Laikrodis (8)

Vagonas, tempiamas kelerių kuinų, nerangiai lingavo duobėtu keliu.
Adamas nulydėjo  akimis avies maitą pakelėje, apspistą musių,  ir šiek tiek pasuko galvą. Tik truputį, tiek, kiek leido metalinis lankas, tvirtai prispaudęs pakaušį prie drėgnos lentos. Oda po lanku vis labiau prakaitavo ir niežėjo, tačiau tai buvo niekis, palyginus su kitais lankais, suspaudusiais rankas, juosmenis ir pečius. Taip, kaip juos susodino nugara į nugarą, taip ir surakintus tiesiog įmetė į grotuotą vagoną su iš storų lentų sukaltu stogu ir gerokai parūdijusiais virbais, menkai saugančiais nuo lietaus ar vėjo.
Po ilgų ginčų, kareiviai vagoną perskyrė pusiau iš kažkur atgabenta metaline tvorele. Vienoje pusėje susodino „valkatas“, kitoje – „išgamas“. Tarp pastarųjų pateko ir Adamas su princese bei dar keletas – naujai atplaukusio laivo kapitonas su kairės kojos protezu, porelė pirklių, kalbančių nesuprantama kalba. O bandančius juos užstoti susodino kitoje vagono pusėje kartu su Tomu, kurį ši padėtis net visai džiugino. Ir dabar – plačiai gestikuliuodamas kažką pasakojo smarkiai sumuštam jaunuoliui.
Daugiau kareiviai ir neaiškino, nors leido suprasti, kad visų jų laukia kuo tikriausia vieša mirtis ir kad jie, patys drąsiausi kareiviai, palaikantys tvarką ir ramybę uoste, uždirbs gero pinigo. Princesė tuos žodžius sutiko tylėdama.
Adamas pasimuistė ir nutirpusias rankas skausmingai nudiegė.  Ant bėrio šalia vagono kinkuojantis kareivis su vos prasikalusiais ūsiukais, dėbtelėjo ir reikšmingai patapšnojo į  šautuvo buožę. Ar iššaus, jei bus reikalas, nekilo noro tikrinti.
Už nugaros vėl sukūkčiojo vyras, plieniniais lankais surakintas su išstypusiu prakaulaus veido seniu. Vienam vietoj delno buvo pritaisytas kablys, o kitam trūko kojos iki kelių. Vietoj jos nerangaus meistro pritaisytas kėpsojo mechanizmas, turėjęs pakeisti likusią kojos dalį. Bėda ta, kad ji net neveikė taip, kaip galima buvo tikėtis – senis klupčiojo, juokingai bėgdamas nuo jį besivejančių kareivių, o užsikirtus krumpliaračiams, turėjusiems garantuoti kelio lankstumą, tiesiog nusirito veidu į purvą. Vienas kareivių tarsi netyčia užlipo jam ant nugaros ir palaikomas griausmingo draugų kvatojimo šiek tiek šoktelėjo aukštyn, dar giliau įmurkdydamas senį į purvą.
Princesės nė vienas kareivis taip ir neatpažino, tik džiaugsmingai plojo delnais, garsiai skaičiuodami, kiek gaus aukso už tokį „spindintį metalo gabalą“.
Vagonas eilinį kartą krūptelėjo ir senio dejonė nutilo.
- Ei, tu.
Kareivukas skystais ūsais griežtai suraukė antakius ir atsisuko į Adamą.
- O jei mes susitartume?
Antakiai beveik susiliejo į vieną liniją, kareiviui bandant suprasti, kaip galima susitarti ir ką iš to laimės. Pirštai neramiai grabinėjo botago kotą.
- Tai tu nieko neturi, iškratėm jus visus, - sušnabždėjo kareivukas, pasilenkęs prie grotų. Į veidą tvoskė supūvusių dantų dvokas.
- O gal blogai kratėt? Supranti, mums nelabai norisi numirti kur nors ... viešai.
- Nežinau.
Kareivis atšlijo ir pasitempė. Kažkas iš priekio jam šūktelėjo ir Adamas kiek susigūžė, laukdamas smūgio lazda į šoną. Vis gi – nieko neatsitiko ir šnerves vėl pasiekė dvokas.
