Aš medinis bežievis Išplėštas iš miško Šakom nukapotom Nutašytais grebėstais alsuoju Kregždžių pastoge Daug lopų lipdyta Skiedrom šiferiu seną kepurę Išlaikęs prieš vėtras Stiklo akim rytuose Saulę sugeriu pirmas Į pietus dvakuoju burnų durim Atsidavęs namais Rąstais sukirstais kampuose Akmenim pasirėmęs Pamiškėj į gimtinę suręstas Į žemę prigijęs smengu
Auginu savy žmogų bežievį Sūpuoju saugiausiam kampe Kur mano šventieji sopuliais Sakuotom žaizdom nesugyja Guli nuogas ant rankų bežievis Šilumoj krosnies sienų šerdis brinkina Girgždu žingsniais grindų Naktį prabudęs Bežievis pravirksta Mane susapnavęs išeinant Atsidūsta įkvėpęs namų Pirštais sakuotais paliečia Sapnuodamas didelius miestus Užmigęs many pamiškėj
Kontraversišką tekstą parašei. Konkrečios vietos su žiburiu nesurasti. O namai, gimtinė - neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tai už tai įbrėšiu minusą tavo vertinimo lentikėje. Ok.
Gal ir galima ginčytis, spėlioti, bet vis tiek namas ar žievėtas, ar nužievintas, tarsi asmenybė, vis tiek tai ne peizažas.O širdis ar žievėta, ar bežievė, tai vis tiek dar ne žmogus (asmenybė), o be to žmogus dar turi ir plaučius, jaknas, kurių biologinės funkcijos ne mažiau svarbios už raumenų gabalo širdies funkcijos, beje nekuriančias jokių emociškųjų peripetijų, tarkime dvasingumo. Dvasingumas, grynai psichofiziologijos prerogatyva, sukuriama smgenų-nervų komplekse. Beje, šitie anatominiai nukrypimai, niekuo nesusiriša su peizažų kūrimu.
širdis neturi žievės - nei medžio šerdis jos neturi. Jei žmogus, tai be odos, jei pliauska, tai viskas tvarkoje. Pažiūri į batus, ir gali nuspėti jų eiseną, lankymosi vietas, gyvenimo būdą - apie tai pasakoja batai, kaip nunešioti kulnai, apie laiką - laikmetį, kuriame betai gyvena...
Taip ir su namu, ar bet kuriuo kitu žmogaus daiktu.
širdis neturi žievės - nei medžio šerdis jos (žievės) neturi. Jei žmogus, tai be odos; (reiškia ne žmogus) jei pliauska, tai viskas tvarkoje - todėl, kad ji nebe medis - ji kaip molis, iš kurios bus nulipdytas kažkoks daiktas, ir arba įdvasins arba ne - tas kuris ją lipdys. (jei akmuo, tai iškals). Dažnai menininkas būna jau įdvasino, belieka tik materializuoti - kada daiktas, turi dvasią - sakoma, kad tas daiktas turi jėgos. Maginėms operacijoms skirti daiktai - turi jėgos, nors jie iš tikrųjų yra tik koncentracijos dėmesio daiktai, per kuriuos magas įeina į atitinkamą reikiamą tai maginiai operacijai, būseną. (. (na tai ja nebe medis - jau pliauska.) Pažiūri į batus, ir gali nuspėti jų eiseną, lankymosi vietas, gyvenimo būdą - apie tai pasakoja batai, kaip nunešioti kulnai, apie laiką - laikmetį, kuriame betai gyvena...
Taip ir su namu, ar bet kuriuo kitu žmogaus daiktu.
taip taip - supratau, kad apie namą (kurį statė ne dievas o žmogus) ir sukurtas to žmogaus paveikslas per tą namą - jo temperamentas, charakteris, dvasia. Tik va tas Bežievis, galvoju, gal jis turi vaiką, o gal Buratiną. (idant vaikas - negyvens be žievės) o mediena džiovinama - gyvens. Jis jau žino, kas bus daroma iš jos, ir ryšį jaučia jie tokį, kad tas Bežievis, būsimas kažkas, net verkia, kai jam prisisapnuoja, kad tas skulptorius, tas kuris grindis girgždina, namą pastatė, išėjo, ir iš jo smuiko nepadarys. (ta interpretacija nusvėrė, kad Bežievis gyvas, bet jis ne žmogaus vaikas žmogus. nes be odos negyventų.)
jei neaiškus sakinys "Turi faktūrą, bet nepašlifuotas." - tai ten kalba jau apie visą eilėraštį - turi faktūrą, bet.. (o pašlifuotas tik antras posmas.)
P.S.
BEJE, dabar žiūriu, kad eilėraštis konkursinis. Nu tikrai nenuobodus; Vienas iš geresnių ir ženkliai geresnių nei kiti konkursiniai. Jame poezija - kūryba, minties dinamiškumas - išlaikyti.
(tik nuomonė.)
šiaip tai jei /bežievis/ - tai beodis. (žmogaus oda medžio žievė. O jei nori, kad gražiai sugytų nuplikinimo žaizdos - oda kiek galima mažiau randėtų, gydama, tada mazgok ją liepų šakų žievės nuoviru - labai tirštos kisieliškos konsistencijos.) na Žievė - tai oda, ir todėl trikdo tas "bežievis" - kartais galvoji, kad tas bežievis, jo vaikas, o kartais - kad tai džiovinamas supamas, brandinamas medžio (medienos) gabalas iš kurio bus daromas drožinys, skulptūrėlė, ar šiaip koks instrumentas - tegul ir smuikas. Tai va vis pamąstai apie tą bežievį, ką autorius turėjo omenyje pasirinkdamas tokį įvaizdį, ką juo krikštijo, tuo vardu šiame tekste/
Pirmas tekstas "sukaltas, nenugludinti, nepašlifuoti kampai, kai kur atsikišę pašinai - t.y. styrančios rakštys, kur oblius praėjo jau šiek tiek atšipęs. Tačiau sukaltas eilėraštis - patvariai, ūkiškai taip, bet neprivestas - nepašlifuotas švitrinimo popierium.
Antras jau ir sukaltas ir pašlifuotas. Turi faktūrą, bet nepašlifuotas. patiko antras posmas labiau - ne tik, kad nėr pašinų, bet gražūs minties posūkiai pasirenkant raišką.