Laikrodis (5)

Adamas tingiai krutino valą, aprištą aplink pirštą, vis dar tikėdamasis suvilioti kokią kvailą žuvį. Negelbėjo nei ganėtinai stambus džiovintos mėsos gabaliukas, nei keli kraujo lašai – žuvis nekibo ir viskas. Liko kaltinti tik i stiprų ir audrą parnešantį vėją, per ryškiai plieskiančią pilnatį ir net patį save. Adamas žinojo tik tai, kaip pririšti kabliuką prie valo. Visa kita jam buvo kuo didžiausia paslaptis.
Tomo gi visai nejaudino žvejyba ir kylantis potvynis – plačiai atmetęs rankas, kiek tai įmanoma burvaltėje, galvą padėjęs ant suoliuko, kuo garsiausiai knarkė. Lūpoms išdžiūvus sučepsėdavo, murmtelėdavo  ir pasikasęs uodų sugeltą žandą, toliau dėjo į akį.
Valas braškėdamas įsitempė ir ranką truktelėjo žemyn.
Adamas tuoj pat apsuko valą aplink delną ir timptelėjo aukštyn, stengdamasis kuo giliau pakirsti masalą įsikibusią žuvį.
Tačiau kad ir kas ten buvo, jėgos turėjo kur kas daugiau, nei galėjai tikėtis.
Ar valas pasenęs buvo, ar tiesiog Adamas nesusimojo jo laiku atleisti – smarkus pokštelėjimas ir rankose liko kadaruoti tik galiukas.
- Po velniais.
Tomas tingiai pramerkė vieną akį.
- Tu kokiais vėjais čia užsiiminėji?
- Miegi, tai ir miegok.
- Oi oi oi, - vyras atsisėdo ir nusipurtė, - vėsoka truputį.
Adamas tylėjo, nesėkmingai bandydamas nurišti giliai į pirštą įsirėžusią valo kilpą. Galų gale praradęs kantrybę, išsitraukė peilį ir užkišęs perpjovė.
Ir tik po to sėdo prie vairo,  pasukdamas valtį arčiau kranto. Šioje vietoje srovė išdarinėjo keisčiausius dalykus – tai stengdavosi nutempti į jūrą, tai blokšdavo į uolas. Vienam teko nuolat budėti prie vairo ir tik ta trumpa nesėkminga žvejyba trumpam atitraukė dėmesį.
Ant bangų besisupantys kirai įdėmiai nužvelgė šalia praplaukusią burvaltę, tačiau nesijudino, tarsi tik jiems priklausytų šie vandenys.
- O tie, tebeseka?
Prireikia šiek tiek laiko, kol Adamas suprato, kas yra „tie“.
- Nežinau, tik prieš pat saulėlydį uždegė deglus.
- Jeigu jie ketina sekti iki pat miesto, - Tomas vėl klaikiai nusižiovavo, - tai būsiu aš prakeiktas, jei nesumalsiu nosių. O tu irgi šaunuolis. Bent užsimintum ko ta žavioji ponia taip siunta ant tavęs.
- Kelią perbėgo.
- Kuris? Tu ar ji?
- Abu. Vienas kitam. Po kelis šimtus kartų.
- Ai ai ai, - Tomas pakraipė galvą, - jei net man nepasakoji, tikrai kažkas nelinksmo atsitiko. Sena meilė?
Adamo žvilgsnis atšiauriai įsmigo draugui į akis ir Tomui liko tik spėliot – atspėjo ar tiesiog kvailai įžeidė. Trumpai pamąstęs visgi nusprendė buvęs netoli tiesos ir šyptelėjo.
- Nieko sau. O aš ir galvojau. Žinoma, nieko nesakau. Turėti karališko kraujo meilužę nėra blogai. Tačiau piktą ir įžeistą karališko kraujo meilužę – tai jau pavojinga. Tegul ji ir buvusi... Adamai, tu manęs klausai?
- Tyliau. Girdi?
Tomas įsiklausė. Tamsoje bangose pliuškenosi stambi žuvis, į uolas daužėsi vandens purslai, burvaltės šonus skalavo bangos, tyliai grūmojo sparčiai juostantis dangus.
- Ar turėčiau kažką girdėti?