- Už jus mes gerai gausim, - kareivis patrynė panosę ir neramiai apsidairė, - vien mergiotė sveria kaip traukinys.
Princesė paniekinamai švilptelėjo.
- O ką tu gausi? Seržantas pasiims pusę, kitą pusę išsidalins seniai, o jums – kas liko.
Kareivis tylėdamas gniaužė pirštus, kažką skaičiuodamas mintyse ir jo veidas vis labiau niaukėsi.
- Tai mes jus iškratėm.
- Iškratėt, - nesiginčijo Adamas, - bet...
Lazdos smaigalys susmigo į šoną taip netikėtai, kad paskutinius žodžius tiesiog tarsi nukirto aštrus peilis. Adamas tik sustenėjo, o akyse vėl sublizgo ašaros. Kareivis žemai nulenkę galvą ir paragino žirgą.
- O tu greitas.
Adamas sunkiai traukė orą, jausdamas buko skausmo šone. Toks smūgis iš šonkaulių lengvai košę padarytų. Kalbantysis jojo kitoje pusėje, į kurią niekaip atsisukti negalėjo. O bandyti nebandė. Bijojo, kad po kito smūgio užvis užsprings.
- O juk svarbiausia, kad jūs būtumėt gyvi.
Storas balsas spinduliavo begaliniu pasitikėjimu savimi ir valdžia. Lazdą vėl dūrė į šoną, tik nebe taip stipriai.
- Manai, kad tai žaidimas? Manai, kad vienas du ir išsisuksi? Na ne. Niekur judu nepasislėpsit daugiau.
Lazda trinktelėjo į jo metalinį petį. Šįkart skausmo nebebuvo.
- O žinai, aš buvau medžiotojas iki atėjo tarnybos metas. Kiškiai, elniai, bet labiausiai mėgau lapes. Žinai, kuo įdomu medžioti lapes?
Adamas tylėjo, mintyse kurdamas kalbančiojo portretą. Kažkodėl įsivaizdavo jį kaip žemą ir kresną, su kumpa nosimi, ilga barzda.
- Nes jos gudrios. Neužtenka užspeisti lapę oloje, reikia dar atspėti kur ji išlis, - kalbantysis atsiduso, - manau, kad dabar bus dar įdomiau. Jūs visi, išgamos gudrūs, galvojate, kad niekas neras, kad pasislėpsit kažkur. Bet tikrai ne. Jei ne aš surasiu, suras kiti. Kur jūs bėgsit? Net Pelkynėje parduos. O jei neparduos – surūdysit ten. O taip, man patiks dabartinis karas. Tikra lapių medžioklė.
Lazda atsitraukė ir nematomas pašnekovas triukšmingai užtaisė šautuvą.
- O tu, obuolėli, - kreipėsi į princesę, - tu visai nieko. Gaila, kad savo šarvuose sėdi. Pasismagintume kurį laiką, gal net nuo ešafoto išgelbėčiau. A, ką manai? Gal jie nusiima? Na supranti – raktelis koks, slaptas mygtukas, nematoma rankenėlė.
Tai, ką atsakė princesė, buvo taip netikėta, kad Adamas net išsižiojo. Ko jau ko, bet išgirsti iš jos tokių žodžių tikrai nesitikėjo. Nematomas pašnekovas tik griausmingai nusikvatojo, suplodamas delnais per šlaunis.
- Uch, karštuolė tu. Iš kur tokių žodelių žinai?
- Motina išmokė.
- Motina sakai, - jis mąsliai nutęsė paskutinį žodį, - žinai, niekada nesu buvęs Sostinėje, tačiau sakoma, kad Karalienė irgi tokia pati – vien iš metalo. Nors velniai supaisys kiek tiesos tame.
Princesė tylėjo.
- O koks skirtumas, tiesą pasakius, a? Abi vienodai skrusit krosnyje kartu su visomis išgamomis. Štai ten ir galėsi išsiplūsti. Pačiam velniui į ausį.
Pašnekovas paragino žirgą, tebekvatodamas iš savo lėkšto sąmojo.
- Kaip jis atrodė?
