Įsimylėjau laukimą

Įsimylėjau laukimą
jei ne jis
pasaulis tik taškas sakinio pabaigoje
sustabdantis mintį...

Matau kaip plaikstosi abitas Afrikos vėjyje
vaiko rankos apkabinusios tavo kaklą
ašara skruostu sutalpinusi netekties skausmą
tavo lūpomis minties tęstinumas žodyje
gyvenimai slenka  nespalvotame laiko kadre
jie šoka Afrikos žemės ritmu
basos kojos atkartoja būgnelio garsus
girdžiu išžudytos genties aimaną
užsimerkiu
matau
šliaužia kūdikis per kūnus ir tekančią kraujo upę
mažos rankutės iriasi vis pirmyn kad paliudytų šiandieną
šokio ritmas vis gilyn į mano mintis lyg taškas
nepadėtas laiku...