Kai mūzos verkia

Ar girdite, kai verkia mūzos
tuščiam danguj ir žemėj didelėj.
Netikras žodis, drumzlinas peizažas.
Dvi baltos gulbės, lekiančios  prieš vėją,
žaibų botagai debesuotą naktį
ir vienišumas tų, kurie čia buvo
tik vieną kartą, kai saugojo mums ugnį,
kad neišblėstų šventas židinys.

Kūrybos Dievas vienišas keliauja
ir pranašauja mums liūdniausią metą,
jeigu mes leisime dažnai taip mūzoms verkti...

Kūrybos Dievas, lyg dykumų keleivis,
ilgam pritilęs, sėdi ant akmens...
O mūzos verkia, o negirdim nieko.
Gal šitas  vienišųjų  laikas
pakils į dangų - lietumi, žaibais...