Laikrodis (4)

Saulei įsiritus į zenitą, Motušė vis dar nebuvo grįžusi. Vis aukščiau kylanti saulė žadėjo šiltą dieną. Tolumoje, kur paskutiniai šalčio ir lietaus likučiai susidūrė su šilumos banga, formavosi rūko juosta. Išrėžęs pamokslą apie blogas moterų manieras ir storas vištas su kvailais įnoriais, Tomas palindo po išsikišusia uola ir, užsimaukšlinęs katiliuką ant kaktos, užsnaudė, savo knarkimu gąsdindamas aplink besisukinėjančius kirus.
Digis kurį laiką braidė po vandenį, ištraukdamas vieną kitą moliuską, bet nuobodulys priveikė ir jį – atsisėdęs ant akmens, iškilusio virš vandens, knapsėjo nosimi, kas keletą akimirkų pramerkdamas traiškanotas akis ir apsidairydamas. Sugauti moliuskai švinko šalia ant akmens.
Tarp suverstų medžių vėl kažkas krustelėjo, šįkart blykstelėjo ir metalas.
Adamas  vos susilaikė nenusijuokęs. Nuo pat ryto jis sėdėjo mažyčiame šešėlyje, pro privertas blakstienas žiūrėdamas ten, kur slėpėsi nematomas stebėtojas. Pastarasis vis kartas nuo karto išsiduodavo nerangiu judesiu, o dabar  dar ir neatsargiai iškištu šautuvu. Kas ir kas ten sėdėjo, anaiptol nebuvo nusiteikęs draugiškam pasisėdėjimui.
Žmogus, pasislėpęs tame šabakštyne,  vis dar nebuvo tikras ar trijulė tikrai miega. Subruzdėjęs nutilo ir atsargiai praskleidė nudžiūvusias šakas. Nuo skaisčių saulės spindulių barzdotas vėjo nugairintas veidas susiraukė. Digiui krūptelėjus, jis sustojo juokingoje pozoje, išlindęs iki pusės. Įsitikinęs tai tebuvus tik sapnui, barzdočius lėtai išsirangė vienas ir pritūpęs ant smėlio, mostelėjo.
Adamas ramiai tebestebėjo, kaip vienas po kito lenda keistai vienas į kitą panašūs barzdoti vyrai. Vienintelis pirmasis turėjo šautuvą, o likusieji tempėsi lankus ir kirvius.
Pagaliau pasirodė ir Motušė, apsiginklavusi dviem keistos konstrukcijos pistoletais. Persirengusi buvo vyriškais rūbais, o kaklą pasirišusi raudona skarele.
Adamas tebegulėjo nejudėdamas ir bandydamas visam tam rasti paaiškinimą. Juos bet kada galėjo užkapoti ir miestelyje, galybę kartų – pakeliui, o kartą ir po to, kai išsiaiškino, kad dalis grobio liko šalia sunaikinto švyturio. Tačiau vietoj to rinkosi pasalūnišką užpuolimą.
Adamas vos pastebimai pasuko galvą ir atgniaužė delną, kuriame tebelaikė tą pačią surūdijusią monetą. Pirštais apvertė į antrąją pusę. Vis dar nebuvo visiškai tikras.
Barzdočius su šautuvu tyliai prislinko prie uolos, po kuria snaudė Tomas ir pasilenkė.
- Gerbiamieji, labas rytas.
Kad Tomas nemiega taip kietai, kaip galėjo pasirodyti pašaliniam stebėtojui, Adamas jau seniai žinojo. Dar tik gulėjo po uola,  o kitą akimirką rėžėsi į tą patį barzdočių su šautuvu ir klaikiai riaumodamas sugūrino jam nosį, tuo pačiu atimdamas šautuvą ir nukreipdamas į Motušę. Likusieji sustingo ir abejodami kilstelėjo lankus. Adamas jau kvatojo pilna gerkle. Šie vyrai tikrai neturėjo pačios geriausios reakcijos lemiamomis akimirkomis. Turbūt dažniausiai aukos paslaugiai ištiesdavo kaklus po peiliai. 
Moteris atrodė kiek nustebusi, bet ne taip smarkiai, kaip Tomas tikėjosi.
