patalpą.
- Ką dabar darysi?
- Nieko. Norėjau jus pamatyti paskutinį kartą.
- Ir viskas?
Mano žvilgsnis užkliūva už oranžinio, stačiakampio krepšio, įgrūsto už fotelio. Tokį mačiau Rasos apartamentuose, tai nešiojamas šaldytuvas.
- Ar tai jūsų? – rodau į radinį.
- Taip, o kam...
- Ar jame yra man tinkamo regeneracinio tirpalo?
Indra susižvalgo su Doncu, neryžtingai grįžteli atgal, lyg bandydama iš kitų veidų susigaudyti, ką ji turėtų daryti.
- Yra šiek tiek, - linkteli. – Tu sužeista?
- Mane gerokai apkūlė, - prisipažįstu. – Ne, nelieskite. Aš pati paimsiu.
Ištraukiu krepšį ir dedu jį ant stalo. Doncas tik nudelbia mane niauriu žvilgsniu, tačiau neištaria nė žodžio.
Atsegusi termoizoliacinį dangalą, ištraukiu permatomus paketus su skysčių ampulėmis ir atsargiai padedu ant stalo. Pusė visų medikamentų man nematyti, tačiau gerai prisimenu, iš kokių buteliukų Rasa ar Kleibneris kombinavo man reikalingus vaistus. Netrukus randu vieną iš komponentų, o geriau paieškojusi – ir antrą. Švirkštai, kaip visada, slypi šoninėje kišenėje.
- Būkite maloni, ženkite tris žingsnius atgal, - sakau Indrai, padėdama pistoletą ant stalo. – Pastaruoju metu man sunku pasitikėti žmonėmis.
Giliai atsidūsta Doncas, lyg išgirdęs kažką nemalonaus. Indra atrodo kiek įsižeidusi, tačiau atsitraukia. Dabar imu darbuotis abiem rankomis, stengdamasi iš periferijos nepaleisti artimiausių žmonių.
- Tu net nežinai, kokiomis proporcijomis jis turi būti maišomas, - karkteli Doncas.
Nieko jam neatsakau, pritraukdama tris ketvirtadalius švirkšto nešančiojo tirpalo. Tiek Kleibneris visados pritraukdavo. O užbaigdavo regeneraciniu tirpalu. Trys dalys prie vienos. Neskubėdama paruošiu du švirkštus, viena ausimi klausydamasi, ar neataidės iš kažkur toli dar vienas sprogimas.
- Sveika, Rebe, - girdžiu Alfonso balsą. Šis prisiartina prie daktarės Indros pažiūrėti, ką aš darau. – Malonu, kad dar esi gyva.
- Ir tu sveikas, Alfi, - aš atsiraitoju rankovę ir dar patikrinu švirkštą, ar jame nėra oro burbuliukų. Alfonso balsas toks, kad iš jo neįmanoma suprasti, ar malonu jam iš tiesų, ar tik apsimeta.
- Tau padėti?
- Trys žingsniai, Alfi, - perspėju jį kiek griežtesniu balsu. – Atleisk. Jokios pagalbos.
- Oho... Tu pagaliau išmokai rimtai kalbėti.
Puikiai prisimenu, į kurį tašką besdavo adatą Briusas. Nekantriai įbedu ir pamažu suleidžiu švirkšto turinį.
- Ir kas dabar bus? – klausia Alfonsas.
- Tikiuosi, pasijusiu daug geriau.
- Ne, aš ta prasme, kad...
- Tu liksi čia, o aš išeisiu, - atsirenku temą.
Alfonsas kiek neramiai pamindžikuoja nuo kojos ant kojos, tikriausiai sutrikdytas mano bepauzio atsakymo.
- Ramiai tu, - sausai burbteli Doncas. – Matai, kad mergužėlė nesavame kailyje.
Kitą švirkštą įsikišu į rankovę, tada sutvarkau Indros krepšį ir paimu pistoletą.
- Malonu buvo jus vėl susitikti, - paduodu daktarei jos turtą. – Negaliu ilgiau čionai likti. Profesoriau, kelkitės, mes išeiname.
Akimirką kambaryje taip tylu, kad girdėti mano gurgiantis pilvas.
- Aš? – pakelia balsą Doncas. – O ką aš su tavim veiksiu? Kur tu mane vesi?
- Kelkitės, eisime į valgyklą. Reikia pasikalbėti.

