Laikrodis (3)

Nutaisęs nuobodžiaujančią veido miną, Adamas žingsniavo gatvele. Už jo turseno niurnantis ir storą lazdą spaudžiantis Tomas bei linksmai švilpaujantis Digis, kurio vienintelio  nejaudino buki ir pikti žvilgsniai. Žvejai šiandien burvalčių net nenutraukė nuo kranto – nuo pat ryto gramdė sudegusius šiaudus ir klojo naujus. Ore vis dar tvyrojo sunkus svilėsių dvokas.
- Jie renkasi už mūsų, - šnypštelėjo Tomas ir pasimuistė pečiais, - lauk bėdos.
Adamas tarsi netyčia pakreipė galvą. Per daug nepriartėdami, bet ir nepalikdami laisvos vietos pasprukti, už jų žingsniavo suodžiais ir pelenais išsipurvinę žvejai. Vienas kitas tebespaudė plaktuką. O drąsiausieji, žengiantys vis didėjančio būrelio priešakyje, už nugarų nešėsi kažką įtartinai panašaus į žeberklus.
- O jei mes bėgte tarp tų dviejų namelių? - nerimo Tomas, - pats žinai – bailiu manęs nepavadinsi, bet kažkaip nebelinksma.
- Tylėk tik. Nieko jie mums nepadarys.
- Tu tuo tiki?
Kažin ar Adamas būtų garsiai pasakęs tvirtai tuo tikintis. Kaip tik priešingai – nejučiomis vis naršė akimis kiekvieną tamsesnį kampą, ieškodamas atvirų angų pabėgti.
Pagaliau ir Digis pajuto, kad jie eina anaiptol nebe vieni. Švilpavimas nutrūko ir apatinė lūpa nekantriai krūptelėjo.
- Net negalvok, - Tomas tvirtais gniaužtais suspaudė jo riešą, - jei mirsim, mirsim visi draugiški. Kaip mūras stovėsim. Kurį tuoj pat sutrins į miltus.
Jaunuolis krūptelėjo ir vėl apsidairė. Kažkodėl kaimiečiai nusprendė, kad būtent šita trijulė buvo kalta dėl gaisro, tad ir ketino, progai pasitaikius, savais būdais viską išsiaiškinti iki galo.
Jie sustojo priešais užeigą. Žvejai ir iš kažkur išdygę vyrai rudomis liemenėmis ir lankais, glaudžiai apsupo ratu.
Adamas tvirtai priėjo prie durų ir garsiai į jas pabeldė. Ir tik po to susimąstė, kad Motušės gali net nebūti viduje.
Tačiau šįkart jis klydo – medinės durys prasivėrė ir tarpduryje pasirodė Motušė vienais apatiniais marškiniais ir šlapia galva. Akys plačiai išsiplėtė, išvydusi trijulę ir minią už jų nugarų.
- O čia dabar kas?
Žvejai neramiai sukruto ir iš paties galo kažkas sušuko.
- O mes pagal Akmens Kvotą aiškinamės...
- Kokią dar Akmens Kvotą.
Adamas įdėmiai stebėjo pasikeitusį Motušės veidą. Daug tokių buvo matęs. Ypač tarp žmonių, įpratusių įsakinėti savo nuosavuose dvaruose ar rūmuose.
- A čia, Motuše... - balsas užsikirto ir nutilo, - nu Kvotą...
- Dinkit iš čia. Greitai.
Minia paklusniai išsiskirstė, pasiliko tik vyrai su rudomis liemenėmis. Rankose pastarieji tebelaikė po strėlę, tarsi būtų pasiruošę bet kuriuo metu iššauti.
- Jūs irgi.
- Mes ten plepį pagavom, - atsargiai rinkdamasis žodžius ištarė stambiausias iš jų.
- Tai pakarkit jį. Kokios problemos?
- Jokios, Motuše.
Dar kelios akimirkos ir gatvė liko visiškai tuščia. Tarsi minią būtų pradanginęs paslaptingas džinas.