Adamas mintyse juokėsi pats iš savęs ir tuo pačiu jautė gėdą, kad jaudinasi ne dėl išsakytų žodžių, o dėl to, kaip nematomas pašnekovas atrodė.
- Aukštas, truputį pakumpęs, mėlynų akių...
- Ačiū, užteks.
Princesė krustelėjo, bet nieko nepasakė.

***

Patarėjas stovėjo sunėręs rankas, stengdamasis suvaldyti drebulį. Minia, susirinkusi Kalvių aikštėje, tiesiog ošė. Oras pasitaikė kaip niekada puikus. Tarsi tyčia nuo pat ryto danguje besidraikiusios debesų skiautės saulei kopiant vis aukščiau palengva nyko. Vėsus vėjas maloniai glostė suprakaitavusius veidus.
Nujausdami sėkmę, prekeiviai nuo pat ryto kūrėsi aikštės pakraštyje ir dabar siūlė viską, ko galėjo norėti pramogų ištroškęs stebėtojas – šaltos arbatos, užkandžių ar tiesiog vėsaus tamsios putos alaus.
Patarėjas dairėsi, minioje ieškodamas iš anksto čia pasiustų persirengusių kareivių. Jei atsiras koks nepatenkintas miestietis, greitai bus nutildytas. Vienas balsas galėjo niekais paversti visą renginį.
Tarsi aktorius prieš pirmąją sceną, Patarėjas žengė į priekį ir plačiai išskėtė rankas.
Atsisuko vienas, kumštelėjo kaimynui, kažkieno klaidžiojantis žvilgsnis netikėtai susmigo į figūrą, ramiai stovinčią aukšto, virš galvų iškilusio, ešafoto priekyje.
Tarsi nusiritus bangai, visi gręžė veidus į pakylą ir šurmulys palengva tilo. 
Patarėjas kilstelėjo ranką ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Jau gailėjosi liepęs pastatyti lydymo krosnį taip arti ešafoto.
Dar vakar jis stovėjo prieš veidrodį ir repetavo kalbą, kurią ketino išrėžti visai miniai. Po kiekvieno sakinio braukdavo žodžius ir rašydavo naujus. Netrukus visas lapas panašėjo į mažo vaiko kringelius.
Minia tylėdama laukė. Net prekeiviai, užsilipę ant savo būdelių, kantriai stebeilijosi į tylintį Patarėją.
- Įveskit ją.
Sargybiniai susižvalgė tarpusavyje. Jie, kaip ir visi čia susirinkę, laukė bent trumpos prakalbos. Gal jis šnekės vėliau?
Karalienei pasiekus pakylos viršų, Patarėjas pajuto, kaip liovėsi drebėti kojos. Dabar buvo tikras kaip niekada, kad elgiasi teisingai.
Pasodinę karalienę ant kėdės ir surakinę riešus bei kojas grandinėmis, sargybiniai atsitraukė.
Patarėjas vis dar tylėjo, mėgaudamasis šia akimirka. Štai jis stovi priešais ošiančią minią, protu įveikęs ne tik dvelingus, bet ir pačią Karalienę. Ir visi laukia bent vieno žodžio, nekantriai stebeilydamasi į kalvius, jų sudėtingus įrankius, sargybinius, Karalienę ir patį Patarėją. Vien dėl to vertėjo viską pradėti. Jautėsi toks stiprus, kad rodos, galėjo tiesiog dabar pulti su visa kariauna ir nušluoti visą pasaulį. Tereikėjo vieno mosto.
Tačiau pasaulis palauks. Dabar laukė svarbesni dalykai.
- Štai ji – mašina, - Patarėjas uždėjo ranką Karalienei ant peties, - ta pati mašina, kurios pakalikai bruko mechanizmus, reikalaudami užmokesčio, ta pati mašina, kurios sunki ranka vadovavo iš savo užkaborio, pamiršdama tikrąją žmogiškąjį pradą. Dauguma, susigundę amžinybe, ne tik luošino save, bet ir stengėsi į tą įtraukti likusiuosius. Ką ji davė jums? Alkį? Tuščius žaislus? Išgamas iš po žemės, vadinančias save „ateities nešėjais“? O ką duodu aš? Laisvę! Sočius namus! Praeitį, kurią vertė pamiršti! Saugumą! Ir savo veidą. Jūs jį matote tokį, koks esu. Kai supykstu – jis persikreipia į šlykščią grimasą, kai džiaugiuos – jis nušvinta. O ką matote, žvelgdami į tai.
