Medžiai dėl žmonių.

Apšerkšniję medžiai budo su saulės spinduliais, spindėjo ryto paveiksle nupieštame tarp tolimų horizontų. Įleidę šaknis į žemę jie stebėjo kaip praeina žmonės pro jų kraujuojančias gyslas, kurios tūnojo žmonių kapavietėse tarp sudilusių kaulų. Medžiai gyveno dėl žmonių – gynė ir saugojo juos. Bet tyliais žiemos vakarais pasiimdavo žmogaus gyvastį, kaip kokį atpildą už rūpestį. Rytais kylant saulei, tyliai pučiant šaltajam šiaurės vėjui būdavo tylu. Tamsų dangaus skliautą tūnojusi visas atšiaurias ir šaltas, kaip žemė iššalusį įpusėjant rudeniui, naktis pakeisdavo plonas kaip smilga saulės trupinėlis pasirodantis karta per kelias dienas. Prasiskverbę pro geležinį dangaus skydą jie žadėjo sušildyti, bet pažado neištesėję pranykdavo su pirmuoju naktiniu sniegu tarp miegančių medžių. Tomis dienomis kai šie maži, išdykę saulės trupinėliai  neaplankydavo dangaus numylėtos žemelės, medžiai linguodavo su menkiausiu vėjelio dvelksmu  ir skleisdavo savo kalba, kuri buvo pilna įvairiausių balsų, priebalsių ir natų. Jie, medžiai, gyveno ant aukštos kalvos, nuo kurios driekėsi tolimas kaimelio vaizdas. Tad jų nuostabos garsų simfonijos aidėjo per stipriai įšalusi įšalą, kuris savo baltumu, savo spindesiu skleidė garsą link kaimelio trobų.