Bet jis sėdi ir žiūri į mane nepatikliu žvilgsniu. Nusitaikau pistoletu. Iš mano akių pradingsta išgąsdinta Indra, Alfis taip pat žengia atgal.
- Kelkitės profesoriau, - pakartoju. – Antraip nutempsiu už kojos.
Labai nenoromis, tačiau Doncas paklūsta. Išsigirgždina iš fotelio meta žvilgsnį į kolegų pusę ir nuvelka kojas prie durų. Jam aiškiai nepatinka mano sumanymas, kurio jis netgi neži...

---

... no iki galo.

- Ir ką tu dabar darysi? – burba Doncas, eidamas prieš mane koridoriumi.
- Tikiuosi, bent kartą normaliai papietausiu.
- Tarsi aš to klausčiau!
Jis praveria duris į valgyklą, suerzintas mano nesupratingumo. Viduje tamsu nors į akį durk, tik tolimame gale spingso kelios neryškios šviesos, kur stovi maistą išduodantys automatai. Pašviečiu į grindis.
- Kodėl jūs nužudėte keturias mano pirmtakes? – klausiu, lengvai stumtelėdama Doncą į priekį. – Koks viso to tikslas?
- Buvo įsakymai, - skėsteli jis rankomis. – Iš aukščiau. Niekas jų pernelyg nesvarstė.
- Kas įsakė?
- Abejoju, ar vardas tau ką nors pasakys. Armstrongo pavarde pasirašinėdavo. Niekada jo savo akyse nemačiau.
- V. Armstrongas? – prisimenu pokalbį su Kleibneriu.
Doncas kiek grįžteli atgal nustebęs.
- Taip. Bet nesitikėk, kad aš ką nors tau daugiau papasakosiu apie tai. Aš nežinau, kas ten vyksta kitame aukšte ir kiek iš viso tų aukštų yra. Ir kiek kiekviename aukšte sėdi tokių viršininkų, kurie nuleidinėja panašius įsakymus žemyn, kol kažkas juos išpildo. Mes tik žinojome, kieno įsakymų privalome klausyti. Visa subordinacijos grandinė kruopščiai aprašyta. Ir tik tiek, kiek mums reikia žinoti.
- Vadinasi, sukurti mane įsakė tas pats Armstrongas?
- Ir tave, ir visas kitas. O po to įsakė jus sunaikinti, kai tik buvo atlikti visi nurodyti tyrimai bei išsiųsti rezultatai. Visas išskyrus vieną.
Jis stabteli prie aparato, pirštu beda į silpnai apšviestą meniu ir bando ten kažką įskaityti.
- Išskyrus mane, - konstatuoju faktą.
Doncas kažką niurgzteli ir beda pirštu į mygtuką. Prietaiso gilumoje tyliai spragteli. Netrukus atsiveria sklendė ir išlenda pašildyto paketo galas.
- Kaip patogu, - sakau, praleisdama jį prie stalo. – Nieko nereikia galvoti, tik vykdyti. Sukurti, užauginti, ištirti, užmušti. Nesusimąstant apie priežastis.
- Jeigu pastebėjai, - pakelia balsą Doncas, - čia tau ne kažkokios džiunglės, kur kiekvienas daro ką nori. Mes  darbą atliekame, už pinigus. Taip, gal ir keista, kad patys to darbo rezultatų iki galo nesuvokiame, bet taip jau sukurta ši sistema. Ji mums duoda pinigus mainais į tai, kad mes kažką suprantame, o kažko – ne. Tavo smegenyse tupi kvantinis kompiuteris, kurį kažkas irgi sukūrė, tikriausiai net neįsivaizduodamas, kad toks daiktas atsidurs tokioje vietoje. Spėju, tie genijai irgi suko galvas, kam kompiuteriui reikalingas baltyminis apvalkalas su neurologinėmis jungtimis. Kaip ir mes čia po darbo diskutuodavome, kokio velnio  kuriame biodroidus – karui, regenezei ar dar kam nors.
Jis praplėšia maisto paketą.
- O gal kažkas tiesiog tikėjosi ir laukė, kad vieną dieną atsiras štai tokia kaip tu, kuri sukels tokią sumaištį...
- Ar jūsų šita nupasakota sistema nuperka ir požiūrį į gyvybę?
Atsisėdu su savo išsirinktu maistu priešais Doncą ir padedu žibintuvėlį ant stalo. Dabar matome tik savo maistą ir šiek tiek – vienas kito krūtines. Profesoriaus veidas lieka tamsoje.