- Sena višta, nusprendei dorus žmones apgauti? Neišdegs. Tuoj aš tau švino tarp  akių.
Motušė tylėjo, stengdamasi rankas laikyti taip, kad joks judesys nebūtų palaikytas agresyviu. Ir tik priėjus Adamui, akys blykstelėjo pykčiu.
- Tavo, balandėli, laimei, nesusipratau anksčiau. Dabar tik galvoju – verta mirti dabar ar ne. Bet, jei mirsiu anksčiau už juos, - mostelėjo į piktai kumščius sugniaužusius barzdočius, - turbūt vis tiek išgyvensit.
- Turbūt. Jie niekam tikę. Digi, paimk ginklus.
Digis neramiai trypčiojo vietoje, niekaip nepasiryždamas. Jis vienintelis tarsi liko nuošalyje.
- Digi! - užriaumojo Tomas, - po galais, ginklus paimk, kol nosies nesumaliau.
- Ne, sere Tomai Hadisonai.
- Kas ne? - Tomo žandikaulis atvipo, - ką reiškia tavo „ne“?
- Tomai, apsiramink, - nutraukė Adamas, - pamiršti, kad vaikinas krauju iš čia kilęs.
- Sumautas plėšikas.
Digis atsistojo šalia Motušės ir jos apkabintas nekaltai šyptelėjo.
- Šeima svarbiausia, šaunuolis, Digi.
- Kur žadėta valtis? - paklausė Adamas, jau žinodamas atsakymą. Paklausė veikiau bandydamas laimėti laiko nuspręsti, ką daryti toliau.
- Kažkur jūroje, plauk, pasiimk.
Adamas atsargiai prie jos priėjo ir nenuleisdamas akių nuo tvirtų rankų, ištraukė abu pistoletus. Nesuklydo, tikrai dvelingų darbas. Motušė pašaipiai nusijuokė.
- Raktus.
- Kokius raktus, balandėli?
- Raktus, - jis kilstelėjo abu pistoletus, - mes abu puikiai žinom, kam jie reikalingi.
- Palikau užeigoje. Gal eime visi draugiškai ir juos pasiimsime? Pasišildysime, pailsėsime, kaip žmonės pasišnekėsime. Juk abu suprantat, kaip juokingai atrodot su vienu šautuvu prieš mus visus?
Adamas tylėdamas žengė į priekį ir vienu staigiu judesiu prisitraukė Digį prie savęs, kita ranka priglausdamas peilį jam prie kaklo.
- Raktus.
- Žudysi šį nekaltą vaiką? Dėl poros sugedusių pistoletų?
Digis pabandė išsivaduoti, visai pamiršęs peilį prie kaklo, tačiau gniaužtai tvirtai laikė jį vietoje.
- Luošinsiu tol, kol nuspręsi, jog gana ir atiduosi tuos prakeiktus raktus.
Tomas papurtė galvą, vienam vyrų pabandžius pasislinkti į šoną ir tas sustojo.
- Ak taip, buvau pamiršusi, kad tai tikrai sugebi, - Motušė iš užančio ištraukė nedidelį kapšelį ir mestelėjo jį Adamui.
- Valtis.
- Nėra čia jokios valties, sakiau tau.
- Valtis.
Digis klyktelėjo peilio ašmenims įpjovus kaklą. Plona kraujo srovelė nutekėjo metalu.
- Už uolos, apie dvidešimt pėdų nuo kranto. Tik kam ji jums be savo grobio, a?
- Juk nesitikėjai, kad eisime atgal, kur mūsų lauks ne pačios geriausios nuotaikos žvejai, ar į priekį, kur sėdės dar bent dešimtis tokių pačių stuobrių. Būna akimirkų, kai reikia ir gyvybę pasaugoti, - Adamas dirstelėjo į Tomą, bet pastarasis šįkart neketino prieštarauti, kad ir kaip gailėjosi tokios baigties.
Moteris nutilo, prikandusi lūpą.
- Motuše anuos stuobrius tep  paleisma un jūrų? - suamsėjo vienas vyrų, gniaužydamas kirvio kotą, - mūse anuos tujei ištvotysim.