- Tyliau, - Adamas prispaudė pirštą prie lūpų ir atkraginęs galvą suraukė antakius, - tikrai negirdi?
- Ne tik kad negirdžiu, bet ir manau, kad tau jau laikas kiek pamiegoti. Štai, gulk, pašildžiau suolą... Ei, Adamai!
- Tyliau, po galais.
Garsas debesyse buvo taip pat sunkiai pagaunamas ausimi, kaip ir laikrodžio tiksėjimas didžiuliame orkestre, tačiau kiekvieną akimirką vis stiprėjo – ritmiškas kalimas, tarsi kas sekundę pirštu muštų medinio stalo viršų.
- Po galais, Adamai, ar matai?
Ten, kur debesys dar nespėjo užimti žvaigždėto dangaus, išniro juodo orlaivio priekis. Nė vieno ženklo ar vėliavos, leidžiančios nuspėti, kam jis priklausė – plačios patrankų žiotys, žalsvi ir labai maži iliuminatoriai.
- Oho, - Tomas pasitrynė akis, tarsi taip geriau matytų, - nuo kada Karalienė tokius laivus stato? Tu tik pažiūrėk, Adamai, ar matai?
- Matau gi, pats parodžiau.
- Reikia bures nuleisti – tokioje šviesoje kaip ant delno.
- Ramiau gi tu, - Adamas niekaip negalėjo suprasti draugo įsikarščiavimo priežasties, - būtų labai keista, jei mes jiems parūptume.
Tomas palengva rimo, stebėdamas, kaip orlaivis visiškai nekeičia savo buvimo vietos. Grobuoniškai iškišęs smailą pirmagalį, jis kažko laukė. Adamas truputį pakreipė burę ir laivelis beveik visiškai sustojo.
- Žiūrėk, antras, - šįkart Tomas visai nesigėdydamas prigludo prie borto krašto, - po velniais, šitas tikrai Karalienės. Matai tą vėliavą?
Antrasis pasirodęs orlaivis palengva slinko beveik žemės paviršiumi, tarsi net nematydamas viršuje pakibusio juodulio.
O tada orą sudrebino galingas sprogimas, pilnas šnypštimo ir spragsėjimo.
Mažesnysis, nuo kranto atslinkęs orlaivis, krūptelėjęs šiek tiek smuktelėjo žemyn. Laivagalis apsipylė ugnimi ir žemyn pabiro degančios nuolaužos.
Orlaivis vis dar judėjo į priekį link jūros, tačiau nosis palengva sukosi, tarsi kapitonas ketintų grįžti virš žemės.
Bevardis laivas dabar šaudė trumpais, taupiais, bet taikliais šūviais, po kiekvieno paversdamas denį liepsnojančiomis nuolaužomis. Vienas šūvių visiškai prakiurdė balioną. Karalienės orlaivis tik įėjęs gilyn į jūrą pagaliau sugebėjo apsisukti ir sunkiai krypuodamas ir barstydamas degančias nuolaužas, nulingavo prie kranto. Denis degė atvira ugnimi, palengva persimesdamas į virves.
Bevardis orlaivis tylėjo.
Oras net spirgėjo nuo karščio ir sproginėjančio medžio. Karalienės laivą jau uždengė uolos, o aplinkui dar girdėjosi šnypštimas ir ugnies riaumojimas.
Viskas baigėsi vos per kelias akimirkas. Bevardis orlaivis gūdžiai suūkė tarsi didžiulis garvežys ir pakilo aukštyn, pasislėpdamas nuo pašalinių stebėtojų akių.
- Po galais, - Tomas kištelėjo liežuvį ir apsilaižė lūpas, - čia kas per cirkas. Pasakyk, kad mane apgavo akys.
- Abejoju kad apgavo, - Adamas tebežiūrėjo į dangų, kur tarp debesų slėpėsi bevardis laivas, - pirmą kartą aš irgi tokius dalykus matau.
- Taip sudaužė Karalienės laivą. Kas galėtų būti toks galingas ir toks kvailas?