- Na ką, balandėli. Šįkart atėjo trise., - Motušė plačiai suėmė palaidus plaukus ir susukusi išgręžė, - aš tik niekaip nesuprantu iš kur pasaulyje dar tokių kvailių randasi. Bet gal patys papasakosit. Užeikit vidun.
Digis plačiai nusišypsojo, gavęs nuo Motušės bučinį į skruostą. Tomas piktai išpūtė žandus ir kilstelėjęs lazdą atsargiai niurktelėjo vidun.
Motušė palaukė, kol jie įeis vidun ir apsidairys, o tada uždarė duris ir mostelėjo į virtuvėlę.
- Kavos gersit?
- Gersim, - linktelėjo Adamas.
- Puiku. Sėskit, kur patinka. Po vakar čia šiek tiek netvarkinga. Tavo dėka, balandėli.
Ji dingo virtuvėlėje ir po kelių akimirkų grįžo su metaliniu prikaistuviu, pilnu verdančios tamsios kavos. Apatiniai marškiniai kiek prasiskleidė ir Tomas krustelėjęs caktelėjo liežuviu.
- O tu čia akių nežibink, - atsikirto Motušė, tačiau krūtinės neužsidengė, - ne mano skonio, o vat balandėlis gal ir nieko būtų. A, ką manai?
- Nieko nemanau.  Mes čia dėl to paties, kaip ir vakar.
Motušė susimąsčiusi užsimetė apsiaustą ant pečių ir susirišusi jį priekyje, atsisėdo ant suolo priešais.
- Jūs tikrai labai keisti. Būčiau žinojusi iš kur atsinešei šitą, - ji kilstelėjo tą patį metalinį vamzdelį, kurį Adamas paliko bėgdamas, - kažin ar dabar taip sėdėtumėt. Tik kai pradėjo lyti metalu, susivokiau. Gudrus tas Haris. O tu, Digi, tylėjai.
Digis nuraudo ir žemai panarino galvą.
- Bet čia jau mano pačios žioplumas, - ji garsiai sriūbtelėjo kavos, - apie valtį pamirškit. Plaktuku per galvą – mielai, bet tik ne valtį. Be to – ką jūs iš čia begabensit, jei viskas išlėkė į orą?
- O juk jūs, Motuše, ne iš čia, - pagaliau atsakė Adamas, įdėmiai žiūrėdamas į žiedą ant jos piršto, - kažin, kuo reikėjo būti, kad Karalienė padovanotų visą pakrantę, o ir tuo pačiu ištremtų?
- O tau kas rūpi? - moters balse suskambėjo metalas, - kaip tai susiję su jūsų beprotiškais sprendimais?
- O jei esat iš dvaro, - toliau šnekėjo Adamas, - abejoju, kad čia neturit bent pusės tų patogumų. Juk net marškiniai ne iš drobės. Satinas, ar ne?
Motušė tylėdama gėrė kavą ir spoksojo Adamui į akis.
- O juk tu irgi ne paprastas pakelės plėšikas. Ar ne?
- Galbūt. Tai kaip dėl tos valties. Čia per naktį tiek prikrito metalo, kad dar metus galėsit gyventi be rūpesčių ir netrukdoma Patrulių. O mums tik reikia iš čia išsinešdinti.
Stojo tokia spengianti tyla, kad galėjai girdėti, kaip lauke garsiai šurmuluoja vėl prie durų susirinkusi minia.
- Digi, aš tau buvau gera?
- Taip, ponia, - Digis vėl išsišiepė, - jei tų bandučių vėl gaučiau. Kur su žuvimi.
- Gausi, Digi. Ir sriubos iš ešerių?
- Taip, pone, - Digis džiugiai pašoko, - Haris prastai maitino.
- Tegul bus lengva to nedorėlio mirtis, - Motušė trumpai žvilgtelėjo į Adamą, - sakyk, Digi, ar tikrai viskas susprogo? Nieko neliko? Nė menkutės dėžutės? Tik nemeluok Motušei.
Digis akivaizdžiai sutriko, o jo kaktą išpylė stambus prakaitas.
- Ką, manai, kad jei išplepėsi, šia garbūs ponai tave užmuš? Juk jūs neskriausit vargšo vaiko?
