Gėris

1

O gal mes Jį ne taip suprantame? Ir amžinoje diskusijoje „Kaip Tas, kuris viską sukūrė tai leidžia? „ bandome surasti kokius nors argumentus, kurie mus pačius patenkintų šioje temoje? Taip, gėris/blogis subjektyvus, tačiau jei už visko slypi protinga esatis, esatis, kuri gali pakeisti viską, kodėl Ji to nedaro? Gal bėda yra tame, kad tos esaties pasaulėžiūra yra kitokia, neturinti žmogiskų ambicijų, kurias Ji žmogui ir sukūrė? Gal užtektų žinoti kas bus po mirties ir viskas taptų aišku? Gal tada mes mirštantįjį išlydėtume kaip išlydime draugą, išvykstantį į kitą miestą, ir įdėtume jam į kelionę kelis patarimus, kurie jam galėtų padėti „ten“. O jei nėra jokio „ten“, jei žmogus tai tik ląstelė dideliame organizme, kurią paskui pakeičia kita ir organizmas, vadinamas Dievu, funkcionuoja toliau? Mes niekados nesusimąstėme, gal mes tik donorai didelėje sistemoje? Ir pirminis požiūris kažkoks graudus, norisi rėkti, kad taip neteisinga ir pragariška. Bet ar nesakė tas, didysis organizmas, kad nėra didesnės meilės nei gyvybę už kitus atiduoti? Mes ieškome teisybės pasaulyje, kurio nekūrėme. Ir čia atsiranda du kraštutinumai, vieni, kaip Kamiu, pasineria į depresiją ir gyvena absurdo jausme, o kiti išsigalvoja teorijų, kurios įprasmina visą tai, kas vyksta ir savo kelią patys pavadina šventumu. Ir maža to, dar į tą savo pačių tikimą kelią bando ir kitus atvesti. O aš sėdžiu ir mąstau, kartais viską pamirštu ir džiaugiuosi paprastais dalykais, nemąstydamas nei apie šventumą, nei apie beprasmybę. Ir tada visai netikėtai gaunu žinutę, apie vyrą, kuriam pjaus ir antrą koją, apie vyrą, kuris iš akių matyti susitvardė ir tik pasakė „Kiek man čia liko“. Tada prabundi ir pamatai kokiose iliuzijose buvai bepradėjęs gyventi. Iliuzijose, kurios leido pamiršti finišą.
Man nepatinka nei šventumas, nei absurdiškumas, nei ta tarpinė užmaršties būsena. Aš mėgstu matyti viską vienu metu ir gėrį, ir blogį, ir mirtį, ir prisikėlimą, vienuolę, kuri tik artimiausiai draugei ištaria, kad kartais pasižiūri į veidrodį ir norėtų pasidažyti, vedusį vyrą, kartais žiūrintį į kaimynę, darželio auklėtoją, kuri kartais mintyse žudo savo auklėtinius ir kalinį, kuris budi naktimi prie savo sergančio draugo žmogžudžio. Visa tai įneša naujų atspalvių ir priverčia permąstyti Didžiojo Projektuotojo užmačias iš naujo. Ir matant viską vienu metu, tu tampi tas, kurio niekas nebesupranta. Žodžiai per menki, kad vienu metu išreikštų kelis įvykius. Nesupranti ir pats savęs, o kai nubundi vėl įprastam mąstymui, tada supranti, kurių galų sedėti ir save kankinti. Įsijungi televizorių. Gal pasiseks rytoj tokios žinutės išvengti.

2


Eini gatve, matai prostitutę savo išore bandančią  kompensuoti vidinę tuštybę. Bet nesmerki jos, supranti jos kančią, ji persiduoda savaime. Prieini ir duodi pinigų, ji seka iš paskos, tu sustabdai ir pasakai „Nereikia“. Nueidamas pamatai, kaip ji sukniumba prie sienos ir pradeda verkti. Iš mašinos, tamsintais langais išpuola  vyriškis ir puola ją šaukdamas, kad ši nedirba savo darbo. Tu matai kaip ją muša, atima duotus tavo pinigus. Širdį suspaudžia taip, kad net prakeiksmas to neišreiškia.