Adamas nerado reikalo atsakinėti. Jo akivaizdoje nutiko tai, kas atrodė neįmanoma. Paskutinė karalystė, bandžiusi krėsti tokias kvailystes, dabar merdėjo, iki šios dienos nesugebėjusi pakilti iš savo pačios griuvėsių. Daugiau niekas nebandė patikrinti Karalienės karinės galios. Tebūnie to laivo nepuošė jokie skiriamieji ženklai, bet anksčiau ar vėliau taps aišku ir sunku buvo suprasti koks kvailys galėjo tam ryžtis.
Vandenyje suposi dar rūkstančios nuolaužos. Adamas visiškai nuleido burę ir išvertė per bortą inkarą. Burvaltė paplaukusi dešimt pėdų sustojo. Tomas šįkart nesistebėjo. Standžiai įsisupęs į paklotą, atsigulė, tačiau ausys ir akys liko įtemptos.

***

Darganotas rytas neatnešė nieko daugiau, tik šaltą miglą. Adamas prabudo, drebėdamas po naktinės žvarbos.
Burvaltė ramiai suposi ant mažyčių bangų. Aplink ją plūduriavo medinės apdegusios nuolaužos. Retkarčiais kuri priplaukdavo arčiau ir dusliai trinktelėjusi į bortą, sustodavo.
Adamas nubloškė apsiaustą ir atsisėdo.
Saulė dar net nebuvo pakilusi virš uolų, vien blyški šviesa.
Niurnėdamas prabudo ir Tomas. Kurį laiką markstėsi, kol pagaliau prisiminė kur esąs. Užvertęs galvą apsidairė ir patenkintas atsiduso. Svarbiausia, kad bemiegė naktis praėjo, o kartu su ja ir regėtas košmaras.
Adamas įsirėžęs ištraukė inkarą iš vandens, kartu į valties dugną prinešdamas ir gličių dumblių.
- Dabar jau tikrai atitrūksim. Toks rūkas, - sumurmėjo Tomas, šiek tiek atleisdamas virves, prilaikančias burę.
Tačiau net ir visiškai nuleidus burę, neužteko vėjo stiprumo. Teko griebtis irklų, tampriai susuktų į odinius dėklus ir pakištų po suolais. Matyt pastaruosius naudodavo ypač retai – įkabės garsiai sugirgždėjo surūdijusiuose ir dumbliais apsinešusiuose lizduose. Tomas su Adamu susižvalgė ir dar kartą mostelėjo irklais. Įvorės sužviegė taip kraupiai garsiai, kad jie vėl liovėsi.
- O koks skirtumas, kas čia mumis rūpinsis.
Stumdydami irklais stambesniąsias nuolaužas, jie lėtai yrėsi į priekį. Labai greitai pavargo visi raumenys ir taip, kaip tik ką buvo šalta, taip dabar kūną degino karštis. Bet į priekį varė nepaaiškinamas slogutis ir baimė. Sunki ir nerangi burvaltė slinko tepaluotu vandens paviršiumi. Kartkartėmis sustodami ir įsiklausydami, jie vis sparčiau mojavo irklais, stengdamiesi kuo greičiau ištrūkti iš tankaus rūko. Virš uolų pakilęs saulės kamuolys veikiau priminė nedidelį šaltą kamuoliuką, nei tikrą šilumos šaltinį, tačiau ir tiek užteko – bent jau galėjo nebijoti nutolsiantys per toli nuo kranto. Priešingai – jie prie jo priartėjo.
Adamas kumštelėjo Tomui, kad tas liautųsi irklavęs – reikėjo bent truputį pasukti burvaltę.
Tomas pakėlė irklą ir nusibraukė sodrų prakaitą, nepamiršdamas iškeikti taip nenorintį įsismarkauti brizą. Nuobodžiaujančiu žvilgsniu apsidairė aplink ir išsižiojo.
- Adamai.
Adamui neteko daug aiškinti, pats iškart pamatė.
Tokiame rūke jie priplaukė prie uolų kur kas arčiau, nei ketino. Galybė aštrių akmenų glaudėsi prie visiškai vertikalios sienos, tik vietomis kėpsojo nedideli smėlio ploteliai, kur iš bėdos galėjai pastatyti koją.
Tai, ką jie pamatė ant vienos plokščios uolos, pakilusios virš vandens, lengvai galėjai pavadinti maišu, neaišku nei kaip, nei kodėl patupdytu būtent šioje vietoje.