- Ne, - Tomo balsas skambėjo taip šaltai ir grėsmingai, kad buvo aišku, kas dedasi galvoje.
- Na, Digi, kam tau meluot Motušei? Ar ne aš tau paklodavau lovą? Išskalbdavau kruvinus marškinius ir pamaitindavau?
Digis pasidavė.
- Liko... šiek tiek.
- Kiek tas šiek tiek?
- Dėžutė, viena kita.
Motušė stipriai suspaudė Digio ranką ir dėkingai jam linktelėjo.
- Sutariam taip. Gausit burvaltę, bet paliksit vieną dėžę ten, kur radot. Daug man nereikia. Tik vieną dėžę. Galit, jei norit, net nugriebti šiek tiek nuo jos viršaus. Nesupyksiu. Juk tai gera kaina? Ir dar, viena smulkmena – kažkodėl net neabejoju, kad Digis keliaus su jumis. Ką jam veikti čia, kur moterys baisios, kaip Jūrų ežys, o vienintelė pramoga yra krapštytis kojos nagus. Nebandykit jo nuskriausti.
- Pirma tu mus surask, - labai tyliai burbtelėjo Tomas.
- Patikėkit, surasiu. O tada pasigailėsite, kad palietėt tą vargšą vaiką. Tai kaip, sutarėm?
- Sutarėm, - Adamas paspaudė ištiestą delną, - buvo malonu susitikti.
- Ir man, balandėli, ir man.

***

- Taip. Leitenantas Grinesas. Ak, atsiprašau – buvęs leitenantas.
Grinesas stovėjo pasitempęs, stengdamasis nežiūrėti į už stalo sėdintį žmogų.  Kresnas, stambių pečių, praplikusia galva ir ilga nosimi, padabinta pačiais paprasčiausiais akiniais. Bet, nepaisant savo kiek kaimietiškos išvaizdos, šis žmogus kėlė ne ką mažesnį siaubą nei pati Karalienė. Niekas negalėjo pasakyti, koks jo vardas, iš kur kilęs, ką mėgsta, su kuo šnekučiuojasi. Išvysti jį menėje ar lauke buvo taip pat neįprasta, tarsi vidury kaitrios vasaros pradėtų snigti.  Bevardis, vadinamas tiesiog Patarėju.
Nors, Grinesas turėjo tai pripažinti, apie šį žmogų sklandantys gandai buvo kur kas įspūdingesni, nei pats žmogus.
Patarėjas tingiai vartė popieriaus lapus, kai kuriuos žymėdamas pieštuku. Nors atrodė nerangus, judesiai buvo staigūs ir tikslūs.
- Grinesai, ar tu bijai mirties? - jis pakėlė galvą ir smiliumi kilstelėjo akinius aukščiau.
- Ne, pone.
- Ne, tu nebijai mirties karo lauke, su kardu rankose. Bet klausiau ne to – ar tu bijai tokios mirties?
Klausimas buvo toks aiškus, kad Grinesui nebeliko nieko daugiau, tik atsakyti. Šiuo metu jis bijojo Patarėjo labiau nei pačios mirties.
- Toks Karalienės įsakymas. Suteršta garbė nuplaunama tik krauju.
- Ajajai. Garbė. Kraujas. O kaip tu suteršei princesės garbę? Turint omenyje jos padėtį, kažin ar sugebėjai įsiversti į lovą.
- Aš ją pastūmiau.
- Taip, - Patarėjas kilstelėjo smulkiai prirašytą ir per pusę perlenktą popieriaus lapą, - taip pat man minėjo ir Abudas. O juokingiausia, kad tai įvyko visai netyčia. Bet, princesė nebūtų princese, jei nesutirštintų spalvų. Kaip manai, Grinesai, ar dėl paikos mergiotės sapalionių verta mirti?
Grinesas nustebęs žvilgtelėjo į Patarėją. Taip, pastarasis buvo labai galingas, bet ar tikrai pakankamai galingas šnekėti taip apie karališką šeimą?
- Toks Karalienės nuosprendis. Aš neturėjau teisės net prisiliesti prie princesės.
- Juokinga.
