Mano subtili visata. Širdies balsas.

Žymaus XVIII – XIX amžių mąstytojo Artūro Šopenhauerio veikalai įkvėpė mane pradėti kelionę į vidinio žmogaus pasaulio gilinimasi. Nors nueitas atstumas dar visai kuklus, tačiau to užteko, kad stipriai pakeisčiau savo požiūrį apie žmogų, jo mąstymą, vienatvės reiškinį ir kitus panašius dalykus. Iš visko, kiek dabar esu perskaitęs, labiausiai sudomino „klausimasis širdies balso“. Iki šiolei maniau, kad šis posakis yra filmų ir grožinės literatūros iškelti žodžiai, tačiau tai sudėtinga problema kurią nagrinėjo ir žymieji Graikijos filosofai. Žodžiuose „klausytis širdies balso“ yra užkoduota žmogaus gyvenimo formulė. Tik vieni jos laikosi, o kiti – ne.

Tu ir aš esame sutverti taip, kad mūsų pasąmonė galvotų tik apie išgyvenimą. Vienintelis jai rūpestį keliantis dalykas yra kaip išgyventi dar vieną dieną ir kaip tai padaryti pačiu paprasčiausiu, bei efektyviausiu keliu. Tokia smegenų mąstymo grandinė išsivysto dėl to, kad pati pasąmonė nori pastovumo, ji mieliau renkasi tai, kas sukelia daugiau gerų jausmų, nei skausmo. Taip yra todėl, kad toks gyvenimo kelias yra patogiausias, bet visa tai – tik savęs apgaudinėjimas.

Patogus gyvenimas neegzistuoja, nes aplinka pastoviai keičiasi. Nėra jokio pastovumo, nes gyvenimas, tai niekada nesustojantis upelis. Tu niekada nesukelsi sau gerų jausmų, nesukeldamas sau skausmo. Tai vienas ir tas pats. Tai du, vienas be kito neegzistuojantys, elementai. Visa tai vadinama racionaliu mąstymu. Toks mąstymas tave nuves į akligatvį, kadangi išgyvenimas nėra tavo gyvenimo tikslas ir galiausiai tu mirsi. Nors kiekvienam iš mūsų atrodo kad patys mes gyvenimo plyteles klojame teisingai, tačiau dažniausiai taip nėra. Net šių idėjų autoriai sutinka su tuo, kad atpažinti šią problemą savyje yra sudėtinga ir tai padaryti sugeba tikrai ne kiekvienas.

Norint išgydyti šią ligą – reikia klausytis širdies balso. Tik klausydamasis širdies balso rasi teisingus atsakymus į tau rūpinčius klausimus. Priimdamas sprendimus ar klausdamas savęs kažkokio klausimo tu pajausi kaip širdis reaguoja į tai. Jeigu jausmas ten viduje geras, vadinasi atsakymas į tavo užduotą klausimą yra „taip“. Jeigu jauti ten kažką negero – atsakymas, žinoma, kad „ne“. Tai paprasta. Tau tereikia vadovautis viduje esančiu jausmu.

Ne tik tu, bet ir patys mąstytojai uždavė sau tą patį, retorinį klausimą „O kodėl aš turėčiau klausytis to viduje kuždančio balso? “. Atsakymas į šį įdomu klausimą yra ne kuo mažiau įdomus, nei visa ši tema. Tavo racionalus mąstymas paremtas galimų variantų lyginimų, ieškojimu problemos sprendimo būdui pačio geriausio ir naudingiausio varianto. Nors iš pirmo žvilgsnio toks mąstymo tipas atrodo normalus, tačiau tai yra žalinga pačiam žmogui. Tokiu atveju pasąmonėje žmogus visuomet pasirinks tai, kas susiję su jo išgyvenimu. Tokio mąstymo metu pasąmonėje vyksta darbas su ribotu kiekiu informacijos. Pats žmogus pradeda mąstyti taip, kaip mąsto kompiuteryje besidarbuojantis dirbtinis intelektas.

Kaip jau sakiau – vieną dieną galiausiai tu mirsi. Todėl išgyvenimą laikyti savo svarbiausiu gyvenimo prioritetu yra kvaila. Galvojimas tik apie išgyvenimą riboja žmogaus galimybes. Tai neleidžia žmogui siekti savo tikslų, neleidžia pasiekti kažko, ką pasiekė kiti dideli žmonės. Racionalus mąstymas susidoroja su bet kokiomis mintimis, kurios yra nesusijusios su išgyvenimu.

Pavyzdžiui rytoj tu pradėsi mokytis gražiai piešt. Iškėlus sau tokį tikslą galvoje iškarto atsiranda prieštaravimai. „Aš nemoku. “, „Aš neturiu tam laiko. “, „Nesu tam talentingas“. Kol tu sakai, kad neturi tam laiko, tu kiauras dienas, to visai nepastebėdamas, sėdi prie televizoriaus ar kompiuterio. Kol sakai, kad nesi tam pakankamai talentingas, kažkur pasaulyje šedevrus piešia žmonės, kurie taip pat buvo tam netalentingi. Kažkur pasaulyje gražiai piešt sugeba net dramblys ir delfinas. Kodėl negali tu? Tu gali, tik tavo pasąmonė verčia manyti priešingai. Šią mąstymo grandinę sugriauti nesudėtinga. Užtenka vieną kart į šios mašinos dantračius įkišti pagalį ir viskas sugrius savaime. Tik klausydamasis širdies balso tu galėsi siekti savo gyvenimo tikslų. Kaip tik dėl racionalaus mąstymo pasaulyje yra daugiau pilkos masės, nei šviesuolių. Ta pilka masė galvoja tik apie išgyvenimą. Jai daugiau nieko nereikia. Tik tiek.

Norint gyvenime kažko pasiekti nereikia vadovautis loginiu (racionaliu) mąstymu. Reikia vadovautis savo širdimi, nes tik ji suinteresuota kažkuo daugiau, nei išgyvenimas. Tik širdis padeda pasiekt didelių tikslų. Kad galėtum klausytis jos balso tau tereikia susitaikyt su tuo faktu, kad tavo paskutinė diena gali ateiti nors ir šiandien. Tik supratęs šį faktą galėsi išsivaduoti iš racionalaus mąstymo gniaužtų. Tik tuo atveju tavo pasąmonė nebe priims problemos sprendimo būdų, susijusių su išgyvenimu. Tik tuomet tu būsi laisvas ir galėsi pradėt vaikytis savo gyvenimo TIKSLO. Kai sugriausi šį žalingą, pasąmonėje vykstantį mąstymą, viduje pajausi balsą, kuris nuves tave iki sėkmės.