Lietuva. Ikonos

 šis kūrinys dalyvavo konkurse 

Dievai sutūpę į padangių vilnas
tik švaistosi mažais lėktuvais. Duoti,
padovanot save geidžiu, nes pilnas
esu. Versmės prisotinta vaizduotė

įgalina skraidyti ir pakylu.
Ten, į dausas, tiek einantys, tiek nėję –
jie sveria – ir nereikia būt akylu,
jog pastebėtum – sielos nelieknėja.

Nepaprasta regėt iš paukščio skrydžio
kaip salą ežeras, o kalvą slėnis
apglėbęs meiliai. Paukščiams nepavydžiu,
nes kiekvienam skirta kita mįslė, nes

kometomis nakties danguj pradingęs
aš lūpom nuorūkos bučiuoju upę.
Vaizdus įsidėmėjęs upės vingis
atspindi vilnas, kur Dievai sutūpę.