Patarėjas pirštu trinktelėjo į Karalienės veidą. Metalas gaudžiai suskambėjo.
- Nieko. Tik negyvą daiktą. Ir aš jums parodysiu, kas slepiasi po juo, atversiu ir parodysiu visiems, kad klausėtės tik mašinos, kuri turėjo tarnauti jums – žmonėms.
- Kur mano dukra?
Šnabždesys buvo toks tylus, kad išgirdo tik Patarėjas. Kalviai prisiartino ir sustojo už nugaros.
- Štai.
Patarėjas pasimėgaudamas iš kišenės ištraukė nedidelę metalinę plokštelę ir pavartė, gaudydamas saulės spindulius.
- Mes ją išlydėm pačią pirmą. Juk reikėjo patikrinti kaip veikia krosnis. Niekada net neabejojau, kad viduje vien metalas. Skirtumas tik tas, kad to niekas nematė, o tavo veidą nuplėšim viešai. Pradėkit.
Kalviai tuoj pat kibo į darbą. Patarėjas iš anksto jiems buvo parodęs nedidelę liniją, einančią per patį viršugalvį, smilkiniu ir žandikaulio linija. Toje vietoje turbūt ir turėjo atsiskirti veido plokštė.
Su nedideliu virpuliu stebėdamas, kaip trys plačiapečiai vyrai knebinėjosi prie Karalienės veido, Patarėjas žaidė su laikrodžio grandinėle. Minia, sulaikiusi kvėpavimą, laukė galutinio rezultato.
Įmantrūs įrankiai net neįbrėžė metalinio paviršiaus ir kalviai, burbtelėję neaiškius, jiems vieniems suprantamus žodžius, ėmėsi kalto. Karalienė krūpčiojo nuo kiekvieno smūgio plaktuku ir trečiajam teko tvirtai įsikibus laikyti ją prispaudus prie atkaltės.
Metalo traškesys nuskambėjo neįtikėtinai garsiai ir visi trys kalviai atsitraukė, numesdami įrankius ant žemės. Vyriausiasis iš jų kumštyje sugniaužė gintarinį pakabuką, vaizduojantį plaktuką ir burbtelėjo savo nesuprantama kalba.
- Ką jis pasakė? -  Patarėjas atsistojo, užstodamas nuo minios Karalienę. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad niekas nepasikeitė, tačiau netrukus pastebėjo nedidelį plyšį smilkinyje.
Vyresnysis kalvis vėl sumurmėjo ir mostelėjo galingomis rankomis į dangų.
- Ką jis sako?
- Lietus nerūdija.
Vienas sargybinių ilgus metus praleidęs tų kalvių šalyje susiraukė ir atsargiai dėliodamas žodžius perklausė iš naujo.
Kalviai puolė kalbėti visi trys vienu metu, mosuodami rankomis ir stengdamiesi vienas kitą perrėkti.
- Kaip suprasti? - Patarėjas pasilenkęs apžiūrinėjo plyšį Karalienės smilkinyje, vildamasis išvysti viduje bent kokius mechanizmus.
- Jie per greitai kalba, nesuprantu, - sargybinis ir raudo, ir raukėsi.
- Tai nuramink ir liepk užbaigti darbą.
Minia laukė vis labiau nerimdama, bet Patarėjas tarsi visiškai ją pamiršo. Iš smilkinio sunkėsi tamsus skystis.
Patarėjas nubraukė jį pirštais. Nugarą nupurtė veriantis šaltis.
- O juk ji buvo tavo dukra?
- Ką?
Karalienės balsas vis labiau trūkčiojo ir silpo. Sunku buvo patikėti, kad ji išvis kalba po tokių siaubingų smūgių.
- Kartais taip nutinka, kai žmonės... vienas kitą myli.
Patarėjas priglaudė delną prie plyšio smilkinyje. Kalviai vis dar kažką aiškino suplūkusiam sargybiniui.
