Šalia banalybės

Daug žmonių vis dar neįsivaizduoja savo gyvenimo be knygos. Didelės įtakos tokiam polinkiui turbūt turėjo tėvų auklėjimas. Anksčiau knygos vertė buvo nepalyginamai didesnė. Vieniems ji buvo – laisvalaikio praleidimo būdas, kitiems- priemonė, reikalinga kokybiškam ir perspektyviam darbui užtikrinti. Bet nereikėtų manyti, kad skaitantis knygas žmogus gali jaustis pranašesnis už neskaitantį – knyga proto nesuteikia, o tik tam tikrų žinių.

Nuo tada, kai atsirado kompiuteris ir internetas – drąsiai pradėta kalbėti apie popierinės knygos mirtį. Nors rizikinga taip manyti, kad elektroninė knyga iš tikrųjų sunaikins popierinę. Nepaisant to, elektroninių knygų paklausa kasmet vis didesnė... O ir rašančių knygas žmonių - vis mažiau ir mažiau. Ir tada mums rūpestį kelia prasmingesnės būties paieškos, bandymas išsiveržti iš kasdienės rutinos.

Ir aš jaučiu, kaip nesuvaldomai nuo manęs tolsta knyga, kurią aš dabar iškeičiu į kompiuterio ekraną. Gal tai naujas kalbos išraiškos slenkstis, kuris mane priglaus? Tikiuosi. Staiga atsiranda didelė baimė. Baimė netekti meilės knygai jausmo. Bandysiu aprėpti viską – tai mane subrandins.

Aš nebemoku greitai reaguoti į visus kultūros ir politikos reiškinius - nesu pastabi aplinkai. Greičiausiai dėl daugybės mano įsivaizduojamų, o gal ir tikrų ekskursų ir užuominų, filosofinio požiūrio į gyvenimą. Pirmą vietą aš dovanoju žodžio įtaigumui. Ir mane nervina tiesmukai akcentuojamas melas. Todėl, aš nesiklausau, kai man meluoja.

Štai ką padaro nepermaldaujamas laiko bėgimas. Ką čia ir bepridursi. Lieka tik nusišypsoti.