- Turint galvoje tai, ką mes turėjome padaryti, - palinksta į priekį Doncas, - toks požiūris tebuvo laiko klausimas. Arba mes įtikiname save, kad kuriame tokius pat žmones, kaip ir mes ir kraustomės iš proto kaskart, kai Armstrongas atsiunčia egzekucijos užsakymą, arba mes šventai tikime, kad gaminame mašinas. Vadinasi, ir elgiamės kaip su mašinomis, ir išjungiame kaip mašinas. Tai ne šiaip sau požiūris į gyvybę – tai religija, kuri neleidžia tokioje vietoje išsikraustyti iš proto. Antraip tokia vištelė kaip Rasa seniai būtų ėmusi laipioti sienomis.
- Jūs galėjote išeiti, - atsargiai pratariu, sukramčiusi tiek maistą, tiek Donco pastabas.
- Taip. Galbūt.  Jeigu mes čia būtume darę eksperimentus su tikrais žmonėmis, aš greičiausiai taip ir būčiau padaręs, nes neįtikinsi savęs taip lengvai, kad žmogus nėra žmogus. Tačiau kai matai, kaip liejami iš metalo kaulai, kaip sintetinami audiniai, kaip viskas klijuojama į krūvą ir laukiama rezultato – tai jau ne šiaip eksperimentai – tai konstravimas kažko, ko dar niekas nekonstravo. Tai kūrybinis mokslas!  Nebuvo net minties išsigalvoti, kokie monstrai patys esame. Kur jau! Mes save laikėme kūrėjais, velniai rautų!
Jis trinkteli kumščiu į stalą.
- Taigi? – klausiu.
- Taigi... Tu dabar supranti, kad aš neturiu ko prieš tave atsiprašinėti. Aš padėjau tave sukurti. Aš padėjau sukonstruoti tavo protą, kad jis pajėgtų priimti žmogiškus mąstymo principus. Tu skolinga man visu tuo, kas esi.
- Hm...
- Net tavo logiškam protui tai turėtų būti pakankamai paprastas dalykas, - nuleidžia balsą Doncas, kabindamas plastmasine šakute jau atvėsusią skrudintą bulvę.
Tylėdama valgau, stebėdama jo rankų judesius. Jaučiu malonumą, kurį senokai bejutau. Ir kadangi nuojauta kužda, jog alkanos dienos gali pasikartoti, stengiuosi pavalgyti sočiai.

Doncas man papasakoja viską taip nuoširdžiai įsitikinęs, kad net nesuabejoju – jis tuo tikrai tiki. Tačiau visgi jo teiginiai pakankamai skylėti. Gal ir tinka užkamšyti jo realybei, tačiau maniškei – vargu.
Nustumiu tuščią padėklą į šalį ir imuosi antro. Suspėju įveikti trečdalį, kai staiga visa valgykla sugaudžia nuo tolimo dunkstelėjimo.
Dar vienas sprogimas.
- Mums metas eiti, - atsistoju, palikdama nebaigtą maistą. – Liko vieneri vartai blogiausiu atveju.
- Mums? – springteli Doncas.
- Taip, mums. Man reikės jūsų pagalbos, profesoriau. Kitaip iš čia neišeisiu.
- Kur tu dabar susiruošei, velniai rautų?
- Jums ten turėtų patikti. Jūs taip mėgstate mąstyti apie mašinas ir robotus, kad jums ten tikrai patiks. Pamatysite.
- Man regis, aš tavęs nemokinau sarkazmo...
Prisisegu žibintuvėlį prie savo rūbo ir tylėdama nukrei...

---

... piu pistoletą į Doncą.

- Ir kur mes einame? – klausia jis, labai jau nenoriai žingsniuodamas priešais mane.
- Prie išėjimo.
- Iš čia nėra kito išėjimo, išskyrus tą, kuris liko užnugaryje. Liftas arba laiptai...
- Jūs sakėte, kad nežinote šios laboratorijų dalies, - primenu jam.
- Taip, bet aš žinau, kur yra liftas! – susierzina Doncas.
- Gerai.
- „Gerai“ kas?
- Jūs žinote, kur yra liftas, bet nepažįstate šios laboratorijų dalies, - suvedu faktus į krūvą, nes Doncui tai aiškiai ne itin sekasi. Nesu nusiteikusi aiškinti apie kitą liftą, kurio jis nežino. O galbūt man tiesiog malonu klausytis, kaip profesorius keikiasi.
