ūgliai

Kantriai tylim po antklode - švinta;
taip neaišku, baisu ir kodėl?
Ryto išmaldoms pievoje krintant,
pajuntu, kaip sukrunta žolė.

Pasakytum - gražu, rudenėja,
atsakyčiau, kad to nebebus,
kai susprogs danguje Kasiopėja,
nubarstydama dulkėm namus.

Ir nakties rašmenų neįskaitom -
tamsoje tiek šviesos nebėra,
kiek jos buvo atodūsy vaiko,
kai pasibaigė dievo era.
---
Kantriai tylim po antklode - švinta;
veiduose vienas kitą atspindim.
Muša laikrodis lygiai septintą -
paūgėjom šią naktį.
Per sprindį.


2007 ~ 2008