- Tai negali būti tiesa...
- Tai kodėl ranka prispaudei žaizdą? Aš tau sakiau, kad klysti.
- Tu – ne žmogus. Po tokių smūgių, - Patarėjas nutilo. Kažkodėl atrodė, kad Karalienė šypsosi.
- Pone, minia nekantrauja. Jūs jai kai ką pažadėjot.
Sasanidas stovėjo šalia įsisupęs į pilkšvą apsiaustą. Tai keistai atrodė tokią giedrą dieną, bet tikrai ne keisčiau, jei kas būtų pastebėjęs jo po audiniu paslėptą veidą.
- Prašau, neliesk veido ir prisimink tokį, koks buvo anksčiau...
Karalienė po šių žodžiu visiškai nutilo. Kažkur iš vidaus atsklido gilus atodūsis ir Patarėjas jautė, kaip vis labiau šlampa pirštinė, prispausta prie smilkinio.
- Jie sako, kad tarėsi tik dėl mašinos išardymo, - sargybinis pagaliau baigė ginčą su kalviais. Buvo toks pavargęs po ginčo, kad kol kas dar nebandė suprasti to, ką pats pasakė.
Patarėjas tylėdamas Sasanidui akimis parodė sargybinį ir linktelėjo. Vergas luktelėjo ilgiau, nei paprastai ir sugniaužęs kardo rankeną po apsiaustu, timptelėjo paskui save sargybinį. Tas gerai pažinojo tylųjį Patarėjo palydovą, ne kartą jį lydėjo, ne kartą šnekėjosi apie kitas šalis, kurias buvo matę. Tad nusekė paskui nesipriešindamas.
Praeidamas vyresnysis kalvis piktai kumščiu mostelėjo Patarėjui ir sviedė plaktuką sau po kojomis, kažką burbėdamas po kumpa nosimi.
Minia vis labiau ošė. Jie ir taip ilgai laukė egzekucijos ir žadėtų linksmybių ir negaudami vis labiau siūto. Negelbėjo net papirkti šaukliai tarp žmonių, turėję reikiamais momentais laiminti Patarėją ir jam dėkoti už šalies išgelbėjimą.
- Pone, ar tai kraujas?
Vienas smalsesnis sargybinis, stovėjęs arčiau pasilenkė ir trūktelėjo nosimi.
- Bet, pone,...
Sasanidas jau buvo dingęs su sargybiniu, tad Patarėjas negalėjo pareikalauti pasirūpinti ir šiuo perdėtu smalsuoliu.
- Ne, - negyvu balsu atsakė, - tai tik būdas apgauti žmones, neva viduje yra kažkas žmogiško. Į katilą ją, greičiau! Kur, kareivi, esi matęs, kad po tokių plaktuko smūgių, žmogus dar kalbėtų?
- Pone, žadėjot visiems parodyt, kas slypi viduje. Žmonės nusipelnė.
- Velniop, ko jie nusipelnė. Į krosnį!
- Ne, pone. Man rodos, kad jūs sumelavot.
Patarėjo ir kareivio akys susikirto.
- Į krosnį ją, kareivi. Kalviai pabėgo, nėra kam atidaryt, - Patarėjas vis labiau širdo, gniaužydamas pistoleto rankeną.
- Ne, pone.
Patarėjas apsidairė. Likusieji stovėjo kiek atokiau ir matė tik tiek, kad dėl kažko ginčijamasi. Tačiau jau raukė kaktas, gaudydami pavienius žodžius. Pistoletas išslydo iš dėklo anksčiau, nei sargybinis atsitokėjo.
Trinktelėjo skardus šūvis.
- Išdavikas. Štai jis, žiūrėkit- išdavikas. Apsidairykit ar tokių nėra aplink jus. Išgamas sugavom, bet dairykitės žmonės- gal jie visai šalia jūsų.
Patarėjo balsas turėjo netikėtą poveikį. Minia sušurmuliavo, žmonės vienas kitą varstė įtariais žvilgsniais.