- Adamai, ten žmogus, - labai tyliai sušnabždėjo Tomas ir irklu atstūmė grėsmingai prie uolų artėjantį valties šoną, - nuo uolų nusileido?
- Gal iš vakarykščio laivo, bet jis skrido tikrai ne žemiau  šimto pėdų. Kas iššoko, iškart pasklido blynu vandens paviršiuje. Gerai, jei bent blynas liko.
Burvaltę jis vis dar kreipė labiau pro šoną. Kas galėjo tupėti vidury jūros tokiu oru. Tuo labiau, kad nusileisti niekaip neįmanoma stačiomis olomis. Nejučiomis mintyse iškilo pasakojimai apie undines. Tomas turbūt irgi apie tai pagalvojo, nes netikėtai plačiai nusišypsojo ir įtraukęs pilvą išpūtė kiek galėdamas krūtinę. 
- Ne, žmogus nebūtų išgyvenęs tokio kritimo, - papurtė galvą Adamas, - dėl visa ko šautuvą laikyk parengtą.
Tomas tylėdamas ištraukė iš dėklo ginklą, laikydamas jį žemiau borto. Tačiau pirštas neramiai žaidė ant gaiduko.
Adamas visiškai sustabdė burvaltę, pririšdamas virvę pavojingai arti uolų. Bet tokioje ramioje jūroje tai negrėsė per daug dideliais nemalonumais. Gal būtų pasiryžęs plaukti arčiau, bet ant uolos sėdintis žmogus tikrai nesielgė kaip nelaimėlis, kuriam reikėjo pagalbos. Teliko laukti, kol prasisklaidys rūkas.
- O jei jie mus dabar supa, - sumurmėjo Tomas, - apiplėš, o kūnus žuvims.
- Ir ką jie iš mūsų atims? Puse kepalo duonos ir tavo katiliuką?
- Gal Motušė per daug rimtai žiūri į viską...
- Nežinau. Geriau palaukim.
Adamas sėdėjo nejudėdamas, ausimis gaudydamas kiekvieną garsą – štai plakėsi bangos į uolas, į bortą dunksėjo net iki čia atneštos nuolaužos, aukštai virš galvų klykė žuvėdros. O žmogus tebesėdėjo ant uolos taip, tarsi sėdėtų savo kambary.
Rūkas labai nenoriai traukėsi nuo vandens, saulė tik vos vos pajėgė jį išjudinti. Nebebuvo taip žvarbu, tačiau kūną vis tiek varstė šiurpuliai.
Šiaurėje už jų brizas beveik visiškai išsklaidė miglą, o dabar kibo čia, virš uolų.
Tomas pabudo iš stingulio ir nusviedęs suktinę patikrino ar tikrai šautuvas užtaisytas, o parakas nesudrėkęs. Adamas dėl visa ko prisitraukė kardą.
Nenoriai migla sudrisko į skutus ir jie abu išpūtė akis.
Ant uolos tikrai sėdėjo žmogus. Dailiai siuvinėtas apsiaustas net ir būdamas šlapias traukė dėmesį savo detalėmis, batai – iš aukščiausios kokybės odos, dar blizgantys nuo vandens krislų, raudonos medžiagos kelnės, balti marškiniai su žalsvais apsiuvais – viskas bylojo, kad čia ne paprastas žmogus. Tačiau dar ne viskas. Veidas – štai kas labiausiai pribloškė abu vyrus.
- Čia... princesė, - išstenėjo Tomas, - nešdinamės iš čia, aš dar gyvent noriu.
Adamas patupdė kardą atgal į makštis.
- Palauk.
- Ką palaukt, nešdinamės greičiau. Tegul rūdija ji čia sau.
- Aš viską girdžiu. Man įdomu, kada pagaliau teiksitės priplaukti ir nukelti mane nuo šios bjaurios olos.
Jiedu susižvalgė. Nuo burvaltės iki valties tikrai buvo apie dvidešimt pėdų, o princesė išgirdo net šnabždesį.
- Tu juk neketini...
- Būtent tai ir ketinu daryti.
Adamas atrišo virvę, laikiusią burvaltę prie uolos ir sėdo prie irklų.