Ateini į darbą, atsisėdi, pasidarai kavos. Niekas nemato dramos tavo širdyje, bendradarbiai šypsosi ir juokauja apie vakarykščius rezultatus, o tave sąžinė muša, kaip muša suteneris tą prostitutę.
Juk aš viso to nepasirinkau, kurių galų aš išgyvenu visus tuos jausmus, kurių galų aš reaguoju, kuomet mušamas nesu pats? Kodėl mane erzina bendradarbių juokas? Kodėl man sunku? Visa tai vyksta ir tu tai vadini gyvenimu..

Sėdi darbe ir galvoji apie moteris, atosotogas, pinigus. Atostogose apie moteris ir darbą, o būdamas su moterimi apie atostogas. Viskas sukasi ir lekia, o kartais nutinka, kad negali paaiškinti savo elgesio. Laukiau pietų ir pro langą stebėjau žmones. Įdomu, kiek mūsų stebi vieni kitus? Nesulaukiau, puoliau lauk. Grįžau iš kur atėjęs, ji dar tebestovėjo. Puoliau prie jos, apkabinau ir tariau:
- Perku tave visam gyvenimui, tu būsi man daiktas ir tenkinsi mano poreikius, - ji išsigando, iš akių mačiau, kad baiminosi iškrypimų. O aš jai daviau nuo buto raktus, daviau adresą ir pasakiau:
- Lauk.
- Reikės avanso, - tarė ji išsigandusi ir žvairuodama į automobilį, kuriame sėdėjo jos Dievas. Daviau šimtą.
Grįžęs į namus nieko neradau. Išnešta buvo viskas, atsisėdau ir verkiau ir nežinojau dėl ko. Ar dėl prarastų daiktų, ar dėl to, kad jos nėra, ar dėl savo kvailumo? 
Vakare stebėjausi savaimi kaip antžmogiu, kuris savo noru duoda ir verkia dėl to, kad neteko ka pats ir atidavė. Susisukau cigaretę, užsirūkiau. Rytojus manęs laukia su įprastu planu, su įprastomis galimybėmis,  džiaugsmais ir liūdesiais. Nors buvau tuščiame bute ir dūmų kamuolyje, netrūko nieko. Pasiėmiau sąsiuvinį ir užrašiau viską iš eilės, kokią valandą kokį jausmą patyriau. Susidariau grafiką, kada verksiu, o kada šypsosiuos. Sistematizavau viską iki smulkmenų ir po savaitės vos neišprotėjau. Tapau savo gyvenimo kūrėju. Pats vakare surašydavau rytojaus savo gyvenimą, bet džiaugsmo nebuvo jokio. Tada užsirašiau, kad džiaugsmas yra iliuzija, skirta žmones pakreipti ta kryptimi, kuri yra naudinga.. ir susimąsčiau kam. Ar tikrai čia yra tų kuriems rūpi tu, o ne tavo gyevnimas? Išvyniojau rankraštį, kuriame buvo parašyta tiesa:
1. Sąmoningumas tautybės neturi.
2. Visi argumentai yra išgalvoti.
3. Kitiems reikia ne tavęs, o tai ką įneši į jų gyvenimą.
4. Jei bandysi ieškoti džiaugsmų, visada rasi ir liūdesį.
Užvėriau išmintį ir sustojau ties trečiu punktu. Ko aš ieškau kitame? Kokių jo pasireiškimų ar charakterio savybių? Pradėjau rašyti, man patinka nuoširdūs, draugiški, atviri, šilti žmonės. Ir sustojau, Dieve mano, kiek daug aš šiame pasaulyje nekenčiu. O tada užsirašiau, neapykanta yra mano gyvenimą varantis variklis. Pavydas verčia tobulėti, neturtas verčia siekti dangaus, pyktis tau parodo kas tu nesi. Baigęs rašyti išmečiau į šiukšlinę ir užgesinau šviesą.