Jo veidas vis labiau niaukėsi. Užteko kelerių žodžiu ir visi tapo lengvai tampomomis marionetėmis. Ne tokios būsimosios kariaunos jis norėjo. Viena – įtikinti sugaudyti visus dvariškius, suviliotus dvelingų ir Karalienės kalbų, kita – su jais eiti į mūšį. Nors viešai nekalbėjo, tačiau Patarėjas tyliai mintyse jau planavo vos gyvos Masalijos užgrobimą.
- Kalviai, kuriais mes tikėjom, pabėgo. Ir jie bus nubausti, - jis mostelėjo ranka, - ir mes neturim visos dienos ieškoti kitų. Tačiau nesijaudinkit – teisingumą vis tiek įvykdysim. Sunaikinsim mašiną, kuri taip akiplėšiškai melavo visus metus.
Nepaisydamas priėjusių sargybinių, nuspyrė ant Karalienės kojų sukniubusį sargybinį ir atrakino grandines.
Kūnas pasirodė esąs neįtikėtinai lengvas.
Pakylą pastatė krosnies dešiniajame šone. Pati krosnis priminė tiesiog kvadratinį namą be langų ir durų su plačiu ir trumpu kaminu. Garo variklis pūtė orą vidun, palaikydamas reikiamą temperatūrą.
Patarėjas lūkuriavo, negirdėdamas minios ošimo. Vienas žingsnis, kelios skausmo akimirkos ir viskas baigtųsi. Turbūt minia tylėtų keletą akimirkų, nesuvokdama, kas nutiko, sargybiniai tuščiai žvalgytųsi, ieškodami patarimo, o visi po to šnekėtų, kad jam nuo valdžios ir permainų tiesiog pasimaišė protas. Visai kaip Robertui Rudajam, tikėjusiam, kad giliai po žemėmis sukasi nesuvokiamo dydžio laikrodis.
Patarėjas paleido kūną. Minia suošė, garų debesiui šovus į viršų.
Kūrikai tuoj pat prišokę užvėrė dangtį viršuje ir  puolė kimšti anglis į garsiai dirbančią mašiną. Reikėjo didesnio karščio išlydyti kūnui, bet jie niekur neskubėjo.
Patarėjas užsikimšo ausis. Atrodė, kad kažkas šaukia iš krosnies gelmių.
Kaip pašėlę suskambėjo visi Sostinės varpai, šlovindami naujo Karaliaus atėjimą.

***

Vagonas ir ją lydintys kareiviai sustojo prie kalvos, kurioje žiojėjo šachtininkų tunelis su degančiu vieninteliu žibintu.
Visus išlaipinę, patys kareiviai atsitraukė.
Adamas pirmą kartą gavo progą apsidairyti. Princesė tebebuvo šalia jo, tačiau Tomą pasodino pačiame eilės gale. Jo ir bernioko rankos buvo surištos tik virvėmis, tad jiedu galėjo ištiesti nutirpusias kojas ir bent kiek atsilošti.
Priešais suimtuosius atsistojo senis plika galva – būrio seržantas ir suraukė žilus antakius.
- Na ką, išgamos, jau atsipūtėt lengviau? Neišdegs. Dabar prasidės pats smagumas. Eisim ten, - jis mostelėjo į tunelį, iš kurio vos sustojus pradėjo skambėti vienodas kaukšėjimas, -  patariu nesidairyt ir nekrėst kvailysčių. Kelias tolimas ir nelabai linksmas. Jei tik norit- bėkit, net kojų nesurakinsim. Bet po to galėsit kaltinti tik patys save. Ar viskas aišku?
Adamas stebeilijosi į seržanto veidą. Ne, tas tikrai tuščiai negąsdino ir nemelavo. Net atrodė, kad nori jog kažkas paspruktų tamsoje. Visgi tebebuvo vienas neatsakytas klausimas – kodėl jie negali tiesiog apeiti kalvos, o tenka nerti į šachtą.
- Ko spoksai, - seržantas pagaliau pastebėjo Adamą ir pastarasis nusuko galvą, - akis išdursiu. Man svarbu, kad ešafotą gyvas pasiektum.
Kaukšėjimas vis artėjo ir neliko nepastebėta, kad kareiviai susigūžė, tarsi laukdami kažko baisaus.