- Adamai, ji suknista princese, - į ausį sušvogždė Tomas, - antrą kartą lipsi į tą pačią šuns pridergtą balą?
- Padėk geriau.
- Ai, kaip nori.
Tomas šautuvą tiesiog nusviedė ant dugno ir atsisėdo. Teko gerokai paprakaituoti, kol jiedu sugebėjo priartėti prie uolos. Tačiau princesė nesijudino – liko sėdėti kaip sėdėjusi. Metalinis, amžinai šiek tiek liūdnoje šypsenoje sustingęs veidas tarsi žiūrėjo į juos, tarsi pro šalį. Per daug sunku buvo spręsti.
Valtis skaudžiai sugirgždėjo, susilietusi su uola.
- Neblogas oras pasisėdėjimui ant uolų viduryje jūros, - Adamas atsistojo. Tomo neliko nepastebėta, kad jis rankoje laikė vieną iš dviejų neveikiančių pistoletų.
- Ilgai užtrukote. Tai nepriimtina.
- Gal nepasirodysiu nemandagus, paklausęs, kaip čia atsidūrėte, princese? Sakyčiau gana tolokai nuo karališkų menių.
Tomas nebuvo visiškai tikras, bet pasirodė, kad krištolinėse akys žybtelėjo mažos švieselės.
- Man išdavė nuteistasis.
- A, išdavė.
- Taip, O dabar malonėkit mane pernešti į savo valtį ir nugabenti į artimiausią postą, kur pagaliau manimi bus deramai pasirūpinta.
Adamas tylėjo, lūpose žaidė šypsenėlė, o Tomas vis labiau nerimavo ir kiekvieną kartą, kai į jį atsisukdavo metalinis veidas, kažkodėl nurausdavo. Ant liežuvio galo sukosi klausimas, kaip ji sugebėjo išgyventi iškritusi iš laivo, tačiau garsiai paklausti pabijojo.
- Ne.
- Nesupratau.
- Kurios dalies nesupratote. Ne. Mes niekur jūsų negabensim.
- Būsite skaudžiai nubaustas.
- O kas mus suras, - nustebęs skėstelėjo rankomis Adamas, - žinojau gentį, kurie labai nustebo, sužinoję, jog šalį kažkas valdo. Iki šiol jie tikėjo tebesikaunantys dėl Sienų teisės. Kur mus rasite.
Princesė tylėjo. Per visą pokalbį ji nė karto nepakeitė pozos.
- Mano atmintis gera. Jūsų portretai kabės visuose miesteliuose. Neatrodote kaip ta gentis -  jums reikia ir šilto maisto, o lovą vertinate labiau nei samanas. Jus suras labai greitai.
- O ji protinga, - sušnabždėjo Tomas ir eilinį kartą nuraudo, veidui pasisukus į jį.
- Tokie laikai.
- Arba yra kitas kelias – mes jus čia paliekame ir plaukiame savais keliais. Arba dar geriau – nušauname.
- Jūs negalit manęs sužeisti.
- Galim.
Adamas mostelėjo pistoletu.
- Puikiausias dvelingų darbas. Gaila, kad juos išnaikino jų pačių kūriniai. Turėtumėte atpažinti šį ginklą – vienintelį, galintį sunaikinti tokias mašinas, kaip jūs.
- Aš ne mašina.
- Kur gi ne.
- Aš ne mašina.
Tomas jau kurį laiką kumščiavo stovinčiam Adamui į blauzdą.
- Žmogus neišgyventų nukritęs iš tokio aukščio, o net neabejoju, kad buvote tame degančiame laive, kurį taip šauniai sulupo bevardžiai drąsuoliai.
Princesė visai žmoniškai gūžtelėjo pečiais.
- Tada, kad ir kaip tai mane žemintų, siūlau nuvežti iki artimiausio miestelio su karališkuoju postu. Žinoma, už atlygį.
Čia ji pataikė tiesiai į tikslą. Tomas krūptelėjo, plačiai išsprogindamas akis. Princesės atlygis, tai ne valstiečio pamestas grūdų maišas.
- Apie kokią sumą mes kalbam?