- O aš kam tau?
- Pagalba ir priedanga, - atsakau tiesiai šviesiai.
- Na gerai, - stabteli jis ir gauna nestiprų niuksą, raginantį nedelsti. – Gerai, aš dar pamenu tavo apmokymų programą. Ten tikrai nebuvo tokio skyriaus, kaip gyvų žmonių panaudojimas prisidengimui nuo kulkų!
- Nebuvo, - sutinku. – Šito aš išmokau daug vėliau. Po to, kai jūs mane bandėte nužudyti slėgio kameroje.
- Ak, tada aišku...

Mano žibintuvėlio spindulys nuslysta metalu žėrinčia siena ir pranyksta ūmai atsivėrusioje tamsoje. Mudu išeiname į erdvę, kuri tokia plati ir ilga, kad silpna žibintuvėlio šviesa beveik nesiekia sienų.
- Čia dabar kas? – nustemba Doncas.
- Testavimų poligonas, šaudykla, robotikos laboratorijos, - išvardinu interaktyviame žemėlapyje matytus pavadinimus.
- Koviniai robotai?! – aikteli jis.
- Ir jūs to nežinojote, - konstatuoju faktą.
- Savaime aišku, kad nežinojau! Esu biologinio sektoriaus galva, o ne viso komplekso! Bet kad koviniai robotai... neįsivaizduojama!
- Kaip ir kvantiniai kompiuteriai, kaip ir biodroidai, - primenu jam. – Jūs įsitikinęs, kad čia tikrai nėra skyriaus, kur iš gyvų žmonių daro monstrus?
- Eik velniop su savo juokeliais.
- O aš nejuokauju.
Tamsios galerijos tolimiausiame gale silpnai švyti monitoriai. Stumteliu Doncą jų link, pakeliui aplenkiame kažkieno paliktus įrankius, kopėtėles ir pusiau išardytą didžiulį daiktą, panašų į apkramtytą sferą ant nedidukių kojelių.
- Ir ko mes čia ieškome? – vėl išsižioja Doncas.
- Krovininio lifto. Jūs man padėsite atrakinti jį.
- Manai, aš ką nors nusimanau apie užraktus? Ar tikiesi, kad čia veiks mano kortelė? Neveiks - jos skirtos labai ribotoms teritorijoms.
- Taip.
- Žinai, su tavim susišnekėti – kaip su dulkių siurbliu. Garsas yra, bet tai ir viskas, kas yra. Gal gali normaliai paaiškinti, ko mane čionai atsitempei?
- Jau sakiau. Tavo, profesoriau, problema tokia pati, kaip ir daugumos žmonių. Nori daug kalbėti, bet beveik nesiklausai. Ir dar mažiau galvoji apie tai, ką girdi. Taip – tu nemoki laužti užraktų. Taip – tavo kortelė čia neveikia. Ir taip – tu man padėsi, nes aš nesiruošiu prašyti neįmanomų dalykų.
Švytintys monitoriai jau visai čia pat. Nutolę vienas nuo kito per kelis metrus, įmontuoti į sieną. Stumteliu Doncą prie kairiojo.
- Tai lietimams jautrus ekranas. Jį galima liesti pirštu ir taip kažką jame nuveikti...
- Aš žinau, kas tai yra, - pertraukia mane Doncas.
- Tik pasitikrinau, - šypteliu. – Liftas užrakintas dvylikos ženklų kodu, jį reikia vienu metu įvesti dviejose vietose. Tai bus tavo vieta, profesoriau. Mano – ana ten, kitapus lifto vartų. Sakysiu kodą po vieną ženklą, kad spėtum. Ir labai tikiuosi, kad įvedus kodus šie vartai pajudės. Jeigu ne, vadinasi vienas iš mūsų bus padaręs klaidą ir aš nemanau, kad tai būsiu aš.
- Iš kur tu žinai kodą? – nepatikliai klausia Doncas.
- Pati jį įvedžiau, - prisipažįstu. – Prieš tai, kai išjungiau šviesas. Tiktai kol nesusitikau jūsų, tikėjausi sulaukti vyrų, kurie dabar sprogdina skydus ir įtikinti bent vieną iš jų bendradarbiauti...