Patarėjas atsistojęs priėjo prie lango ir šiek tiek praskleidė storas užuolaidas, įleisdamas vidun labai siaurą saulės spindulį.
- Norėtum tarnauti man?
Grinesas nejaukiai krenkštelėjo.
- Aš šiandien iškeliauju į.... Sąsiaurius.
- Ne to klausiau. Pakartosiu klausimą, jei nelabai tiksliai išgirdai. Mane dažnai peikia, kad šneku labai tyliai. Ar nori tarnauti man?
- Karalienė...
- Bet Karalienės čia nėra, - Patarėjas atrodė labai nustebęs, nors skvarbiose akyse ir blykščiojo pyktis, - Eduardas iškart susiprato, nereikėjo net kartoti.
- Eduardas? - Grinesas netikėdamas perklausė.
- Taip, tas pats, užstojęs Valkatų vaiką. Tu, žinoma, negalvok, kad darbą siūlau kiekvienam, siunčiamam į Sąsiaurius. Priešingai – su dideliu džiaugsmu palydžiu tuos pašlemėkus iš dvaro. Bet negaliu ramiai žiūrėti, kaip miršta tokie žmonės, kaip tu, Grinesai. Taip, tau teks skristi į Sąsiaurius ir iš ten nebegrįši. Daugiau niekada nesirodysi karalystėje, nebent pasikeis laikai. Iš dalies, tai tas pats, kaip ir mirtis. Vien dėl to, kad mane pralinksminai pastatydamas princesę į tokią kvailą padėtį, pakartosiu dar kartą – ar nori dirbti man?
Grinesas tylėdamas žiūrėjo į šį keistą žmogų. Galvoje sukosi visi pasakojimai apie jo nepaprastą žiaurumą, keistus pomėgius, neišmatuojamą valdžią  rankose.
- O ką reikėtų daryti?
- Dirbti man, - Patarėjas skardžiai nusikvatojo ir tuoj pat surimtėjo, - sakyk, jei tavęs kas paklaustų ir nebijotum pasekmių, kas svarbiausia- Karalienė ar karalystė?
- Aš prisiekiau Karalienei...
- Liaukis! - Patarėjas garsiai riktelėjo ir trenkė kumščiu į stalo paviršių, - kaip mažas vaikas.
- Prisiekiau Karalienei, bet ginu karalystę.
- O, jau geriau. Žiūrėk,
Patarėjas atidarė stalčių ir ištraukė patį paprasčiausią laikrodį ant sidabrinės grandinėlės.
- Šitą nustačiau prieš trejus metus, - padėjęs laikrodį ant stalo, ištraukė kitą, - o šį – prieš penkerius.
Patarėjas neskubėdamas traukė laikrodį po laikrodžio ir vardijo metus. Patį paskutinį ištraukė moterišką laikroduką su išblukusiais skaičiais.
- Šis prisuktas prieš dvidešimt trejus metus. Atidžiai į juos pažiūrėk ir sakyk, ką matai.
Grinesas neskubėdamas juos apžiūrėjo. Visi skirtingi, pagaminti iš skirtingų metalų. Vieni – labai puošnūs smaragdinėmis rodyklėmis, kiti – visiškai paprasti, tokie, kokius pasistato valstietis ant lentynos.
- Jie rodo skirtingą laiką.
- Būtent. Šaunuolis. Iškart pastebėjai. O viskas labai paprasta – laikrodžių rodyklės kas keletą metų vis sulėtėja.
- Gal jie tiesiog sugedę?
- Na jau, - Patarėjo žvilgsnis buvo labai rimtas, - deja, bet ne. Kaip manai, kas nutiks, kai jie visiškai sustos?
- Net nežinau.
- Niekas nežino. Įsivaizduok – rodyklės pasisuks paskutinį kartą ir laikas apmirs. Ar mirsim ir mes, ar išnyksim, ar nieko nenutiks – kas žino. Bet, pripažįstu net ir aš – tos paskutinės sekundės sulaukti nenorėčiau. Vien mintis apie tai verčia ieškoti ramaus kampo, kur galėčiau tyliai sėdėti ir galvoti, ką gero ir blogo padariau per savo ne patį ilgiausią gyvenimą.