- Pakankami dorą, turint omenyje visus jūsų vargus, - paskutinį žodį jį ištarė kiek galėdama pašaipiai, - aš netrukdysiu, man maitintis nereikia, tad užimu tiek pat vietos, kiek paprastas maišas, pilnas žuvies.
Adamas tylėdamas tebemosavo pistoletais.
- Ar žinote, kaip juokinga atrodote ant šitos uolos su savo įsakymais.
- O žinote, kaip jūs kvailai atrodote visą rytą pratūnoję rūke ir vis tiek priplaukę tam, kad pasityčiotumėte. Siūlau atlygį ir, priklausomai nuo to, kaip elgsitės – užmaršumą apie visą šį pokalbį.
- Adamai, geras pasiūlymas.
- Ką tik pats siūlei nešdintis, - susiraukė vyras.
- Bet aplinkybės keičiasi. O ką, vis tiek pakeliui, o ir auksinį kitą uždirbsim. Nesu girdėjęs, kad karališkoji šeima sulaužytų savo žodį.
- O aš esu.
- Adamai, na gi.
Adamas nieko nesakė, žiūrėdamas į metalinį veidą. Eilinį kartą galvojo ar tai tikrojo veido įspaudas ar tiesiog menininko  darbas. Labiausiai ant savęs pyko už pralaimėtą ginčą ir kad iš pradžių nepaklausė Tomo. Būtų ji čia rūdijusi artimiausią šimtmetį.
- Princese, gal malonėsite keliauti su manimi, - nusilenkė ir kiek galėdamas pašaipiau paklausė ištiesęs ranką.
- Žinoma.
Ji taip vikriai perlipo į valtį, kad buvo aišku jog ištiestos rankos tikrai nereikėjo. Tačiau ginčytis apie tradicijas niekas nebenorėjo.
- Pasistengsiu netrukdyti, kiek tai įmanoma šiame ankštame laive...
- Tai valtis.
- Plaukia – reiškias laivas.
Adamas neberado noro ginčytis. Dabar dėmesį sukaustė laukiantis atsargus laviravimas tarp uolų į kur kas švaresnę jūrą.

***
Įsitaisiusi burvaltės priekyje, princesė net nepasijudino. Sėdėjo taip pat nekrustelėdama kaip ant uolos, tačiau pokalbis tarp Adamo ir Tomo visiškai nesirišo. Abu jautėsi keistai suvaržyti ir nejaukiai muistėsi.
- Po velniais, - Tomas nusispjovęs atsistojo, - sėdim kaip šūdgrybių prisiėdę. Princese, prisistatau – Tomas Hadisonas – plėšikas, žudikas, neprilygstamas prievartautojas ir šiaip neblogas šeimos žmogus. Žinoma, jei turėčiau šeimą.
Jau atrodė, kad princesė apsimetė negirdinti, tačiau visgi atsisuko. Tarsi kiek padvejojusi paspaudė ištiestą ranką ir šiek tiek linktelėjo.
- Elyna. Princesė. Būsimoji Karalienė.
- Jau geriau, - sučepsėjo Tomas, - žinai, nemėgstu sėdėti prie to paties bokalo, jei tik vienas geriu. Adamai, ar neprisistatysi mūsų žaviajai palydovei?
- Kam?
- Kaip tai kam. Dar teks kurį laiką kartu pabūti, tai ką, taip ir sėdėsim?
- Tu ką tik mano vardą pasakei, kam man prisistatinėt? – Adamas laikėsi savo ir nudelbęs žvilgsnį į teliūškuojančias bangas šiek tiek pakreipė vairu burvaltę į šoną. Srovė čia vis dar darė neįtikinamus dalykus.
- Ten, prie uolos, jūs buvote net daugiau nei kalbus, - princesė apsisuko ir atsisėdo veidu į juos, - o dabar kas tokio nutiko?
Adamas tylėjo, visiškai nepaisydamas pašaipios Tomo šypsenos.
- Gal vėl atgal ant uolų išsodinti?
- Čia nėra tinkamų uolų, o jūsų neužtaisytų pistoletų aš tikrai nebijau.
Tomas garsiai nusikvatojo ir burvaltei staigiau pakeitus kryptį, neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvo ant suolo.
- Sakiau tau.
Nepadorus keiksmas dar labiau prajuokino Tomą.