Bet iš tunelio neiššoko jokia pabaisa ar ugnimi besispjaudantis siaubūnas. Remdamasis lazda į dienos šviesą išlindo juodas, kaip anglis žmogus, tokiu pat purvinai juodu raiščiu užsirišęs akis. Drabužiai – seniai praradę savo spalvą, kaip ir oda. Net dantys, kuriuos jis dabar demonstravo žiovaudamas, buvo juodi.
- Kam ko reikia?
- Kelio.
- Kelio? Tai kainuoja.
- Mes žinom. Rinkis, - seržantas tuos žodžius ištarė kiek galėdamas ramiau ir mostelėjo į žmonių būrelį, stengdamasis atsistoti taip, kad užstotų pelningiausią savo „prekę“ – princesę.
Žmogus juokingai pakraipė galvą. Turbūt tik taip ir „matė“ – ausimis. Neįtikėtinai didelėmis ausimis.
- Ta, - dūrė pirštu į princesę.
- Ne. Šitos negalima, - seržantas išraudo, - už ją daugiausiai ir gausim.
- Daug metalo, - žmogus apsilaižė lūpas, - daug metalo – gerai. Šita.
- Šitos ne, - užsispyrusiu tonu atkirto seržantas.
- Nebus tos, nebus kelio, - papurtė galvą žmogus ir apsisuko, - metalas gerai.
- Sulaikykit jį.
Kareivių ilgai ragint nereikėjo. Vienas du ir visi šautuvai nukrypo į atsuktą nugarą su kupra.
- Blogam susitarimui blogai baigsis.
- Imk bet kurį kitą ir duok kelią arba griūsi vietoj.
Adamas kraipė galvą, negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta ir seržanto kvailumu. Tikrai tas žmogus nebuvo paprastas, jei kareiviai drebėjo net laikydami šautuvus.
Seržantas raukėsi, mintyse skaičiuodamas, kiek praras atidavęs princesę, kuri sėdėjo taip, tarsi jos tas pokalbis visai neliestų. Ir skaičiavimai nė kiek nepatiko.
- Tas vyrukas stiprus, - seržantas pabandė laimę paskutinį kartą, rodydamas į Adamą, - galės daug kasti ir duoti daug vaikų.
- Šita, - žmogus stovėjo jau prie pat tunelio ir neramiai mindžiukavo vienoje vietoje, - arba eik aplinkui, - pasiūlė piktdžiugišku tonu, - Mąslieji jau prabudę. Mąslieji maitinasi. Bet kelias puikus. Gražus.
- Gerai, pasiimk. Bet, - seržantas susiraukė, sunkiai kovodamas su pagunda vėzdu sutraiškyti žmogėno makaulę, - pravesi visus, net ir tuos, kurie bėgs. Žinoma – nebūtinai su visomis galūnėmis. Čia kaip pats nuspręsi.
Žmogus vis dar mindžiukavo vienoje vietoje tarsi nerangus lokys.
- Jie bėgs, - tvirtai atsakė, - bet visi turi būti gyvi?
- Visi. Gyvi ir galintys eiti.
Žmogus pirmą kartą per visą pokalbį parodė turintys bent kokių emocijų ir paprasčiausiai nuliūdo, juokingai nunarindamas galvą.
- Kojos- pačios geriausios. Bet jie eis.  Šita – pirma.
Seržantas žmogų dar kartą sustabdė prie tunelio juodo angos.
- Visi eis.
- Eis visi, - jis nago kraštu įrėžė brūkšnį skruoste, - visi. Visi gyvi. Mažiau – daugiau. O šita bus gerai. Daug metalo.
Kareiviai nenoromis įžengė į tamsą paskui belaisvius. Kiekvienas stengėsi neatsidurti voros gale ir prie įėjimo kilo nedidelis susistumdymas. Galų gale buvo nuspręsta, kad paskutinis liks naujokas, nes jam reikia visko pamatyti.
Visiems pranykus ertmėje, žmogus apsidairė ar nieko nepalikęs ir burbtelėjo po nosimi. Saulė jam nepatiko, o dabar teko čia išbūti ilgiau, nei norėjo. Nusispjovęs užgesino žibintą ir neskubėdamas nušlubavo tuneliu gilyn.