Kažkas Patarėjo balse neleido suabejoti tais labai keistais žodžiais.
- O kodėl jie stoja?
- Aš tikrai tikiu, kad tau svarbiausia pati karalystė. Gal darausi per senas, bet tikiu. Tačiau, bet kuriuo atveju vis tiek niekam neišplepėsi. Tu dar ne toks drąsus. Kai pirmą kartą pastebėjau, irgi ne iš karto supratau. Kaltinau atgrubnagius meistrus, neprisuktas spyruokles ir net – pilnatį. O tada ir pastebėjau. Sakyk, pameni Geltonąją naktį?
- Kai Valkatos išžudė galybę žmonių?
- Valkatos buvo tik atpirkimo ožiai. Bet tu teisus – žuvo daugybė žmonių. Įdomu kodėl? O dėl to, kad matė Karalienę tokią, kokią aš dar pats atsimenu – gražią, labai skaisčios odos bei aštraus žvilgsnio.
Grinesas sukluso. Patarėjo balsas skambėjo kur kas švelniau.
- Tik aš vienintelis gyvasis, atsimenantis, kokia buvo Karalienė iki to laiko, kol ją apsėdo mintys apie Laikrodininkus. Kad Karalienė turi būti kažkas daugiau nei žmogus, - Patarėjo balsas vis labiau nuožmėjo, - kad niekas neturi jos sieti su paprastais žmonėmis. Iš pradžių ji visą kūną padengė auksine oda bei užsidėjo kaukę, kurioje sustingo tik niūri šypsena. Ji vis dažniau ir dažniau lankėsi Sąsiauryje pas Adatininkus, vis mažiau buvo panaši į žmogų. Manau, kad po tais šarvais nebeliko nieko žmogiško tada, kai gimė antroji princesė. Dar ir dabar, kai labai tylu, būdamas šalia girdžiu, kaip viduje tiksi maži laikrodukai ir sukasi nesuvokiami mechanizmai. O kaip atrodo princesės, taip niekas ir nematė. Tik kas keletą metų jos reguliariai lankėsi Sąsiauryje, kur, greičiausiai, tie mėsininkai po gabaliuką keitė likusį žmogiškumą. Tada ir pastebėjau, kad po kiekvieno skrydžio laikrodžiai sulėtėja. Manau, kad tai, ką daro Karalienė, griauna visą pasaulį, stabdo laiką. Todėl klausiu dar kartą – ar dirbsi man?
Grinesas stovėjo apstulbęs, vis dar sunkiai suvokdamas išgirstą pasakojimą. Viskas atrodė kaip kvailas ir neįmanomas sapnas.
- Nors ir kaip jus gerbiu, bet tai ką pasakojate skamba labai neįtikinamai, - Grinesas surizikavo ir dirstelėjo Patarėjui į akis.
- Tu labai pragmatiškas, - Patarėjas pirštu suktelėjo vieną iš laikrodukų ir susidomėjęs įsistebeilijo kaip jis sukasi, - bet būtų per didelė prabanga gyventi tokiomis fantazijomis. Ar mano fantazija kvailesnė už tas, kurias sekat apie Valkatas? Ar mažiau įtikinama nei tai, kad mūsų Karalienė tėra didžiulis metalinis monstras su laikrodiniu mechanizmu vietoj širdies? Jei tai papasakotum Tamsiajame žemyne, tave lėtai iškeptų virš kaitrios ugnies, kaip nevykėlį raganių. Ne, viskas labai rimta ir griaudamas savo paties nustatytas normas, paskutinį kartą klausiu – ar dirbsi  man, ar tikėdamas tokiu pasauliu, kokį matai pro lašiniais išterliotą kareivinės langą, didvyriški numirsi  kilpoje?
- O ką teks daryti? - paklausė, širdyje bijodamas atsakymo.
- Tau ne paslaptis, kad kartu vyks ir jaunesnioji princesė. Ir bijau, kad šįkart laikrodžiai visiškai sustos.  Tau reikės pasistengti, kad ji nepasiektų Sąsiaurių.
