Ns (23)

Apauga
samanom tyla
lyg moteris
už stalo,
o josios,
surūdiję pasagos,
ir mums, vaikams -
širdis gelia
ir gaivina oras,
pro plyšius srūvantis
ir tėvas,
priminęs koja mane,
kaip žaltį -
pastoja ir kitiems
tėvams ir vaikams
į namus kelią.

Visus
be išimties
saldus miegas
užplūsta
ir pasigirsta
nuskriaustų tėvų,
ir vaikų basai -
neramūs, skardūs,
o po rūbais -
dygsta mintys,
kaip rūtos
ir aš, tas saules
menu ir miniu,
o mintys
lyg avietės,
lyg bruknės
ir jas miniu,
nuo žvilgsnių
įkaitusias,
ligi raudonumo
ir menu vaikus
lyg stiprių vyrų
lankstomus
gerviukus,
iš geležies, aukso.

Tikiu -
geležies
ir aukso pažadais
ir saulėm
iš atsiminimų - tikiu
Pažadai, pažadais
ne vien duona -
sotūs būsime
už save,
didesni būsime
ištirps auksinės,
geležinės saulės -
virtusios
pašvaistėm - vakarais,
lyg lietaus lašais
į stogų skardą
ir nakčia, paslapčia
prikris žvaigždžių
kaip blusų.

- Ar saldūs
tie vaisiai buvo
o ir laimę
ir meilę kažkas,
į tuos,
Rojaus sodus atnešė
ir braido mintys,
po mūsų atmintis,
o kai kurios
nepadorios
ir į pragarą
ir iš proto varo.

O vaikų,
tėvų mintys
su viskuo
susitaikiusios
ir žiopso,
iš namų
išvaryti sfinksai
ir lempos, spingsi
ir tėvai, kaip vaikai -
senose fotografijose.

O vaikų sielos
lyg žvirbliukai,
po nukritusiais lapais
po šakom,
pasislėpusios,
o ruduo
ir jas, išgąsdina
ir visas pašiepia
ir jos slepiasi
ir jos slepia,
kas buvo,
jų gyvenime
gražiausia
ir slepia,
nežemiškus turtus -
žiemų ir vasarų
palėpėse.