- Galvok ką šneki. Ne į tave šautuvas nukreiptas, asile. O gal nedrįsi šauti į moterį? - ji viliojančiai palingavo klubais, dirstelėdama į Tomą, tačiau tas tik dar tvirčiau suspaudė šautuvą ir piktai sušnopavo, - turbūt klydau. Nors, žinoma, ir knieti sužinoti ar tikrai šautum, bet šįkart tiek to. Nepaisant visų simpatijų mano mieliausiajam balandėliui, - jos akys grėsmingai žybtelėjo, - manykim, kad mainai teisingi – gyvybės į tuos mechaninius niekučius. Dinkit iš čia, kol nepersigalvojau.
Adamas paleido tirtantį Digį, kuris pargriuvo ir vis dar netikėdamas apsičiupinėjo kaklą. Tomas, nenuleisdamas taikiklio nuo motušės, nusekė paskui ir tik prie pat suverstų medžių nusikėlė katiliuką ir žemai nusilenkė.
- Buvo malonu jus sutikti, žavioji supuvusių žuvų princese. Iki greito pasimatymo.
- Prasmekit skradžiai.
Tomas dar kartą nusikvatojo, pasiuntė oro bučinį ir vikriai perlipo medžius. Vos jiems dingus, barzdočiai sukruto, bet Motušė mostu juos sustabdė ir papurtė galvą.
- Jūra nesivysime. Pirmyn, stuobriai, ko laukiat? Į uolas ropškitės. Aš jų taip paprastai nepaleisiu.

***

- Leitenante Grinesa, gal... šiltos arbatos?
Grinesas atsisuko.
Jį užkalbinęs žmogus buvo pirmasis per visą kelionę. Visi kiti apeidavo lanku ir net stengdavosi nesėdėti prie to paties stalo. Net gi visada draugiški ir linkę gerti su kiekvienu, kuris tik pajėgia pakelti grubiai nutašytus bokalus, kūrikai apsimesdavo nepastebį vyro. Todėl Grinesas ir stengdavosi didžiąją laiko dalį praleisti ant denio, pačiame laivo priekyje, ten, kur retai kas užklysdavo.
Tačiau dabar užklydo ir net teikėsi užkalbinti.
Orlaiviui palikus sostinę ir skrodžiant debesis, jis paslapčiomis vylėsi, kad neteks išvysti jaunesniosios princesės, o štai ji dabar stovėjo priešais su paauksuotu padėklu.
Kaip ir visi kiti žmonės, leitenantas jautė nepaaiškinamą baimę, akis į akį susidūręs su karališkąja šeima. Šalia Almiros visada jautėsi įsitempęs, stengdavosi nežiūrėti į metalinį negyvą veidą, nesiliesti prie šaltos rankos, sudurstytos iš galybės plokštelių. Kas iš to, jei kūnas atrodė kaip žmogaus, jei viduje tiksėjo nesuprantami mechanizmai, palaikantys visą šią esybę gyvą?
Tačiau dabar neišsigando. Jaunesniosios princesės Elynos veido kaukė buvo ne iš aukso, kaip jos motinos Karalienės, o iš sidabro, papuošto dailiais raižiniais. Tokį veidą turinti mergina būtų laikoma jei ne gražuole, tai bent simpatiška. Galvą dengė rausvas gobtuvas, pro kurį kyšojo blizgantys plaukai. Grinesui trumpą akimirką kilo nesuvokiamas noras juos pačiupinėti ir sužinoti ar jie taip pat iš sidabrinių siūlų ar tikri. Net gi delnai atrodė taip, tarsi kas rankas būtų apmovęs blizgančia pirštine.
Bet visgi – mašina liko mašina.
- Princese, - jis žemai nusilenkė, - man garbė.
- Jūs čia stovit vienas, tad pagalvojau, kad bent mano kompanija galėtų jus šiek tiek pralinksminti.
Grinesas buvo taip žemai pasilenkęs, kad princesė net nepastebėjo pašaipios šypsenos. Karališkoji giminė visada galvojo, kad jų buvimas suteikia žmonėms džiaugsmo.
- Esu be galo dėkingas.
- Čia jums.
Ji atsargiai ištiesė padėklą ir Grinesas, dar kiek abejodamas, paėmė mažą krištolinį puodelį.
