Žydėjimas

Rytas. Ji tepasi įprastą pirmadienio kaukę. Skruostai nušvinta apgaulingai sveiku raudoniu. Kojos pasistiebia kulniukuose. Praleista dėmelė palei plaukų šaknis išlyginama keliais ilgų pirštų prisilietimais. Plaukai ryškiai geltoni, jų galiukai švyti oranžine spalva. Panašu į gėlės žiedą. Tik trūksta žalio kotelio. Ji nubaidė įkyrią bitę. Prieblanda jau kurį laiką ją beviltiškai slegia, bet ji šypsosi savo atvaizdui – puiki jos šiandieninė kaukė.
Uždariusi duris ji ėmė leistis žemyn. Laiptai buvo iš metalinio ažūro, spiraliniai. Pro kiaurą laiptinės stogą varvėjo šilto vasaros lietaus lašeliai. Jai kilo nevalingas noras atsistoti po galinga lietaus banga ir gerti gerti gerti... Ji papurtė užverstą galvą ir užvėrė plačiai pražiotą burną. Ji sutriko, bet diena buvo puiki ir ji paragino save. Apatinėje laiptų aikštelėje ji sustojo prie laukujų durų. Atsargiai pro užkaltų langų plyšelį žvilgtelėjo laukan. Lietus merkė pilką grindinį. Net pats oras ir lietus atrodė pilki. Ji neteko ūpo. Viršun vilnijantys plaukai tvirčiau susispaudė. Bet ji galutinai nenukabino nosies. Jos dar laukia puiki diena po dienos šviesos lempomis Sandėlyje. Prisiminus Sandėlį jai pasidarė geriau. Ji pritvirtino šypsnį prie raudonų lūpų ir nužingsniavo per kitas duris, vedančias į žemutinį pastato aukštą, kur ir buvo Sandėlys. Priėjusi Sandėlio duris ji kyštelėjo patikrinimui savo kotelį. Ne. Tai mano pirštelis, nusišaipė ji iš savo minčių. Aš žmogus, priminė ji sau. Bet durys neprasivėrė. Ji apstulbusi žiūrėjo į savo kot... pirštelį. Jis buvo žalsvas. Ji nemanė, kad viskas įvyks taip greitai. Visgi durys prasivėrė ir ją užliejo palaiminga šviesa, tvankuma, drėgmė...
Baltaplaukis vyriškis kiek luktelėjo, bet pamatęs jos išplėstas ir nereaguojančias akis švelniai apglėbė ją ir stumtelėjo vidun. Ji nesipriešino, dar sugebėjo paeiti. Reikėjo skubėti – netrukus ji virs  dar vienu egzemplioriu jų Sode. Labai retas. Sodininkams patiks, džiūgavo jis.

- Štai čia, - įsakmiai pasakė Sodininkas. – Atsargiai ir iš lėto.
Penketas vyrų sodino dvimetrinę gėlę į sodrų dirvožemį.
- Puiku. Dabar užpilkite žemių ir paleiskite lietų.
Po kelių minučių visų skafandrai ėmė skambėti nuo skaidrių lašelių.

Pagaliau lietus. Gerti gerti gerti...

Kaukės likučiai, atskiesti vandeniu, vangiai slydo koteliu žemyn. Skaisčiai geltonas žiedas su oranžiniais galiukais ėmė pamažu skleistis.
- Šiltnamis numeris penki, - užsirašė Sodininkas. – Gerai, paskubėkim...
Balsai nutyko ir ji liko viena gerti šilumą, šviesą ir lietų.