Tradicija ir Kasandra

.





Kas slydo apsnigtu ledu –
Gražiam važỹ, pãskum ristūną
Nerimstantį – gal slydot du? –
Gražiai palaimintas tebūna!

O mudu – smengančių laikų
Dar tikrą kadaginę dvasią
Gražiai nutvėrėm už plaukų...
Ar nusipiešę tikit švęsią?

Užsigavėta nuoširdžiai.
Ragauta ežero ir blyno.
Ne vienas spirgus išdažei –
Dar du dešimtmečiu kabino.

Šiek tiek toliau – viešpatija
Baisiausiai lieso Kanapinio.
Tiek raudančių keiksnojo ją,
Kol taukuose nusikankino.

Šventa tradicijų tąsa –
Ir vėl rate riebaus mėsiedo.
Ar šėrė utėles dvesią,
Kol patys pašarus užsėdo?

Tiek laukta šventės, kad bėda.
Tų nesočių – kad juokas ima.
Ponuk, visam ar kai kada
Iššok – palengvinsi vežimą.

... O mūsų aptikta dvasia
Dar dūko vingiuos tarp eglaičių,
Dar šveitė ežeru basa,
Užkaitusi ir be kurpaičių.