- Dėkoju dar kartą, - jis vėl linktelėjo galva.
- Tikrai nėra už ką, - tyras balsas skambėjo iš ten, kur turėjo būti lūpos, nors pastarosios ir nejudėjo, - mums abiems ši kelionė kiek netikėta.
- Taip... turbūt.
- Keista, kad į Sąsiaurius teko iškeliauti visais metais anksčiau, nei paprastai, - toliau šnekėjo princesė, remdamasi  į turėklus ir spoksodama į apačioje bėgančią žemę, - jums irgi turbūt bus įdomu išvysti tas žemes. Nors, turbūt, nusivilsite jomis.
- Taip, princesė, - Grinesas kandžiai prikando lūpą, - tikrai bus įdomu pirmą ir paskutinį kartą išvysti tas pilkas uolas.
- Nesu tikra, kad supratau.
Princesė vėl atsuko savo spindintį veidą. Krištolinės akys smalsiai įsistebeilijo į Grinesą. Bent jau taip atrodė.
- Esu nubaustas mirtimi, - kiek galėdamas išdidžiau atsakė Grinesas.
- O už ką?
- Įžeidžiau jūsų seserį.
- Ak taip. Dabar prisiminiau.
Grinesas siurbtelėjo arbatos. Kuo toliau, tuo labiau ši netikėta kompanija jį erzino.
- Jus sušaudys?
- Ne. Nesu tikras. Galbūt tiesiog nukirsdins.
- Ne ne, nukirsdina tik žemesnio luomo. Greičiausiai jus sušaudys.
Princesė nekantriai sukaleno pirštais į bortą.
- Ar bijote mirties? Turbūt įdomus potyris –laukti ir žinoti savo mirties valandą.
- Ne, ne visai, - Grinesas kietai sukando dantis ir suspaudė puodelį.
- Vieno nesuprantu, kodėl karininkus siunčia į Sąsiaurius. Sušaudyti galima ir Sostinėje. Jūs toks būsite jau ketvirtas mano kelionėse.
Grinesas tylėjo ir giliai kvėpavo, nesuvokdamas, kodėl šis pašnekesys jį taip įsiutino. Tas ramus tonas, švelnus balsas, paniekinančiai šnekantis apie mirtį.
- Turbūt ir paskutinis.
- Ką jūs turite omenyje?
- Nieko. Šneku kvailystes.
- Grinesai, argi aš nepasirodžiau  kilniai, vienintelė su jums kalbėdama ir net atnešdama šiltos arbatos? Princesė pirma priėjo prie nuteistojo mirti buvusio karininko. O jūs šnekate mįslėmis.
- Visa jūsų šeima, - Grinesas giliai įkvėpė ir paleido puodelį, - tik ir tegalvoja, kad jų poelgiai verti metraščių bei giesmių. Ačiū, bet man tikrai to nereikia.
Apsisukęs jis nuėjo. Krūtinėje beprotiškai daužėsi širdis. Žingsniuodamas šiek tiek linguojančiu deniu, laukė, kol už jo pasigirs princesės įsakymas jį sulaikyti ir nubausti. Tačiau už nugaros tvyrojo tik tyla. Grinesas pašaipiai šyptelėjo. Kad ir mažutė, tačiau vis tiek maloni pergalė. Patarėjas tikrai neklydo dėl karališkosios giminės. Visi jie vienodi. 

***

- Tad Digis irgi geras, - niurnėjo Tomas, kreipdamas burvaltę arčiau kranto.
- O ko tu tikėjaisi – kad paliks savo šeimą ir lėks su dviem plėšikais?
- O ką? Nebloga mintis.
Adamas vartė rankose pistoletus ir keikė save, kad nebandė jų prisukti dar paplūdimyje. Rakteliai įlysdavo, tačiau visiškai nesukdavo spyruoklių. O be to –  viduje nebuvo jokio užtaiso.
- Ot gudri.
- Ką, paprasta kaimo smuklininkė pasirodė esanti gudresnė už tave, - išsišiepė Tomas, - tada tai teks atšvęsti.
- Geriau žiūrėk, kad ant tų uolų nepasimautum.
