1626-a diena.

Tą priešpietę vėl sėdėjau savo įprastoje vietoje šešėlyje ir prisimerkusi stebėjau, kaip šilti spinduliai pamažu šliaužia storiausiu pušies kamienu.
    Saulė padėdavo skaičiuoti valandas; pro šalį judančios moterys žymėjo minutes: vienas ratas – dvi minutės; kairėje pokšėjo teniso stalas: tik-tak, tik-tak – mano sekundžių matuoklis. Metus sunkiausia užfiksuoti – kol vieneri prabėga, tūkstančius kartų perskaičiuoji iš naujo ir galiausiai pamiršti, kelintus skaičiavai, ar dar tik treti, ar jau ketvirtieji įpusėjo. Kvaila būtų braukyti metus ant sienos, ten žymiu tik dienas: atsibudusi pačiumpu storą rašiklį ir perbraukiu langelį.
    „Tūkstantis du šimtai devyniasdešimt aštuonios dienos“ pavadinau savo rankraštį, nes būtent tiek dienų buvo prabėgę, kai jį užbaigiau; tai skambėjo geriau nei „Trys su puse metų“. Tiesa, pradėjusi rašyti ruošiausi pavadinti „Devyneri“ – nežinau, ar tikėjausi, kad metai bėgs greičiau, ar tik nepagalvojau, kad vienos knygos devynerius metus niekas nekuria.
    Pabaigusi rašyti nebesugalvojau nieko naujo, todėl kiurksodavau savo vietoje ir rūkydavau. Abejingai stebėdavau kitas. Kalbėtis nemėgau: rodėsi, neturiu ką kitiems pasakyti, o klausytis irgi buvo neįdomu. Anksčiau, kol dirbau redakcijoje, buvau pratusi išklausyti – tai ir buvo mano darbo esmė, iš to gimdavo naujos temos, straipsniai. O dabar... Dabar visos temos glūdi tik manyje; arba už sienos – už tos storos betoninės sienos. Ruošdamasi rašyti drąsiai žengiu prie jos, nagais kabindamasi į mažus plyšelius lygiai nulietame betone užsikabaroju iki viršaus, įsikimbu į sumaniai užapvalintą atbrailą, į kurią nė vienas gyvasis įsikibti nepajėgtų, o tada įtempusi visus raumenis permetu savo vystantį kūną į kitą pusę ir saldžiai nusileidžiu ant kvepiančių samanų. Nežinau, kiek kilometrų tęsiasi tas miškas, kiek tektų klaidžioti tarp sakais aptekėjusių kamienų, bet – ten juk visos temos. Gyvenimas. Ten laikas eina, nors jo neskaičiuoji ir nebraukai rytais.
    Laikas. Visa tai be galo keista, anąpus vaikštančiam mirtingajam turbūt neįmanoma būtų to išaiškinti. Ir net pati nesuvokiu, kas skaudžiausia: netekimas ar laiko perteklius. O gal tiesiog apmaudu stebėti, kaip sustojusiame laike nestoja tik vienas laikrodis – mano asmeninis; kūnas džiūsta ir susidėvi net nieko neveikiant.
    Nors kasnakt mintimis kartoju savo kelionę per sieną, visada tenka sugrįžti tuščiomis, pasaulis tampa vis labiau svetimas ir skęsta į rūką kaip sapnas, nebepajėgiu jo užčiuopti. Viena, ką dar parašau – tai tie laiškai svetimiems, visiškai nepažįstamiems – absurdiškas žmonių teatras.

    Negirdimai prislinkusi mergina išstenėjo sausą pasisveikinimą ir klestelėjo šalimais, prie betoninės sienos. Nepaisant to, kad pati buvau siūliusi ateiti, gerkle nušliaužė kartus šleikštulys, tarytum būčiau nurijusi gurkšnį bjauraus gėralo. Metai daro savo: pamiršau, kaip bendrauja susitikę žmonės, į kraują įaugo tik mainų santyliai – čia visos viena kitą vertina pagal tai, kokią paslaugą gali išgauti. Ir pagal metus. Ką ten metus, mėnesius. Dauguma dingsta po keleto mėnesių, pusmečio, daugiausia metų ar pusantrų. Tik aš pasilieku.
    Įsiurbusi paskutinį dūmą švystelėjau nuorūką ant asfalto. Mergina praskėtė naujutėlaitį maišiuką, grybštelėjo žiupsnį tabako ir paklojusi ant popierėlio susuko, tada lyžtelėjo skiautės kraštelį ir ilgai spaudinėjo pasigamintą cigaretę, laukdama, kol ta sustangrės ir taps tinkama pridegimui; tačiau popierius nepasidavė.
    – Nemoki sukti? – vyptelėjau nužvelgusi jos negrabų kūrinį.
    Mergina dar labiau susigūžė. Aš pati neturėjau ant kūno daug mėsos, bet ji man pasirodė kaip perdžiūvusi išnara. Cigaretė jos rankoje vėl prasižiojo.
    – Palauk, priprasi, – atsipučiau.
    Kilstelėjau akis į užapvalintą betoninės sienos kraštą. Anapus augančios pušys saldžiai kvepėjo sakais. Čia bebūdama prisimokiau visokiausių keistenybių: ankstyvais vasaros rytais gulėdama lovoje klausausi palangėmis bėginėjančios saulės arba uodžiu virš stogo slenkančius apsunkusius debesis, sėdėdama kieme girdžiu, kaip virš galvos spengia pilkų betono sienų įrėminta dangaus mėlynė – kai metai iš metų nepatiri nieko naujo, net mažytis pasikeitimas nusirita per receptorius kaip griausmingos pojūčių konvulsijos.
