Svetima tarp savų

Ji stovėjo viena. Tarsi palikta dykumoje viena. Praeiviai jos nebūtų pavadinę vieniša. Tačiau aukšta, jauna liepa kasdien vis labiau tokia jautėsi. Iš tiesų nebuvo ji atvirame lauke vienui viena. Ją supo išpuikusios eglės.
  Mažos, nejudrios lūpos seniai buvo prasivėrusios, seniai kalbino praeivį ar pasakojo, kaip išdykėlis vėjas žaidžia jos plaukuose. Galbūt, dėl to kaltos eglės, kurios visada ją išjuokdavo. Liepa nelaukė rudens, nes žinojo, kad vėl „puikuolės“ eglės pažers savo itin aštrių spyglių protrūkį. Žinoma, eglės niekada nemesdavo savo spyglių į ją, bet jų žodžiai susmegdavo į jos liekną kūną tarsi spygliai, kurie perverdavo širdį. Jaunoji liepa nespėdavo išsigydyti randų, kol vėl ateidavo ruduo. Vos numesdavo savo rūbą, tuoj sulaukdavo nesibaigiančių patyčių atakos. Liepos niekas nebežavėjo: nei ant jos nutūpęs paukštis, nei lengvas pavasarinis vėjas, žaidžiantis jos viršūnėse. Ji ėmė sparčiai senti. Medinė širdis trūkinėjo, ir nenuvaldomai artėjo diena, kai ji skils. Liepai reikėjo draugo, kuriam galėtų pasiguosti, pasiilgo nuoširdžių pokalbių...
  Staiga ji pajuto švelnų prisilietimą kamiene. Taip, į ją atsirėmė žmogus. Liepai jis patiko, tad nugalėjusi savo baimę kalbėti ir būti išjuokta, ji pravėrė sustingusias lūpas. Iš pradžių balsas virpėjo. Jų pokalbis truko ilgai, bet liepai pasirodė lyg trumpa akimirka. Kai atėjo metas atsisveikinti, ji paprašė, kad žmogus ateitų dar kartą, tačiau ne vienas, o su jaunuole liepa, kurią pasodintų šalia jos:
-Galbūt aš tau atrodau laiminga, nes esu tik medis, neturintis jausmų ir širdies. Tačiau mano medinė širdis jaučia skausmą vos prasiveria eglių lūpos. Aš kitokia, tarsi svetima tarp savų, kuri niekada nepritaps.
Žmogus suprato jos skausmą, tad kitą dieną pasodino liepaitę. Nuo tos dienos liepa nebeseno. Išmoko iš naujo džiaugtis praskrendančiu drugeliu, svyruoti pagal paukščių giesmes ir tiesiog būti laiminga.
 

  Dažnai ir mes, žmonės, jaučiamės svetimi tarp tų, kurie mums yra artimi. Nesutampa mūsų nuomonės, siekiai. Dažna to pasekmė kivirčai. Tada nuleidžiame rankas ir jau nieko nebesitikime. Bet staiga atsiranda mūsų bendraminčiai, kurie ir laukė šanso mums padėti.