- Kokių...
Tomas atsistojo. Priekyje, už kelių dešimčių pėdų bangos tiško į vos matomas aštrias uolų viršūnes. Sunkus ir nepaklusnus vairas nenoriai pakreipė burvaltę į šoną.
- Galėjai ir dar vėliau pranešti. Pamiršau, kaip tau patinka plūduriuoti šaltame vandenyje. Išmesi?
Adamas papurtė galva ir atsargiai susuko pistoletus į drobę. Raktelius įsimetė į švarko kišenę.
- Ne, gal pavyks parduoti tokiam pačiam kvailiui, kaip ir aš.
- Aha, kad jis nepabandytų jų prisukti, teks taip pat įremti šautuvą į slėpsnius, - nusižiovavo Tomas ir tingiai apsidairė, - žinai, viskas po truputį atsibosta.
- Kas?
- Na supranti – kiauros pašiūrės, permirkęs maistas, alus kaip myžalas, negražios bobos, betikslis slampinėjimas. Va jei koks karas, kad ir nedidelis. Didelio nereikia. Mažiukas toks. Atsigautume truputį. Ką manai?
- Tai, ką manau aš, sukels karą?
- Na gal ne, - Tomas įsispyrė kojomis į siją ir išsirąžė visu kūnu, - bet pasvajoti galima. Nedidelė suirutė, tiek man tereikia. Gal eičiau į kareivius, arba dar geriau – virėjus. Pats pagalvok – sėdėčiau pačiame gale, ėsčiau geriausius kąsnius, važinėčiaus nemokamai, o dar iš paskos einančios merginos, ne per labiausiai suvaržytos etikos normų. Et, gyvenimėlis. Gyvenk ir džiaukis.
Adamas kiek pašaipiai klausėsi Tomo svaičiojimų apie praturtėjimą karo metu, tuo pat metu vis žvilgčiodamas į šone slenkantį aukštą skardį. Kiek tik galėjo atsiminti iš nugirstų kalbų, tokios uolos tįsta iki pat Krinksveldo. O Motušė tikrai nesistengė per daug perkrauti burlaivės – tik patys būtiniausi daiktai tam atvejui, jei tektų nuklysti giliau į jūrą – keletas ritinėlių su valu, kabliukai, du ąsočiai geriamo vandens, džiovinta mėsa ir duonos kepalas. O ir tas pats kietas, kaip akmuo.
Bet bent žuvies šie vandenys neturėjo gailėti.
- Tomai. Labai kvailai nuskambėtų pastebėjimas, kad mus seka?
Tomas nutilo viduryje sakinio apie mūšį, kuriame jis apsimetė aristokratu, turinčiu giliausias anglies kasyklas visose rytinėse žemėse ir užvertė galvą, spoksodamas į skardį.
- Ne. Labai kvailai skamba pastebėjimas, kad jie net nesistengia slėptis. Gal šiek tiek į jūrą atsitraukim?
- O kam, vis tiek mus puikiai matys.
- Turėčiau šautuvą, - kramtė lūpą Tomas, - pamokyčiau, kaip iš tikrųjų reikia sekti. O Motušė labai ant tavęs dantį griežia, jei taip nenori paleisti. Tu jai kelią perbėgai ar šiaip nemandagiai šnekėjaisi?
Adamas ištiesė surūdijusią monetą ir įspaudė tiesiai Tomui į delną.
- Na ir ką? Moneta, ne tik parūdijusi, bet, rodos, ir apkramtyta. Už tiek net šiaudų ryšulio nenusipirksi.
- Tau atvaizdas kitoje pusėje nieko neprimena?
Tomas pakėlė monetą prieš šviesą ir susimąstęs patrynė profilį nykščiu.
- Kiek tik pajėgiu atsiminti, už tokių monetų nešiojimąsi siunčia tiesiai į kartuves. Nori pasakyti, kad visą laiką taip rizikavai mano gyvybe? Tavo – neverta net šio skatiko, bet aš čia kuo dėtas?
Tomas jau ketino sviesti monetą per bortą, bet Adamas paskutinę akimirką ją išplėšė iš delno.
- Manau, kad Motušė gali būti princesė Isabela.