- Ne! - Grinesas atšoko, - geriau mirtis.
- Mes kalbam apie mechaninę būtybę be krislo žmogiškumo.  Tu vienintelis turi šansą viską sustabdyti.
- O jei jūs klystat?
Patarėjas liūdnai atsiduso ir palengva surinko visus padėtus laikrodžius.
- Paskutinė kartą suklydau Geltonąją naktį. Karalienė daugiau nebenori manęs klausyti. Ir tai, ką ji daro siekdama kvailo idealumo, naikina ne tik karalystę bet ir pasaulį. Aš tau viską papasakojau, nors matau pirmą kartą ir tikiuosi pasielgsi protingai. Jei kartais persigalvosi, aš sužinosiu apie tai, dėl to neabejok. O jei renkies mirtį – ką gi, tebūnie ji tau lengva. O dabar išeik.
Grinesas kaip ne savomis kojomis iškiūtino iš tamsaus kabineto. Jau už keletos žingsnių nuo raudonų durų sidabrinėmis rankenomis viskas, ką girdėjo, atrodė kaip nesuvokiamas ir kvailas sapnas. Bet kuo ilgiau kartojo Patarėjo žodžius, tuo greičiau tas sapnas darėsi tikroviškas.

***

- Jie taip spokso į visus atvykėlius? - nerimo Tomas.
- Žmonės pyksta dėl gaisro, - paprastai atsakė Motušė, - ypač tokio.
- O mes prie ko?
- Kaip pastebėjai – jūs atvykėliai. Jei ne aš, jau kabotumėte ant šakos. Beje, apie tokią galimybę nepagalvojote prieš ateidami? Juk galėjau būti kur kas prastesnės nuotaikos.
- Kartais tenka rizikuoti, - įsiterpė ir Adamas.
Motušė tik šyptelėjo.
Jie žingsniavo tuo pačiu paplūdimiu, kuriame laiką vakar stumdė Adamas. Tik šįkart apėjo didžiulius akmenis, iki pusės pasislėpusius vandenyje ir pasuko palei pat šlaito pakraštį. Šis keliukas matyt buvo dažnai naudojamas – kažkas nepatingėjo smėlyje įmurkdyti medinių lentų ir net šlaite įkalti virvę.
- Net nebandykit į šią vietą ateiti vieni, - perspėjo Motušė, tvirtai kulniuodama lentomis, - perspėju tik vieną kartą.
- Ir negalvojom, - skubiai įsiterpė Tomas tokiu tonu, kad buvo aišku, jog šią mintį apsvarstė mažiausiai tris kartus.
- Melagis.
Motušė sustojo ir sušvilpė du kartus. Įsiklausė. Palaukė keletą akimirkų ir nuėjo tolyn. Adamas susižvalgė su Tomu. Vienintelis Digis niekuo nesirūpino ir taikiai sekė paskui.
- Net nesistengsiu paaiškinti, kodėl taip padariau, - tarsi perskaičiusi judviejų mintis pasakė Motušė, - tad dabar galėsit sukti galvas – švilpimas – ženklas ar tik pasityčiojimas iš jūsų nuolatinio dairymosi ir smulkmenų  sekimo.
- O jūs atsargi, - šyptelėjo Adamas, - ar ne per daug, turint omenyje, kad kiekvienas žvejys ir vietinis plėšikas atsiskaito asmeniškai jums?
- Bet juk kartais pasirodo ir tokie asilai, kaip jūs, kuriems tik parodyk šieno kupetą, tai suris ne tik ją, bet ir ranką. Labai būsiu dėkinga, jei pasiliksite ir palauksit čia, - atsisuko ir pamačiusi apmaudų Tomo vypsnį pridūrė, - juk nesitikėjot, kad parodysiu savo dvarus ir brangenybes?
- Būtent to ir tikėjomės.
- Teks jus nuvilti. Tikrai nuoširdžiai patariu nesekti paskui, nes man labiausiai bus gaila likusių daiktų švyturio griuvėsiuose ir Digio.
Tomas nusivaipė, bet nužengė nuo takelio ir įsitaisė ant akmens, kuriais buvo nuklotas visas paplūdimys.
