Nuskrido mūza, tartum rudenio vėjas,
Neatsisveikinus, tylėdama, paliko ji mane.
Nors būtų ką pasakius, sėkmės palinkėjus,
Išėjo, patylom tuščia rudens gatve.
Be jos - taip liūdna, tuščia man širdy.
Ji - kaip undinė ir kaip gėrio fėja.
Išvyko rudenio gelsvu taku toli,
Neatsisveikino ir niekas nelydėjo.
Jaučiu, kad grįš, nes aš labai tikiuosi.
Gyvenimas be jos neturi jau prasmės.
Padrąsinti mane ir įkvėpimo duoti,
Tikiuosi - sugrįš, klausyt pavasario giesmės.
Nuskrido mūza, lyg padraika vėjas,
Tyliai, neatsisveikinus palikdama mane.
Nors būtų ką pasakius, sėkmės palinkėjus,
Išėjo, tykiai ištuštėjusia rudens gatve.
Be jos - taip liūdna, tuščia man širdy.
Ji - kaip undinė ir kaip gėrio fėja.
Išvyko ji rudens gelsvu taku, toli.
Neatsisveikinau su ja, nepalydėjau.
Jaučiu, kad grįš, to aš labai tikiuosi.
Gyvenimas be jos - neturi jau prasmės.
Padrąsinti mane ir jausmui įkvėpimo duoti,
Tikiuosi - grįš, klausyt pavasario giesmės.
-----------------------------------------
nekomentuosiu, suprasite ką randu, kad patiko rudens ilgesys.