    Saulė jau siekė trečiąjį kamieną. Nesvarbu, koks metų laikas, pušys man kaip laikrodžiai, jų spyglius skaičiuoju, tarytum tai būtų sekundinės padalos: pirmiausia spinduliai prabėga storąja šaka, paliečia kamieną, nušviečia dvi plonytes šakeles su minkštu spyglių debesiu, lyžteli antrą medį, apkabina trečią – ir jau laikas grįžti vidun. Dabar buvo likusios paskutinės minutės, žinojau, kad dar spėsiu surūkyti vieną. Išsitraukusi iš kišenės tabako likučius susisukau plonytę tūtelę, prisidegiau ir traukdama į save dūmą stebėjau, kaip mergina nesiliaudama spaudinėja savo cigaretę. Kilstelėjau į ją akis: atrodė visai jaunutė, pagal amžių turbūt galėtų būti man vaikas. Beveik visos čia štai tokios vištelės – nei cigaretės dorai susisukti dar nemoka, anei laiško suregzti. Jas prie mokyklos suolo prirakinti reikėtų, ne į kalėjimus grūsti.
    Atsilošiau ir kartu su dūmu įtraukiau į save duslią tylą.
    – Čia jums, – sukniaukė ji.
    Grįžtelėjusi pamačiau atkištą ranką su virpančia cigarete.
    – Susikišk ją sau... – atšoviau ir vėl loštelėjau į sieną. Pasimėgaudama siurbiau į save paskutinius dūmus. – Rūkyk pati, mergužėle. Be tabako čia nukvankši.
    – Aš nerūkau, – išstenėjo atsakymą.
    Dar kartą pasukau galvą. Dievulėliau, dar nė rūkyti neišmoko, o jau šičia!
    Nesulaukusi skambučio, liepiančio grįžti vidun, pati pakilau – iš saulės mačiau, kad laikas jau pasibaigęs, tik budintis vėlavo.
    – Bet jūs gi tikrai pažadėjot... sakėt... – sušnabždėjo mergina.
    Prisimerkusi nužvelgiau ją lyg varginantį krovinį, kuriuo norėtųsi kuo greičiau atsikratyti. Tik vis delsiau.
    – Tas laiškas, – ėmė aiškintis ji, tarytum būtų suabejojusi, ar pamenu mūsų ankstesnį pokalbį. – Tas laiškas...
    – Tavo laiškas niekur nepabėgs, – atšoviau sausai. – Kol neparašytas, niekas jo neišsiųs ir nepavogs.
    Mergina paslėpė nusivylusias akis.
    – Ateik rytoj, – burbtelėjau ir nebesigręžiodama pasukau savo kameros kryptimi.
    Nesuprantu, kokiais keliais plaukioja tie gandai – vos čia atsiradusios mano tautietės kaip meilužės trinasi apie pašonėje, kad parašyčiau joms laiškus, tarytum būčiau auksinių žodžių kalvis. Kartais norėtųsi tėkšti jų rašiklius ir užriaumoti: „Švelnių žodelių, dailaus rašto? Kokias čia nesąmones paistot, išsigimusios kvaišos? Gražiai suokti reikėjo, kol šliaužiojot laisvėje! Ne, tada kažkodėl keikėtės kaip šlykščios lervos. Tai keikitės sau toliau ir rašykit pačios tuos dvokiančius laiškus! “ Bet galiausiai vis dėlto sėdu ir rašau. Rašau ir rašau – ką gi dar veikčiau, jei nerašyčiau? Kartais panūstu pasirausti giliau, sužinoti, kas gi slepiasi po žodžiais, bet tuoj pat užuodžiu, kokios tos istorijos liūdnos ir vienodos, todėl surašau laiškus, atiduodu ir nebyliai pasakau, kad daugiau nieko girdėti nepageidauju.
    Įsitaisiusi prie stalo išsitraukiau lapą ir užsisvajojau. Staiga krūtinę nupurtė pamišėliškas juokas: na ir beprotės, prašo, kad svetima parašytų laiškus patiems artimiausiems, mylimiausiems – vyrui, mamai, sesei, sūnui. Didesnės kvailystės nesugalvosi! Palauk, o kas aš pati – samdoma laiškų štampuotoja? Taip, šios dar nebuvau paklaususi, apie ką rašysim, ir pažinojau ją tik nuo vakar, bet jau galėjau pradėti: „Mielasis“ arba „Brangi Mamyte“ arba „Mylimas sūnau“.
    Sausai nusikvatojusi išsitraukiau rašiklį ir užrašiau: „Šlykštus rupūže, kaip tavęs nekenčiu! Per tave sėdžiu čia, bet vos tik išeisiu, pritrėkšiu tave kaip dvokiantį šūdvabalį. “ Perskaičiusi dar kartą nusijuokiau iš savo meistriškų sugebėjimų ir paslėpiau popierių stalčiuje. Beprotiškai norėjosi nors kartą gyvenime surašyti štai tokį laišką, bet nujaučiau, kad šiai vištai irgi reikės aukso raidėmis išrašytų meilių, dailių žodelių.