Sulig tais žodžiais didžiulė salė sugaudžia nuo tolimo dunkstelėjimo. Jaučiu, kaip krūpteli šalia stoviniuojantis profesorius.
- Viskas. Arba jie dabar išsiveržė į koridorių, arba išvertė dar vieną skydą link stebėjimų centro. Bet kuriuo atveju turėsime galvoti apie blogesnį variantą. Pradedame profesoriau!
Pažadinu monitorių vartų dešinėje ir pabrėžtinai lėtai imu diktuoti Doncui slaptažodį, liesdama virtualioje klaviatūroje atitinkamus ženklus. Sulig kiekvienu ženklu sistema patvirtina įvedimą keistu, dusliu signalu. Doncas nuo manęs praktiškai neatsilieka. Pistoletas, nukreiptas į jo galvą, veikia itin skatinančiai.
- Spaudžiame „enter“.
Paskutinis duslus signalas ir mano ekrane nušvinta patvirtinimas, kad vartai atrakinti.
Skardžiai pokšteli kažkur aukštai virš galvų, metalo skydas sudreba ir ima lėtai slinkti aukštyn.
- Nepabėkite, jūs einate su manimi, - šūkteliu Doncui.
- Ką?! Gal tu juokauji, moterie?! - spygteli jis. - Man be leidimo iš viso negalima į kitus aukštus!
- Ir vis dėl to teks pažeisti taisykles, profesoriau. Lipkite ant platformos.
- Net nesiruošiu! – staiga sugalvoja priešintis Doncas. – Aš jau ir taip tau padėjau! Nors neturėjau to daryti! Pameni, sakiau, kad esi man skolinga? Tu man skolinga už savo gyvybę ir visada tokia liksi! Aš tau daugiau neprivalau padėti!
- Klysti, - žengiu prie jo, ketindama įstumti jį pro vartus jėga. – Nieko aš tau neskolinga. Mano visas skolas tau apmokėjo užsakovai. Pinigų pavidalu. Tai jiems aš esu skolinga, ne tau. Ir tu eisi pro šiuos vartus, antraip aš tave pribaigsiu dabar, kad netektų susitikti antrą kartą!
Įremiu pistoletą Doncui į petį ir jis susiraukia. Tikriausiai spustelėjau per stipriai.
- Dėl Dievo, tu tikrai išprotėjusi...
- Ne. Viso labo stengiuosi būti žmogumi, - nusišypsau jam. – Kaip jūs visi ir mokėte.
Vartams pakilus įsižiebia automatinis apšvietimas, tikriausiai nepriklausomas nuo centralizuotos sistemos. Prieš mus – didžiulė metalinė platforma, virš kurios atsiveria didžiulė juoda šachta. Galinėje sienoje sumontuoti keturi bėgiai, kuriuos apglėbę laiko masyvūs griebtuvai.  Ant platformos stovi kelios dėžės, į kurias Doncas ir atsiremia.
- Manai, tave taip lengvai įleis į kitą aukštą? Ten bus kiti vartai. Užrakinti vartai! Kita sumauta centrinio valdymo sistema, ten tu neturi jokios įtakos, kvaiša!
- Jūs nieko nežinote apie šią vietą, - primenu jam. – Ar ne, profesoriau?
- Tai logiškas spėjimas! Sutik, jis pakankamai logiškas – užrakinti kiekvieną išėjimą! Ką tu darysi, atsidūrusi prieš dar vienus vartus?!
- Aš bent jau patikrinsiu, ar tikrai mūsų laukia dar vieni vartai, - žengiu ant platformos ir įsistebeiliju į lifto kontrolės kompiuterį. Nuorodos ekrane pernelyg paprastos, kad reikėtų kažką mąstyti. – O tada mudu ką nors sugalvosime, profesoriau.
- Čia joks planas, velniai tave rautų!
- Taip, - atsiliepiu lakoniškai ir paliečiu pirštu reikiamą ekrano vietą.
- O Dieve švenčiausias, - sudejuoja Doncas, susmukdamas prie dėžės. Liftas suvirpa, sugaudžia mechanizmai po platforma, vis labiau greitėdami ima suktis kažkokie neregimi ratai. Virš mano galvos įsižiebia švieselių žiedas, nušviesdamas dalį šachtos. Ir kai platforma pajuda, šviesos ima judėti kartu su mumis, į neperžvelgiamą tamsą. O aš pajuntu, kaip smarkiau ima daužytis širdis.
