Kartus gyvenimo skonis. Tęsinys

Tokioje šeimoje gimę vaikai įgavo defektus.  Mažiausioji mergaitė užaugusi turėjo didelių problemų su klausa, kol galiausiai su viena ausimi ėmė visai nebegirdėti. Niekas to nežinodavo ir nepastebėdavo, nes ji to niekada neparodė niekam, ypač svetimiems. Pastebėdavo tik tie, kurie pasitaikę buti iš tos pusės, kurioje jos ausis kurčia, kalbėdavo, pastebėdavo, jog ji jų negirdi. Vyresni jos broliai taip pat turėjo defektų: mažiausiasis iš brolių buvo dažnai mušamas vien už tai, jog mažoji išsigandusi visada bėgdavo pasislėpti už jo. Užaugo girtuoklis, bet geros širdies. Po išsilaisvinimo iš tokio gyvenimo išlindo visų piktas, stiprus charakteris, nebeleidžiantis pasiduoti niekam ir niekada nė sekundei. Būdami maži jie neturėjo teisės nė sekundei parodyti savo charakterio, tačiau vienas rodydavo: kai naktimis prigėręs tampydavo visus iš lovos, liepdavo keltis, jis niekada nepakluso. Tiesiog visiškai nieko nedarydavo, kol nuo jo atstodavo. Tai buvo vienas jauniausių iš berniukų toje šeimoje, tačiau vienintelis gabus vaikas, kurio gabumai buvo pastebimi nuo pat mažens. Jis dar eidamas į mokyklą geriau mokėjo taisyti techniką, už suaugusius vyrus. Tačiau jo defektas buvo  labai ryškus: kai jis buvo dar 3-jų metukų, kasnakt norėjo atlikti gamtinius reikalus, ir prieš tai visada imdavo verkti, kad mama ateitų ir pasodintų ant puoduko. Tačiau, kartą ji nespėjo pirma atbėgti, tad vaikas gavo stipriai mušti... Nuo to karto jis kasnakt miegojo ramiai ir šlapindavosi miegodamas, su šia problema ir užaugo. Dar technikume mokindamasis nebuvo atsikratęs šios problemos. Ir mokslų nė nebaigė. Niekas nežino kodėl, net mama. Jis niekam nepasakė. Mama galvoja, kad dėl to, jog kiti vaikinai iš jo juokdavosi, jį „apstojo“. Dabar mąstydama apie tai, manau, kad jo savigarbą trypė kiti vaikinai, sužinoję apie jo problemą. Beto,  ir šeimoje jis nuo mažens buvo atskiresnis nuo kitų.  Vyriausiasis, dar 16 metų būdamas, buvo išvarytas iš namų vien dėl to, jog jo tikrasis tėvas buvo kitas. Tačiau jam teko didžiausias darbo krūvis iš visų mamos vaikų. Visi vaikai kiekvieną vasarą turėdavo atidirbti už savo šeimą: ravėti didžiulius plotus kolūkio burokų, namie ravėti daržus ir dirbti kitus ūkio darbus, o vyriausiasis vos išaugęs iš vystyklų turėjo mamai padėti darbuotis, o sulaukus kitų vaikų šeimoje, visus juos prižiūrėti. Kiek paūgėjęs jis vienu metu ir dirbo, ir mokėsi, ir brolius, bei sesę prižiūrėjo. Jauniausioji, augdama tarp 4-rių brolių, patyrė didžiulį smūgį iš gyvenimo: ji patyrė ne tik psichologinį smurtą... O užaugusi tapo tokia stipri, jog pirmoji iš vaikų paliko šeimą, neskaitant vyriausiojo, kuris buvo priverstas palikti namus pirmasis. Dabar visi gyvena netoli namų: vienas už kelių šimtų metrų, kitas artimiausiame mieste, trečias  tame pačiame name, o ketvirtasis kad ir kur beklaidžiotų, vistiek grįžta prie mamos. Kadaise buvusi mergaitė, dabar- moteris gyvena už tūkstančių kilometrų... Ji  nė negrįžtų jei ne mama ir dvi mažesnės mergaitės, kurių mama susilaukė, kai mažajai buvo 8, o po to 10 metų. Ji prižiūrėjo tas mergaites, kai jos buvo mažos, jų nekentė vien už tai, jog visur  turėdavo jas kartu „tampytis“ ir neretai dėl jų gaudavo su laidu. Tačiau, užaugusi ji finansiškai jas rėmė. Nė vienas nesuprato, kodėl, kadangi visi kiti vaikai šeimoje joms lyg ir pavydėjo, jog jos to gyvenimo jau tik pabaigą patyrė. Kartą mudvi sužinojome priežastį, kurios iki šiol niekas nežino. Mums laikyti paslaptyje tą priežastį taip sunku; tai paslaptis, slegianti mus, ir vien prisiminus ją, norisi verkti... Ji tiesiog bando tokiu būdu mus apsaugoti nuo klaidos, kurią padarė pati būdama  mažytė...  Tik deja, vyresnė iš mažiausiųjų, būdama tokia maža, jog tai prisimena kaip per miglą, patyrė tą patį... 120404