Trumpa istorija

Olimpijus kas vakarą išeidavo gerti alaus. Žmona neabejotinai ant jo pykdavo, ir vis grasindavo neduosianti daugiau pinigų, tačiau Olimpijus visad susizgribdavo, ką jai atkirtus:

- Mieloji, einu į barą, - pasakydavo taip švelniai ir rūpestingai, jog rūsti žmonos fizionomija bematant pakisdavo į jam palankią.

Ir gerdavo jis ligi vidurnakčio. Užsidarius vieninteliam barui, kuriame jis drįsdavo lankytis, išeidavo į gatvę ir kur nors prisėdęs tyliai ir nuolankiai gurkšnodavo, ką nusipirkęs už paskutinius pinigus. Būdamas girtas jis atrodydavo nepaprastai žavus intelektualaus plauko vyras. Ir jokiu būdu negalėtumei jo pavadinti smukusiu.

Keldavosi anksti, nepaisant daugelio bemiegių naktų. Rytą išgerdavo alaus ir susitikdavo su keletu draugų trumpiems šnektelėjimams. Vienas jų, gana apkūnus, tačiau neleidžiantis nuo veido pabėgti šypsenai, visada Pryzmanui kartodavo tą pačią senokai apsitrynusią ir jau ničnieko nebedominusią istorijėlę apie Vytauto arklius ir kaip anuos neva pavogę karaimai. Tačiau užvis įdomiausias jo personažas. Mat Opulencijus (toks jo vardas) kartą yra iškrėtęs pokštą. Nuėjęs į nepaprasros svarbos Valstybinę komisiją pasiūlė pinigų reformą.
- Skaičiai – tai dar ne viskas, - egzaltuotai dėstė jis. - Skaičiai... Be jų apsieiti galime, ypač pinigų sferoje. Klausykit, turiu netgį puikų pavyzdį sukurpęs. Na ne pavyzdį, turiu teorijėlę, mielieji. Išklausykit.

Ir jie išklausė. Neilgai trukus,  buvo parengtas specialus įsakas, kuriame buvo aiškiai išdėstytas Opulencijaus požiūris į „piniginių reikalų esmę ir vertę“.

Slinko laikas, Olimpijus kas vakarą tebeidavo gerti alaus. Tik žmona, ji jau nieko nesakydavo, iš anksto pasiruoši pulti povyza kuo greičiausiai pasislėpdavo kažin ką pamąsčius. Tačiau debesys kaupėsi, ir vieną vakarą prapliupo lietus:

- Mieloji, gal gali... Man... man... Trūksta pinigų... Gal galėtum? Nedaug, miela.. - atsargiai, mikčiodamas paklausė žmonos.
-Raseiniai, - ši abejingai atsakė ir numetė banknotą ant lovos.
- Prašau...
- Ak tu! - staiga sugriaudė. - Valkata! Imk tuos savo Raseinius ir še, imk dar ir Kauną, paimk Vilnių, viską, viską paimk, šunie!


Nuo to laiko kažkas pasikeitė, mat visos šviesos ėmė degti trumpiau, ir žmonės bijojo naktį vaikščioti gatvėmis. Ėmė netgi sklisti kalbos, kad tuoj kas nors dar atsitiks.