Jis ir ji

Jis ieškojo savyje svorio, kad jo kūnas lyg adata nertų į jos nuogą kūną. Tada pajuto jos lūpų skonį, visa burna, šnervėmis, visa oda.

Patiko tai, kad ji drąsi.

Juk kitos jo moterys buvo drovios, net jei ir kraustydavosi dėl jo iš proto. Bučiuodavosi trumpai, vos praverdamos lūpas, ir niekados jo nekviesdavo mylėtis.

Nenorėjo.

-         Man gera, - ji pasakė, kada jis lovoje gulėjo pavargęs, prakaituota nugara, nusiraminęs.

Priglaudė ją, apkabino, tarsi paskutinį kartą, lyg liesdamas savo sapną. Jai pasirodė, kad jis nori ją iškelti, kad tvirtos jo rankos virsta medžių šakomis. Išsilaisvino iš rūbų, nieko nesakydama užgulė jį, nes dar niekados nesijautė tokia trokštama.

Šį kartą neskubėjo, kad ji neišsigąstų. Patikėtų jo jausmu, kurio jis pats gėdinosi, bijodamas atrodyti per silpnas.

Jos akys žibėjo, degė aistra, o jis buvo vanduo, kurį ji gėrė.

Ryte, kai prabudo, viskas atrodė kitaip. Dar niekada nebuvo prabudęs kartu su moterimi.

Ji rengėsi suknelę, iki pusės šlaunų permatomas kojines, pasitaisė plaukus.

Netrukus norėjo palikti.
O jis vis dar snūduriavo, kambaryje buvo šalta.

Staiga už lango pakilo stiprus vėjas, ėmė snigti. Snaigės krito į tuščius, nedidelius kibirėlius, pastatytus lauke po stogu. Garsai jį prižadino, jis atsimerkė.

Basas nuėjo link jos, suėmė už rankos. Norėjo būti vyru, jos vyru.

Ji patylėjusi staiga nusijuokė:

-         Visados?

-         Taip.

-         Tik aš?

-         Tu ir aš. Net ir po vandeniu.

-         Amžinai?

Jis neatsiliepė.

Pažvelgė jai į pilkas akis:

-         Tavęs ieškojau. Ten giliai, po vandeniu, tarp koralų. Jei tave paleisiu, daugiau nerasiu. - Ir jam pasirodė, kad kambaryje trūksta oro, kad jis čia dabar numirs be atpildo.

-         Aš mylėsiu tave, - ji tarė skambiai, tarsi pliaukštelėdama žuvies uodega, nerdama į gilumą: - Tik su viena sąlyga. Kad pagausi man pačią didžiausią snaigę.

Pasigirdo linksmas triukšmas.

Vėliau tyla, keisti šnabždesiai. Dar viena naktis.