Aš iš tiesų neturiu jokio tolimesnio plano. Visas sumanymas – patekti į krovininį liftą, išsipildęs su kaupu.
Tačiau kas toliau?
- Reikėjo tave numarinti viena galinga injekcija, - staiga išgirstu. – Tu buvai tokia patikli, Kleibneris tave badė kaip adatų pagalvėlę, o tu jam viską leidai. Koncentruota rūgštis būtų viską išsprendusi, o aš kažkodėl leidau žaisti su slėgio kamera. Tavo laimė, kad žmonės va tokie – niekada nepasinaudoja proga, kai turi ją savo rankose. Vis tikisi kažko daugiau, lengviau, ar kad darbą nudirbs kažkas kitas. Buvo tiek progų viską užbaigti greitai.
Dėbteliu į profesorių. Jis šypsosi, stebėdamas žemyn slenkančias sienas. Tačiau neatrodo, kad būtų linksmas. Tokios šypsenos dar nesu mačiusi. Galvoju, ką reiktų jam atsakyti į tokią tiradą, tačiau sudvejoju, ar Doncui apskritai reikalingas atsakymas. Jis dabar aiškiai nori kalbėti, o ne klausytis.
- Žinai, kokią dar vieną bjaurią savybę turime? Mes nesugebame veikti vieni, kai tik moralė viduje ima braškėti. Vis norisi sulaukti iš kažko pritarimo, palaikymo... Įsitikinimo, kad darome teisingai, kad yra bent vienas, kuris tai suvokia kaip teisingą pasirinkimą. Mes tokie skysti, kad net koktu. Jokios valios pasirinkti pačiam, jokios valios greitai pasekti savo pasirinkimu. Štai kodėl tu vis dar gyva, mano mergaite. Nes čia nebuvo nė vieno, kuris galėtų greitai apsispręsti. Bet negalvok, kad panaši sėkmė tave lydės kitur. Jie jau žino, ko tikėtis ir klaidų nekartos. Jie...
Donco tirados pabaigos nesulaukiu, nes šviesos žiedas ūmai išsiplečia ir lifto platforma sustoja. Virš mano galvos vis dar juoduoja šachta, tačiau dvi sienos išnyksta, atverdamos itin plačią ir puikiai nušviestą panoramą – didelį sandėlį, pilną visokiausio dydžio dėžių.
- O šūdas, - prataria Doncas, žiūrėdamas tiesiai prieš save.
- Sveiki, profesoriau, - nuskamba žemas, sodrus balsas.  Prieš mus, tarp dėžių stovi aukštas vyras tamsiu kostiumu, paslėpęs rankas už nugaros. Jis gana jaunas, išvaizdus, kruopščiai sušukuotais šviesiais plaukais, bebarzdžiame veide sustingusi rami šypsena. Bruožai griežtoki, akys įdėmiai stebi mane, nužiūrinėdamos nuo galvos iki kojų. Nėra jokių vartų, kuriuos man bandė išpranašauti  profesorius.
- Armstrongas... – burbteli Doncas.
- Taip, - ramiai patvirtina vyras. – Verneris Saksas Armstrongas, jūsų paslaugoms. O ši smulki mergina, kiek suprantu, yra jūsų neįvykdyta užduotis.
- Sere... – bando kažką sakyti profesorius, tačiau Armstrongas nesiklauso, kilstelėdamas ranką.
- Nieko tokio, profesoriau, jums atleista. Šitą darbą mes užbaigsime dabar.
Žengiu žingsnį atgal. Taikytis į vyrą beprasmiška, nes į mane spokso daugiau vamzdžių, nei sugebėčiau pakelti.
Iš dviejų pusių liftą supa man dar nematyti robotai. Šešiakojai metaliniai vorai, atkišę į priekį po du būgnus, kurių kiekvieną sudaro aštuoni vamzdžiai. Lėtai apsidairiusi nesunkiai atlieku paprastą matematikos veiksmą, kuris tik pagilina neviltį. Šimtas dvidešimt aštuoni vamzdžiai ir nulis paguodos.
- Pasiruošti, - ataidi metalinis Armstrongo balsas. – Ugnis.
Suzvimbus varikliams ir būgnams pradėjus greitėjančiai suktis, suprantu, kad Doncas praktiškai neklydo.
Šioje vietoje iš tiesų yra bent vienas žmogus, sugebantis priimti greitą sprendimą.