Papurgalvis žvirblis

Dar šešėliuos gruodas laikos,
Dar vakaris pučia,
Įdienojus žvirblis paikas
Turškiasi balutėj.

Snapeliu purena plunksnas,
Jas pašiauštas valo.
Vandenėlis vos vos drungnas,
Be pirtelės garo.

Pasigedęs rankšluostėlio,
Žvirblis papurgalvis
Išdžiovinti leido vėjui
Sparnelius ir galvą.

Bet pūtikas piktavalis,
Ėmęsis šio darbo,
Čirškiui perpūtė galvelę,
Kol visai sužvarbo.

Smuko vargšas po pastoge,
Liūdnas ir išbalęs,
Nabagėlis gavo slogą,
Snapą plunksna valo.

Reikia liepžiedžių arbatos
Ir medučio šaukšto –
Šitą katinas supratęs
Sėlina ant aukšto. 

Tik nelaukė juk ligonis
Daktarėlio dryžo,
Pasitikęs jį „maloniai“,
Kaukšt akin pro plyšį.

Grįžta Rainis nusiminęs,
Meta daktarystę,
Jau geriau tetos puodynėn
Leteną įkišti.

Ten pienelio iki soties
Jis palakt galėsiąs,
Pilkas žvirblis dar ligotas,
Kai pasveiks, suės jį.

O žvirbleliui širdį gnybia,
Drebulys dar purto,
Bet  išsaugota gyvybė -
Juk didžiausias turtas.

Ir nuo šiolei žvirblio vaikas
Pasisaugos vėjo,
Užsigrūdins ir bus sveikas,
Vasarai atėjus.