- Man smalsu – ar pakankamai susierzinsit, kad išverstumėte mane per bortą į vandenį?
- O jums, princese, labai rūpi patikrinti mano kantrybės ribas. Čia, burvaltėje, viduryje jūros, su dviem ginkluotais ir nepažįstamais žmonėmis. Niekas net nesužinotų.
Princesė pirmą kartą per visą laiką nusismaukė gobtuvą nuo galvos. Saulėje sublizgo plaukai, pagaminti iš tokių plonų sidabrinių plaukų, kad sunku buvo patikėti jais esant dirbtiniais.
- Tai kam mane tada gelbėjote?  Be to, kadangi esu suinteresuota Sostinę pasiekti artimiausiu metu, manau, kad turėčiau pranešti apie penkis vyrus, sekančius mus ten, aukštai uolose.
- O jie ką, po laivo sutaršymo nepasuko atgal, - netikėdamas Tomas prisimerkė, bandydamas įžiūrėti uolų viršūnes, - nieko nematau.
- Bet jie ten.
Adamas daugiau negalvodamas pasuko vairą ir burvaltė atsidūrė prie pat uolinės sienos. Tik paskutinę akimirką Tomas nuo jos atsistūmė irklu.
- Tu turbūt neketini čia plaukti?
- Ne, bet jie pagalvos, kad ketinam. Arba patikrins.
Sutraukęs burę iki dviejų delnų pločio, Adamas čiupo antrąjį irklą, padėdamas Tomui laikyti bortą kuo toliau nuo aštrių akmenų.
- Ir ilgai mes taip linksminsimės? - sušvokštė Tomas, - žinai, tai tikrai nėra labai lengva.
- Turi geresnių pasiūlymų, kaip jais atsikratyti?
- Miestelyje...
- Miestelyje jie mus sutaršys ir taškas. Geriau, kad nepastebėtų ar atsilikome, ar nutolome.
- Čia tu kaltas, - burbėjo Tomas, - tu ir tavo paslaptys. Būtum atsiprašęs...
- Nebūčiau.
Tomas nutilo, nujausdamas nepasakytus žodžius. Nors tiek kartu praėję, bet net ir jis visko nežinojo. O gal ir nenorėjo žinoti.
- Kaip matau, kažkam kelią perbėgot, - prakalbo princesė, - jei ne paslaptis – kam?
- Ne tavo sumautas reikalas, - sumurmėjo Adamas, tačiau princesė visgi išgirdo.
- Jei žinočiau ko mums vengti, lengviau pagelbėčiau.
- Keista, kad tokia kilminga panelė kaip tu nori padėti tokiems valkatoms kaip mes.
- Nesupratote  - aš padėsiu tik sau. Jei tuo pasinaudosite ir jūs- ką gi, tai man nerūpi.
Adamas piktai sugriežė dantimis, tačiau susitikimo su Motušės „berniukais“ norėjo išvengti. Kažkodėl neabejojo, kad pastarieji sugebės šiek tiek daugiau, nei žvejai, kurių aštriausias ginklas – tinklų adymui skirta adata.
- Tiek to, rėžk.
- Jei išplauktume gilyn į jūrą, jie mus pamestų iš akių.
- Proto netekai? - Tomas išpūtė akis, - šita kiužena subyrės nuo kiekvieno stipresnio bangos smūgio.
- Su tokiom, kaip jūs vadinote – kiūženomis, žvejai plaukia per audrą. Išlaikys.
- Sakykim, - Adamas stipriau atstūmė burvaltės galą nuo uolų, - kaip orientuosimės? Kaip pasieksim miestelį?
- Pagal žvaigždes.
- Nežinojau, kad karališkoje menėje moko skaityti žvaigždes.
- Nemoko. Tenka mokytis.
Tomas vis labiau prakaitavo, įtemptos rankos tiesiog tirtėjo.
- Gerai.
Adamas atstūmė burvaltę nuo uolų. Burė tuoj pat paklusniai pagavo brizo dvelksmą, ištempdama juos į gilesnius vandenis. Nė vienas iš vyrų vis dar nieko nematė uolų viršūnėse, tačiau princesė tikino, kad ten tikrai kažkas juos seka.