Adrianas. Plaukų segtukas

Priešpiečio Berlynas.
Varginančiai kaitri saulė išstumdė ir praretino tingius, mūriniais pasieniais slenkančius praeivius ir užpylė gatves šnypščiančia šviesa. Atrodo, kiekvienas šio miesto gyventojas savo ausyje nešiojasi miniatiūrinį radijo imtuvą, niekaip negalintį aptikti jokios stoties. Mano galva irgi spragsi kaip verdantis aliejus, o plaukai, regis, pradeda lydytis ir lašėti ant nugaros smulkia dulksna arba šviesiais ištirpusio sviesto purslais.

Priekyje ryžtingai spyruokliuoja ilgakojė mergina, apsivyniojusi kaklą šilkiniu besiplaikstančiu šalikėliu, o ant kaulėto peties kabo aukso spalvos rankinė su grandinėle. Vangiai stebiu, kaip ji artėja - tolima ir iškėlusi galvą. Iš vaistinės netoliese išsmunka niūrus paauglys, kurį laiką seka ją, vėliau, nutaikęs tinkamiausią akimirką, čiumpa žybsinčią rankinę ir neria už kampo. Grandinėlė skimbteli, atsimušusi į šaligatvio plyteles. Kavinės terasoje sėdintys lankytojai grįžteli į šūkčiojančią merginą atlaidžiai šypsodamiesi. Perbėgu gatvę ir dingstu sausakimšoje padėvėtų drabužių parduotuvėje. Už nugaros telieka duslus perkrauto lagamino, tempiamo mano rankos, dundėjimas.

Patalpa tvanki, purvina ir pilna keistai kvepiančių senienų. Šiaip taip prasmunku iki atokiausio prekystalio šalia matavimosi kabinos. Prie jos, ant siauro, nelygiai sukalto suoliuko, sėdi berniukas - ramus ir susikaupęs. Greitais ir plonais kaip voverės pirštais jis lupa apelsiną, atsigręžęs į moterį, kuri matuojasi nėriniuotą liemenėlę, pamiršusi užtraukti užuolaidą.

Susigėstu ir nukreipiu žvilgsnį į artimiausią stalą, lūžtantį nuo suglamžytų, išblukusių skudurų. Netyčia akys užkliūna už žydrų šliaužtinukų su pridžiuvusiomis apvaliomis kraujo dėmėmis ant krūtinės.
Susigūžiu ir maldaujamai vėl pasisuku į berniuką, kuris jau kiša apelsino skilteles sau į nosį, tarsi žinodamas, ką aš galvoju.

Turiu nusipirkti dailią nebrangią kepurę. Kai pagaliau pasieksiu blokinį Adriano butą Šopeno gatvėje, įmerksiu ją į drungną muiluotą vandenį ir padžiausiu balkone. Kitą dieną jau galėsiu pridengti ja savo mintis.
Moteris kabinoje taisosi plaukus priešais apkvėpuotą veidrodį. Sumoju, kad tai greičiausiai jo motina. Ji labai graži. Tamsus apvalus apgamas ant kaklo primena švelnų, pūkuotą vabalėlį, o metalinis žibantis plaukų segtukas beveik toks, kaip tas, kurį vaikystėje Adrianas nugvelbė iš savo mamos ir atidavė man.
Vasaros vakarais, žaisdama namus, įsegdavau jį į purius savo baltojo kačiuko plaukus, tyliai, meiliai dainuodama: miegok, Varniuk, miegok.

Kačiuką irgi surado Adrianas.
Tais metais jam dažnai kildavo noras pabėgti iš namų. Jis išsivarydavo iš rūsio savo dviratį be sėdynės ir kiauromis padangomis, kurį kartą radau atremtą į šiukšliadėžę ir padovanojau jam gimtadienio proga, ir šlaistydavosi juo po atokias garuojančias automobilių plovyklų aikšteles, aerodromus ir pelkes.
Jis nemėgo kalbėti apie savo keliones. Pasakojo tik, kad kačiukas gulėjo kartoninėje dėžėje nuo televizoriaus, kalniuko papėdėje, o aukščiau, viršūnėje, tupėjo keli triukšmingi paaugliai, ašarotom nuo smarkaus juoko akim ir įraudusiais veidais.

Vėliau, po kelių savaičių nuo tos dienos, prasidėjo lietaus sezonas.
Retai pasitaikančią giedresnę popietę išlėkiau pas Adrianą. Buvome sutarę pasivažinėti dviračiais. Skubėdama, pamiršau išsegti iš Varno kailiuko plaukų segtuką.
Kol atvažiavau iki Adriano namų, dangus apniuko ir darėsi vis labiau panašus į tamsų milžiniško naktinio drugio sparną.

Tą popietę Varną nutrenkė žaibas.

Pasistiebusi, permerkta lietaus ir verkdama, be perstojo vėl spaudinėjau Adriano durų skambutį. Juodas šešėlis, krintantis nuo gobtuvo, uždengė mano veidą ir tirpstančias akis. Niekas neatidarė. Trūktelėjau rankeną ir įbėgau į koridorių, kakta kliudydama virš durų kabančius varpelius ir palikdama po savęs purvinus pėdsakus.

Nedidelę kapo duobę iškasėme to paties kalniuko papėdėje, po kaštonu, suvynioję kūnelį į šviesią medvilninę tėčio kepurę, kurią jis dėdavosi, eidamas žvejoti. Varnas mėgo žuvį.
Įsmeigėme iš kartono išpjautą kryželį ir stovėjome nejudėdami, žvelgdami kažkur giliai giliai po žeme.
Adrianas paėmė mane už rankos.

●●●

Kol išsirinkau tinkamą kepurę, dangus aptemo - saulė atsuko mums nugarą. Berniukas ir jo motina išėjo pro parduotuvės duris, laikydamiesi už rankų.
Sustojau lėtai judančios eilės gale ir įsmeigiau akis į didžiulį riebaluotą vitrinos stiklą. Iš čia matėsi, kaip jie tolsta - trapūs ir laimingi. Akimirką užsinorėjau juos pasivyti, bet pardavėja nutraukė mano mintis sausu balsu:

- Drei Euro.

Atsegiau piniginę, ir iškrito Adriano nuotrauką. Dar kartą vogčiomis žvilgterėjau pro parduotuvės langą ir man pasirodė, kad tas berniukas labai panašus į Adrianą.

Po sekundės dangų suvirpino žaibas.