- Perlenki, - nelinksmai nusijuokė Tomas, - gi ją nudūrė kartu su visais kitais tą naktį.
- Arba ne. Jos kūno nerado, nors Karalienė ir privertė visus lavonus patikrinti po du kartus.
- Nusišneki, - numojo ranka Tomas, - jei tai tiesa, ji turėtų mūsų bijoti labiau, nei mes jos. Nors aš nė kiek baimės ir nejaučiu. Na gal truputį, nes jie nusprendė tuščiai pašaudyti.
Lygiai intervalais skardžio viršuje supokšėdavo šūviai ir vanduo aplink burvaltę pažirdavo stačiais fontanėliais. Uola juos sekantys vyrai visai nebesisaugojo ir tiesiog stovėjo prie pat krašto.
- Drąsūs, labai drąsūs, bet ir kvaili.
Tomas staigiai pasuko vairą ir susikeikė, kulkai pervėrus burę.
- Bet vis taikliau šaudo. Velniop viską, traukiamės į jūrą.
Adamas neprieštaravo. Prigludęs prie borto stebėjo viršuje stovinčias figūrėles, bandydamas išskirti bent vieną, ne tokių plačių pečių, moteriškos figūros. Tačiau Motušės viršuje nebuvo.

***

Patarėjas spustelėjo pieštuką ir tas perlūžo perpus. Grafito kristalai pažiro ant pusiau prirašyto ir daug kartų subraukyto popieriaus lapo. Vyras tarsi nustebęs pažiūrėjo į nuolaužas ir nusviedė jas ant kilimo.
- Sasanidai.
Iki šio momento atrodė, kad Patarėjas sėdi vienas, savo ankštame kabinete, apverstame knygomis, žemėlapiais ir kažkokios mašinos dalimis. Akvariume su viena gyva rausva žuvele, suposi nedidelis laivo modeliukas, o palubėje sukosi „Karevo Siko“, didžiausio orlaivio Karalystėje, maketas.
Tačiau vos ištarus kiek neįprastą šiose žemėse vardą, kampe, kur stovėjo aukšta kabykla, krustelėjo tamsus siluetas. Iš šešėlio išlindusio vyro veidą aklinai dengė tamsiai raudonos spalvos drobinės juostos, tik juodos akys žybčiojo pro mažą tarpelį. Blyški ranka ilsėjosi ant jatagano rankenos.
- Taip, šeimininke.
Patarėjas tylėjo, tarsi laukdamas, kol ore išsisklaidys sunkaus balso sukelti oro virpesiai.
- Ką tu manai apie leitenantą Grinesą.
- Jis garbės žmogus, - negalvodamas atsakė Sasanidas, - tačiau mirties jis bijo.
- Aha. Kodėl taip manai?
- Nes jei būtų toks pat garbingas, koks buvo drąsus, dabar mudu čia nesišnekėtume, šeiminininke.
Patarėjas tylėjo, mintyse rikiuodamas išgirstus žodžius.
- Tai tu irgi bijai mirties.
- Aš jūsų vergas, šeimininke. Tai visai kas kita.
- Na taip. Tiek to. Kaip manai – jis padarys tai, ko prašiau.
Sasanidas atsitraukė šiek tiek giliau į šešėlį.
- Ne.
- Ne? - Patarėjas atrodė nustebęs, - kodėl?
- Jis nežudys princesės ne todėl, kad ji princesė, o todėl kad ji dar vaikas. O garbė neleis jam teptis tokiu krauju.
- Sasanidai, pamiršti kai ką –mes šnekam apie mechaninę mašiną, o ne žmonių vaiką.
Sasanidas labai žemai nusilenkė ir priklaupęs ant vieno kelio priglaudė kaktą prie grindų.
- Atleiskit man, šeimininke.
Koridoriumi kažkas nuskubėjo, garsiai kaukšėdamas kaustytais batais. Patarėjas lukterėjo, kol žingsniai nutils ir pamojo ranka. Sasanidas priėjo prie stalo.
- Mes juk kalbam apie mašiną, taip?
- Kol krūtinėje plaka širdis, tai – žmogus.
