Šalnos išdaiga

Pažiūrėk,
Koks gražumas už lango:
Išdraikyti šalnos nėrinėliai,
Šerkšnas tyliai glunda į lanką
Sniego žiedlapiai blaškosi vėjy.

Ant išblukusių lauko ražienų
Šalnai gera plačiai gulėti, -
Lapai leidžias žemėn po vieną
Jos baltų nėrinių pažiūrėti.

Baltas grimas ant kelio gruoblėto,
Ar ant pilko lauko arimo,
Padabina kalvas iš lėto,
Koks gražus ta šalna sutvėrimas!

Tiek ramybės suteikia sielai,
Ar pavargusiai rudenio gėlei, -
Aušroje deimantukais suspindi
Nėriniuoti kiemų pakraštėliai.

Tik, kai saulė gerai įdienoja,
Šalna sprukti iš kiemo bando.
Kai paglostyti ištiesiu ranką,
Ta beširdė pirštan įkanda.