Mirusios kopos. Gimimas

 šis kūrinys dalyvavo konkurse 

Saujoj smėlis pasibaigė, rodosi,
kad prie ošiančios jūros guliu –
ji tylesnė už vieną atodūsį
po birželio nakties mėnuliu,

tavo šypsenos perlų baltumo,
kai iš tolo pamačius mane,
iš aplipusio dulkėm albumo
skiautę nuotraukos gniaužai delne.

Tarsi kvapo nutysusią giją –
ją sugaus rožiapirštė aušra
saujoj smėlis pasibaigė, gyja
mano veidas, kančios nebėra.

Ji nusivelka kūną ir maudosi,
jai išsprūsta tylus „niekada“.
Kaip du vaikiškus delnus suglaudusi
dvi blakstienas – tokia jos malda.

Ji – graudus virpulys tavo žodžiuose,
Ją iš balso iškart pažinai,
Tu, esi man nuoga pasirodžiusi
Pasilik dar trumpam. Amžinai



... Nida...