- Įdomu. O gal net ir gerai. Grinesas nelies princesės, nes jeigu tai padarys ir sužinos, kad viduje dar yra likę kažko žmogiško...
Patarėjas vienu mostu nubraukė nuo stalo nubraukė popieriaus lakštus ir rakteliu, nukabintu nuo kaklo, atsirakino nedidelį stalčių. Viduje gulėjo standžiai susuktas žemėlapis. Atsargiai jį ištiesinęs, vyras prispaudė kraštus sunkiomis knygomis ir susimąstęs pabaksnojo pirštu į vieną tašką.
- Sasanidai, turiu tau užduotį.

***

- Leitenante Grinesai, sustokit.
Grinesas sustojęs sugriežė dantimis ir sugniaužė kumščius, jausdamas vėl kylantį pyktį.
- Taip, princese.
- Aš jūsų ieškau ir nerandu. Kur buvot?
- Ilsėjausi.
- Ilsėtis turėsit laiko visą amžinybę, - princesė nesibodėdama įsikibo jam į paranką. Šaltas metalinis delnas nemaloniai nutvilkė po miego sukaitusią odą, - man nuobodu. Papasakokit ką nors.
- Iš manęs prastas pasakotojas, princese.
- Tai ne prašymas, o įsakymas. Saldžių istorijų jau esu prisiklausiusi pakankamai. Jūs, kaip kareivis, turėtumėte žinoti ką nors įdomesnio. Apie karą, blogus žmones, išdavystes, išdavikus.
- Taip, princese, - Grinesas bandė mintyse atgaminti bent vieną žinomą istoriją, tačiau viskas tik pynėsi galvoje, nesueidami į vieną tašką.
Princesė atsisuko į jį, žibinto šviesa kraupiai apšvietė sidabrinį nejudrų veidą ir krištolines akis.
- Na, leitenante?
- Taip, žinau keletą, - Grinesas nusuko žvilgsnį nuo tuščių akių, - bet jos gali būti per baisios jūsų ausims.
- Tai aš pati nuspręsiu. Na gi.
Jie sustojo prie borto. Laivo kapitonas apdairiai vedė orlaivį beveik virš pat medžių viršūnių, stengdamasis nepakilti į viršutinius debesų sluoksnius, kur tvenkėsi audra. Veidą glostė iš jūros ateinantis brizas.
- Ar esate girdėjusi apie „Peilį be širdies“?
- Gal, labai mažai.
Grinesas giliai įkvėpė.
- Taip vadino vieną geriausią karį, kokį tik kada regėjo Karalystė. Ir patį beširdiškiausią. Pasakojama, kad vien jo akių žvilgsnis priversdavo krūptelėti, o pamačius peilio ašmenis, širdis sprogdavo pati. Plėšikai, žmogžudžiai, profesionalūs samdiniai, net dramblių medžiotojai iš Tamsiųjų Žemių bijojo susitiki „Peilį be širdies“. Pasakojama, kad jis vienas pats sudorodavo ištisus būrius. Paliudyti, žinoma, niekas negali, nes nė vienas gyvąsis nebuvo jo regėjęs. Tačiau tai būtų tik paprastas žmogžudys, jei ne tai, kad jis nejautė skirtumo, kur besti peilį ar kardą – vyrą, moterį, vaiką. Nieko nekankino ir neprievartavo, tik tiksliu smūgiu užmušdavo. Jei jo šeimininkas liepdavo...
- O kas buvo jo šeimininkas?
Grinesas trumpam įsistebeilijo į debesis viršuje. Pasirodė, kad ten ką tik sušvito žalsvas žiburėlis.
- Pati Karalienė.
- Kvailystės, - nusijuokė princesė, - vien už tokias istorijas, jei ir taip nebūtumėt pasmerktas, vertėtų jus sušaudyti.
- Bet tai tiesa. Visi žino, kas iš tikrųjų valdė „Peilį be širdies“.
- Kam mano motinai reikėtų žudyti tiek žmonių? Žinoma, nebent jie išdavikai.
- Nes...
Laivo varikliai garsiau suūžė ir ant denio pasipylė kareiviai.
- Kas nutiko? - Grinesas pabandė vieną susistabdyti, tačiau pastarasis tik nusipurtė ranką nuo peties ir nulėkė į priekį. 
