Fugere: akys

Kaip gera žiūrėti į tas nepakartojamas akis ir regėti jose visą gyvenimą – trapų, nenuspėjamą, vienintelį. Kaip gera išvysti jose tūkstančius vandenynų, gilesnių už giliausius vandenis ir platesnių už beribį dangų. Ir nepaskęsti toje beprasmiškų vilčių, aukštai skrajojančių svajų bei naujų atradimų kupinų ašarų begalybėje. Tyliai šnibždėti bekraštės minios žmonių balsus ir atpažinti visus, nes kiekvieno aidas tarytum išnyra iš tamsiausių akių gelmių ir pakviečia apglėbti praeitį, iš kuriuos jie visi gimę. Praeitį, suteikusią svaiginantį paukščio skrydį, tą pačią, vėliau skaudžiai apkarpiusią tiek ateitimi įtikėjusius sparnus ir suteikusią tuščią troškimą jausti juos vėlei džiaugsmingai skrajojant paskutinių bėgančios saulės spindulių kupinoj horizontą skalaujančioj jūroj. Kaip gera žiūrėti į jas ir matyti viską, pastebėti smulkiausias akimirkas, užstoti neapykantos juodumas.

Juk tos akys regėjo stebuklą – dėl to josios pačios tapo stebuklingiausiu stebuklu šioje žemėje. Akys regėjo naują pasaulį. Pasaulį regėjo naujos akys. Ir jos buvo tyresnės už skaidriausią rasos lašelį, blizgantį ant sunkumais, per daug ištįsusiais, pasaulį užgožusiais šešėliais ir nesibaigiančiais rūpesčiais nuplautos, tačiau vis vien išnirusios snieguolės žiedlapio mus mylėti ištroškusios pavasario saulės šešėly. Akys nerimastingos, bailios, bet didelės. Dar daug jos matysiančios, dar daug trokšiančios, dar daug nusivilsiančios, tačiau  niekada nepasiduosiančios. Net praradusios viltį – iš jų negailestingai atimtą viltį, nes priimsią suteiktą progą pažvelgti ir nuoširdžiai trokšti. Stebuklingos akys matė stebuklą.

Stebuklas pasimetė kasdien gražėjančiuose naujais atradimais, menkais didžiais jaunais džiaugsmais ir netikėtumo krislais išdailintuose keistuose linksmo lietaus per greitai lekiančiuose lašuose. Lašuose atsispindi tikrovė: žiedais pasipuošusi eglė, kylantys dangūs, kalbantys paukščiai, išmargintos saulės. Tai, kas netikra: skausmas, šešėliai ir apglėbusios, nepaleidžiančios miglos. Praūžusias vėtras ir nekaltus verksmus akys pamiršta, pamiršta ir sausoje audroje jas palikusius užmigusio lietaus lašus – taip pat jau nutilusius. Lašus, daugiau niekada neprabilsiančius. Skaudu joms, tamsu į jas žiūrintiems, ir vis dėlto tą akimirka paukštis prabyla. Rankos tiesias į skaisčiąją žvaigždę ir... viltimi apkabina. Gyvenimas tikras, neišgalvotas – spindinčios akys supranta, suvokia ir tiki.

Pailso tikėti. Akimis nusibodo tikėtis. Visa, kas tikra – negražu, subjaurota, absurdiškas purvas, tėkštas į per daug jau iškentusį pavargusį veidą. Keršto, pavydo, siaubingiausios neapykantos giliomis raukšlėmis bjauriai išvagotą suskretusį veidą. Nebenoriu žiūrėti į tai, kas ką tik atrodė taip nuostabu ir prasminga. Prasmė – jos nebėra, niekada ir nebuvo, chaosas, betvarkė, pamišimas... Vien griaustinis trankus mus primena gyvus teesant. Kodėl viskas pasikeitė? Nieks nepasikeitė. Pasikeitė akys. Regėjo jos mirtį, širdis draskantį gyvulį, pasitraukusį valkatą, neiškentusį laiką sutramdančio kitų pasmerkimo. Vienišas pasimetęs žaibas nutvieskia ašaras, sužibėjusias tamsiose akyse, kuriose baimė, kaita, pyktis ant viso pasaulio, smukdantis, į juodą bedugnę traukiantis nesupratimas savo juosvu skeletu užtemdo visa, kas kažkada buvę tikra. Visiškai viską.