Jūra šioje vietoje prieš daugybę metų įsirausė į krantą ir apkramtė statų šlaitą, tad dabar Adamas jautėsi tarsi stovėtų tarp dviejų labai aukštų sienų. Į smulkaus gelsvo smėlio pakrantę ritosi bangos, nešančios žoles ir palaikes skiedras. Matyt netoliese dažnai ant seklumos užplaukdavo laivai. Beveik net buvo aišku, kodėl Motušė išsirinko šią vietą- norint eiti toliau, teko perlipti per tankiai suverstus ar sukritusius papuvusius medžių kamienus. Nieko nuostabaus, jei už jų slėpėsi nematomas šaulys, laikantis pirštą ant gaiduko.
Adamas atsargiai žvilgtelėjo į tą pusę. Savo akių aštrumu niekada neabejojo, tačiau jei ten ir sėdėjo stebėtojas, pastarasis sugebėjo slėptis dar geriau nei vyras matė.
Tomas atsirišo batus ir atsiraitojęs kelnes įbrido į vandenį.
- Digi, ką tu apie Motušę žinai? - nuspirdamas artyn atneštą pliauską paklausė vaikino, - juk tikrai daugiau žinai.
Digis tarsi abejodamas apsidairė, kažkodėl ilgiau žvilgsnį sulaikydamas ten, iš kur jie ir atėjo.
- Motušė gera.
- Aha, labai įdomu. O dar?
- Galinga, - linktelėjo vaikinas ir išskėtė rankas, - kaip kalnas.
Tomas sukikeno.
- Kvailas palyginimas, bet manykim, kad supratau. O ji... turtinga? – Tomas paskutinį žodį ištarė beveik pašnibždom.
- Tomai, nereikia.
- Na, Digi, ar turtinga?
- Truputį.
- Ką reiškia „truputį“?
- Na... visus maitina, girdo, - pamąstęs atsakė Digis, - va Tojui naujas bures tiesiai iš Gringeldo nupirko.
- Digi, o iš kur ji? – įsiterpė Adamas. Šįkart neapsiriko – už medžių tikrai kažkas buvo ir ką tik sujudėjo, tarsi norėtų pasislinkti arčiau, - juk jau supratom, kad tu vietinis.
Digis atsakė visiškai negalvodamas.
- Tai kad niekas nežino. Aš gimiau, ji jau čia buvo.
- O kada tu gimei?
Vaikinas akivaizdžiai sutriko. Iškėlęs delnus užlankstė vieną po kito pirštus, papurtė galvą ir suraukė kaktą.
- Baik, Adamai, jam ne daugiau devyniolikos, - žiovaudamas nutraukė Digio kančias Tomas, - geriau apie turtus. Aš mėgstu istorijas apie auksą, brangakmenius ir smagius mechanizmus. Ko tau ta netašyta moteriškė taip patiko?
- Man kankina keista nuojauta, kad ją esu jau matęs, - susimąstė Adamas, - tą naktį per pirmą nesėkmingą pažintį pagalvojau, kad tai tik šešėliai, bet dabar, dienos šviesoje... o dar tie būdo bruožai....
- Aha, - Tomas vėl nusižiovavo beveik išsinarindamas žandikaulius, - gal ją irgi išspyrė iš rūmų kartu su tavimi. O kam rūpi? Štai, žiūrėk geriau į jūrą. Tai taip romantiška.
Po savo žodžių Tomas susiraukė, tarsi būtų užkandęs ką labai rūgštaus ir nusispjovė.
- Tuoj suviduriuosiu nuo šito vaizdo. Jei ji nepasirodys artimiausiu metu, gali į mane šaudyti kiek tik nori, bet eisiu paskui.
Neklausydamas draugo kalbų, Adamas vartė iš kišenės ištrauktą monetą. Tarsi neregys vis braukė pirštais per joje iškaltą siluetą, kažką tyliai murmėdamas po nosimi. Beveik galėjo prisiekti gyvybe, jog šioje istorijoje per daug  neatitikimų ir ta nežinomybė graužė labiau nei sudegę turtai prie švyturio.