Netrukus paaiškėjo ir viso to sujudimo priežastis – iš viršaus leidosi kur kas didesnis orlaivis. Vis didėjančiu greičiu jis smigo žemyn, rodos, taikydamasis tiesiai į apačioje taikiai skriejantį mažesnįjį laivą. Tikra karinė mašina– balionai saugiai paslėpti šonuose po storais metalo lakštais, ant denio nematyti nė vieno bereikalingo statinio, kurį lengvai galėtų sunaikinti atsitiktinis šūvis, o vietoj langų žalsvai blykčiojo maži kaustyti iliuminatoriai.
Kapitonas turbūt irgi suprato, kad besileidžiantis laivas buvo kur kas galingesnis bei stipresnis. Nebeliko vietos mąstyti iš kur jis atsiradęs ir kas jį statė. Viską užgožė slogi baimė.
Padidinęs greitį, orlaivis šovė į priekį, juokingai svyruodamas į šonus. Princesė tvirčiau įsikibo Grinesui į ranką, tačiau akys vis tiek buvo nukreiptos į artėjantį bevardį laivą. Sunku buvo pasakyti kas už to žvilgsnio slėpėsi – susižavėjimas ar baimė.
Pagaliau kapitonas suvokė, kad nepavyks pasprukti, o būti užkluptam tiesiai virš artėjančios jūros, buvo mažų mažiausiai kvaila. Pasukęs laivą, šiek tiek nusileido žemiau, duodamas progą nusitaikyti artileristams.
Tačiau bevardžio orlaivio pabūklai sudundėjo pirmiau. Pirmas sprogimas visiškai suniokojo pirmąjį balioną, o antrasis pavertė laivagalį rūkstančia ir iš karščio vaitojančia metalo ir medžio laužo krūva. Grinesas džiaugėsi tik tuo, kad žmonių klyksmo beveik nebuvo girdėti per stojusį triukšmą.
Orlaivis pasviro ir nusklembė nosį žemyn. Pagaliau sugriaudėjo ir jo pabūklai, tačiau jų žala pasirodė  juokingai maža, o daugelis sprogimų tik apsvilindavo storai kaustytą kilį.
Dar vienas sviedinys rėžėsi į denį, suklykė po juo buvę kareiviai, kuriuos per vieną mirksnį apgaubė liepsna.
Orlaivis vėl pasviro, turėklai, į kuriuos rėmėsi princesė, suaižėjo nuo smūgio.
Jei ji nebūtų stipriai spaudusi Grineso rankos, dabar jau vartydamasi kristų žemyn, į putojančias bangas.
- Grinesai!
Jos apsiaustas plakėsi vėjyje, o orlaivis vis labiau sviro į dešiniąją pusę. Grinesas pajuto, kaip slysta pirštinės ir sugriebė princesę kita ranka. Savo siaubui pajuto, kaip slysta deniu link krašto.
- Gelbėkit.
Grinesas spoksojo į negyvą metalinį  veidą. Nei prieš tai, nei dabar nebuvo įmanoma suvokti, kas slepiasi po juo, kokios iš tikrųjų akys, kas jose šviečia – baimė, liūdesys ar džiaugsmas.
Už nugaros suvaitojo sijos prispaustas kareivis, bejėgiškai tiesdamas ranką.
- Ištraukit mane, greičiau, - vėl nuskambėjo balsas, šįkart - įsakmiai.
- Atleiskit, princese, man reikia gelbėti tikrus žmones.
Jis atleido gniaužtus ir tuoj pat nusisuko, nenorėdamas matyti, kaip blizgantis kūnas krenta į bangas.
Prišokęs prie dejuojančio kareivio, nustūmė nuo kojų degančią siją ir apsidairė.
Bevardis laivas sustingo viename taške, pabūklai dar kartą sugriaudėjo, tačiau šįkart pro šalį. Taip netikėtai atėjęs mirtimi besispjaudantis bevardis laivas, išstūmė iš galvos visas mintis apie krintantį kūną. Grinesas nubloškė kažką jam rėkiančiam kareiviui ir pagriebė šautuvą, su lengvu virpuliu laukdamas susirėmimo arba mirties.