Gyvenk mano gyvenimą

Atsisėdu ant suoliuko, pradedu stebėti. Suoliukas parke, bet yra ir reklaminių stendų. Visos reklamos man sako \'domėkis mumis\', visi gretimų suoliukų pasakojimai man sako \'gyvenk mūsų istorija\', visi žmonės sako \'taip, dabar atsisuk į mane ir gyvenk mano gyvenimą, suprask mane, mylėk mane, štai mano tiesos, gyvenk jomis, matyk pasaulį mano akimis\'. Kurių galų žiūreti tuos serialus? Juk ten ne mano gyvenimas. Ir išvis, ar yra žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą?

Persėdu ant kito suoliuko, kitas suoliukas - tai kita mintis. Parkas tas pats. Ant atlošo išraižyta \'sąmoningumas - tai tokia proto savybė, kuomet žmogus pradeda atpažinti ką daro automatiškai, o ką pasirinktinai\'. Peržvelgiu savo gyvenimą, turbūt užrašą Dievas paliko. Kai kas nors mane keikia, aš dažniausiai atsakau tuo pačiu, iš čia išeina, kad kiekvienas veiksmas provokuoja panašų atsaką. Pyktis - pyktį, džiaugsmas - džiaugsmą, bet jei atsakai taip pat, vadinasi, sąmoningumo nėra, bet tai nereiškia, kad nereikia juoktis iš anekdotų. Žiūrėdamas iš šios perspektyvos suprantu, kad sąmoningumas veikiau svajonė nei tikrovė. Nesirinkau nei kas mane trauks, nei ko nemėgsiu, nei daugybės \'nei\'. Ir šitame automatiniame gyvenime, viskas, ką sutinki eidamas link kapinių, tau sako \'gyvenk mano gyvenimą, pažiūrėk į mane, pasidomėk manimi, išklausyk mane\'.

Dangus - tai gyventi savo gyvenimą.