Sielų atostogos

Šis kūrinys buvo pateiktas konkursui. 

      Siela, dvasia ir širdis – tai sąvokos, kurias kiekvienas iš mūsų savaip suprantame. Siela yra tai, kas nemirtinga mumyse, o kaip siela be širdies? Širdis -  tai žmogaus vidus. Nors žmogus gimsta per labai trumpą laiką, jo širdies gimimas niekada nesibaigia. Širdis gimsta kiekvienos gyvenimo naujos patirties metu.
      Dvi sielos apsigyveno name Nr. 34  vienerių metų laikotarpiui. Užsidarė duris, bet pravėrė langus – saulei, lietui, žvaigždėms, mintims...
    Dvi Širdys yra labai jautrios, daug ką žinančios, suprantančios  ir laukiančios.  Pro vieną langą matosi tvenkinys, kuriame viešpatauja lelijų žiedai, žuvys nardančios švariame lyg krištolas vandenyje, o šį grožį, kurį sukūrė žmogaus rankų prisilietimas, saugo giliai į žemę įleidę šaknis įvairiaspalviai medžiai ir krūmai.  Jie nenori būti kliudomi, čia jų vieta. Kitas langas atveria langines  ir – ežero platybės apglėbia mintis, kurioms ramybę drumsčia kirai, ančių savita kalba, gulbių akinamas baltumas, o vakarop jis priglaudžia saulę į savo gelmes. Šis nuostabus vaizdas veikia raminamai. Dar vienas langas atveria gamtos grožį – žvelgiant į mišką tolumoje, negali nepastebėti sodo brandumo, jo tvirtumo ir gausos. Paskutinis langas – tai saulės patekėjimas, rasos lašeliai, paukščių balsų suderinimo menas. Durys saugo Širdis nuo piktumų, negerovių ir nelaimių.
    Taip stebint per metus besikeičiančią gamtą, dvi Širdys nepastebėjo, kad jau metai praėjo. Teko paskubėti užveriant langus. Ir štai, skersvėjui susidarius, apziūrint langus – ant palangės nuostabiai žydintis augalas. Dviejų sielų įberta sėkla išaugino  patirtų jausmų ir minčių gėlę, kuri išskleidė dvylika skirtingų žiedų, kurių kiekvienas savitai jautria  paslaptimi pripildytas.                                                                                                                                                                                                     
    Už lango pavasaris – saulėje žydi snieguolės, žibuoklės ir tulpės. Dvi  Širdys lengvai pažeidžiamos, bet kartu jos – labai stiprios.
-  Su švente! Bučkis!
-  Ačiū!
          Malonus jausmas. Galvojimas. Širdžių prisilietimas. Išklausymas, supratimas. Akimirka suteikusi jėgų tapo egzistencijos pagrindu. Vandens lelijos  bunda.
        Pražydo sodas, purienos ir ievos. Atsirado gėris, kuris traukia. Tas gėris užvaldė, sujungė, atrado bendras idėjas, būtį ir vertę. Sielose gimė  gyvybės jėga. Vandens lelijos ieško šviesos.
    Švelnus vėjo gūsis įnešė į patalpą gaivaus oro, lengvai sujudėjo lango skraistė. Sielose atsirado  juslinis suvokimas, švelnumas, prisilietimai. Gėris išvedė už ribų, įvedė į ekstatinę jausmo būseną. Pražydo vandens lelijos.
      Saulės žaismas nuteikė pakiliai. Draugystės žiedlapiams padėjo atsiskleisti saulės spinduliai. Euforija širdyse.  Šviesios mintys, bet kartu ir nerimas. Žydi vandens lelijos.

    Rytiniai rasos lašeliai žolėje – tai dar vienas įrodymas, kad sielose glūdi dar viena galia – judėjimas erdvėje. Pabudus sieloms, prasidėjo ieškojimai. Lydėjo supratimas, minčių saugojimas, laimės pajutimas tyloje. Buvimas tyloje. Danguje atsirado žaizda, mįslingas lietus, dvi Širdys lietėsi esybės gelmėse. Šiluma. Karštis. Pasitikėjimas, mintys. Ir vėl nuostabus saulėtas rytas. Žydi vandens lelijos.
          Kur žvelgsi, visur ryškiaspalvis ruduo.  Sielai reikia meilės kaip kūnui oro. Meilės sušildyta siela tapo savimi. Sielose pabudo visos žmogiškosios lemties galimybės.
            Krito lapai.,, Meilės jausmas didina širdies susitraukimų dažnį, aktyvina širdies veiklą, šiek tiek kelia kraujospūdį... ‘‘ – pasigirsta televizijos laidos garsai. Sielose glūdi proto galia.
          Gamta puošėsi baltu rūbu. Jo laimė tapo jos  laime. Jos skausmas tapo jo skausmu. Sniegas, šerkšnas. Sielų dejonės. Jaudulys. Gilios mintys. Poetiška, švelnu, gera, jautru. Nuostabus vaizdas rūke... Išliko atminty. Miega vandens lelijos.
            Virsmas. Dieviška meilės kibirkštėlė uždegė Širdis. Jos pakilo virš kasdienybės pilkumos. Spindėjo sielos, pakvipo mintys ir jausmai. Pakylėjimas. Saulės spinduliai pranašavo pavasarį. Bunda vandens lelijos.
            -  Su švente! Bučkis!
              -  Ačiū!
            Išmintis – tai menas įsilieti į savo sielos  dieviškumo ritmą. Tai sugebėjimas pajausti vidų, pažvelgti ir įvertinti būvį. Ir vis dėlto saldus tas meilės skausmas.