Grožio trūkumai

Keista ar ne? Tarsi skambėtų priešingai, tačiau aš jums mielos moterys papasakosiu tai, kas yra nepasakojama, bet kas yra lemtinga ir nelabai patogu grožiui. Kodėl nepasakojama? Todėl, kad jei vyrai atvirai tai pasakotų, kažin ar iš gražuolių gautų tai ko siekia. Pirma ką jūs turite suprasti t. y. tai, kad aš vyras apie moterį galvoju tik tada kada šalia nėra moterų, nes kai jų būna galvoju nebe aš, o manyje esančios visos genetinės programos. Tad sėdžiu aš ir mąstau. Graži mergina savo gražumu iššaukia aplinkinių dėmesį, nepaslaptis ir tai, kad merginai nuo pat paauglystės vaikinų dėmesys yra narkotikas, tad gražuolė turėdama kvietimus kievieną savaitgalį į pasimatymus apie kitokį laiko praleidimo būdą nė nemąsto. Suprantama juk tai malonu, tai pakelia savivertę. Esmė čia tame, kad tokios gražuolės laiko praleidimo būdas surištas tik su emocijų stimuliavimu, ji neprogresuoja intelektualiai. Tad aš kaip mąstantis asmuo galvoju 'ar grožis gali suprasti vyrą? Ne. Ar grožis gali pamokyti vaikus, to ko pats neišmoko? Ne. Ar vyrui reikia tokios partnerės visam gyvenimui? Deja irgi ne. Koks yra gražuolių likimas? Su laiku jos supranta, kad grožis laikinas dalykas, su laiku jos pamato, kad vis mažiau ir mažiau vyrų dėmesys krypsta į jas. Turėjusios galimybę rinktis iš daugybės vyrų staiga suvokia, kad gali rinktis jau tik iš kelių, o ir tie keli jau vidutinybės. O laikas eina ir biologinis mechanizmas tiksi. Taip, tai tragedija. Bet tokia tikrovė. Žinoma nereikia suabsoliutinti, ne visos gražuolės kvailos ir ne visos negražuolės nekvailos, čia labai subjektyvu, svarbu pačią mintį pagauti, kad protingumas laiką leidžiant linksminantis neateina. Ir neturi reikšmės ar tu graži ar negraži, standartai vienodi, bet gražuolių kvailumas susijęs su tuo, kad joms koją pakiša jų grožis, jis yra priežastis to, dėl ko ji susilaukia dėmesio ir eina į pasimatymą, o nepasilieka namie ir neskaito knygos, bet nereikia iš to kurti dogmų, tai -  tik tendencijos.


Atversiu jums dar vieną paslaptį. Moters grožis vyre iššaukia norą su ja seksualiai suartėti, bet ne nugyventi likusį gyvenimą kartu.

O kai pamąstau su kokia moterimi norėčiau praleisti visą gyvenimą, staiga mano dėmesys iš jos išorės persikelia į jos charakterio savybes. Aš jau pradedu mąstyti ar ji gerai rūpinsis vaikais, ar ji bus išmintinga mama, ar ji bus supratinga ir ar ji bus suinteresuota savęs tobulinimu.

Dar nei sykį apie viso gyvenimo partnerę nesu galvojęs taip: ar ir po dvidešimties metų jos figūra bus tokia pati? Tokių minčių net nebūna. Viską vedu į ten, kad man, kaip vyrui, grožis nėra svarbesnis už protą. O jei pamilsti žmogaus vidų, jis tau tampa gražiausiu automatiškai, o jei myli grožį, tai kvailumo nepamilsi.