Reikia šviesos. Išnykę vyzdžiai, išbalusios nusilpusios akys nepajėgia žvilgtelt į viršų – į ištrokštą atpildą už besaikius vargus, į tikrąją šviesą, gyvybę ir laimę. Iš tamsos atskriejęs bespalvis akmuo nusirita po subliūškusiom kojom, tarytum tik ir laukdamas, kada už jo kas užklius ir į nebūtį nugarmėsiąs. Į nebūtį – ten, iš kur niekas negrįžta. Kas kažkada pastatęs žingsnį – neapgalvotą, netvirtą ir bailų, išlipt į gyvenimą nebegali, tik tuščioj egzistencijos nebūty leisti nemielas, juodas ir mūsų prakeiktas dienas paskutines.

Nebūtin – ten, kur visos akys užmerktos. Ten, kur nieko nėra ir būti negali. Akmuo guli. Pažvelgusios į jį akys nusisuka. Bespalvis nedingsta – jis laukia. Laukia to, ko niekada tvirtos valios dėka nesulauksiąs. Apsiniaukęs dangus, lietus, plaunantis ašaras. Ir pagaliau tuščią, atgrasų, bet siekiantį žvilgsnį užpildė šviesa, už rytmečio saulę ryškesnė. Prasmė – siekti tikslo, tikslas – pakilti, pažvelgti, išnykus gyventi. Kokia nepaprasta palaima vėl į stebuklu nutviskusias akis žvelgti.

Šįkart stebuklas neužsimiršo – jis gimė iš naujo. Išniro iš akių, paniro į širdį, iššoko pro žodį, paskui veiksmą, kol galiausiai pavirto į būvį. Banguojančių javų grožiu, lekiančių debesų ramybe ir vėjyje skrajojančių pavasarinių žiedų įvairove apjuostą gyvybę. Rami kasdienybė – maloniai lekiančios dienos. Tik blausi dulkė liko iš to, ko niekada nebuvo, kas egzistavo neesamas. Nuskries ji į liepsną, kuri akyse suspindėjusi, amžiams prapuls iš gyvenimo vieno. Deja, tik vieno.

Stebuklas gyvavo. Stebuklas sužlugo. Kaip kvaila tikėtis saulėlydžio amžinybės, tamsa tikint ir jos slapta viliantis. Širdimi kažkada puoselėtas siekis, nelemtosios viltys apgavo, apleido, paliko, sugrįžt pažadėję amžinai iškeliavo. Vientisumu, grandinėmis žvangančia monotonija grasinanti kraupi kasdienybė išgąsdino žmogų menkystą ir ėmė taip ryškiai  sušvitusias akis purvinom žemėm gesinti. Seniai regėta daili patirties paukštė skrajojo pro šalį, plaukiojo begalinėmis gyvenimo upėmis, į ją žvelgė tiek norinčios akys. Bet akys tvirtai surakintos, o grandinėmis surūdijusiomis supančiotos rankos išsvajotosios paukštės paliesti negali. Ir vėl baimė, skaudi melancholija, raibuliuojanti upėje spalvomis žibančiame bespalviame svajonės šešėlyje. Akys gyveno, akis palaužė, akys paseno.

Mačiau akyse visą gyvenimą – vieną vienintelį, keistą, paslaptingą, ir vis dėlto tokį nepaprastai kerintį. Mačiau jį, o akys matė mane. Sumišimas mano veide – akys vėlei kitokios – bejėgiškai tylinčios, nors tiek daug ištart trokštančios. Prieš begalę metų jos matė stebuklą, kažkas kažkada jas pačias stebuklingomis pavadinęs. Kažkada jos buvusios jaunos, nemačiusios, galbūt vien dėl to tokios linksmos kaip žolę kedenantis laisvai po visą pasaulį skrajojantis vėjas. Akių gilumoj regiu surakintą chaosą, nuvytusį pyktį, sutramdytą pamišimą, prašvitusią tamsumą, matau atrastą prasmę, ir už tikrumą tikslą svarbesnį. Akys jau tuščios, senos, negilios, bespalvės, praradusios. Akys, nieko nematančios. Praeitis grįžta, ateitis regis, užauga sparnai, kažkada nuplėšti žiauriai. Sparnai, kad, akims užsimerkus, jose įkalinta siela pagriebtų svajonę ir skrietų įkandin josios į kraštą, į begalę, į pabaigą, į pradžią. Pirmąsyk akys nieko nebijo, pirmąsyk jos jaučia gyvybę, pirmąsyk jos mato pasaulį, pirmąsyk jaučia. Akys bebaimės, žvelgiančios į pro jas lekiančias seniausiai regėtas akimirkas, įsisupa į stebuklą, nušvinta, nieko netardamos atsisveikina, pažiūri į dangų ir amžiams užsimerkia.