Laiškas Alberui Kamiu

Mūsų pasakojimo herojus, kurio vardas yra Herojus garsųjį Kamiu pažinojo ne iš kūrinių, bet iš savo kelių artimų pažįstamų,  kurie pritarė, o gal netgi ir perėmė Kamiu idėjas ir taip pasidarė beprasmybės skleidėjais ir nustojo tikėti mūsų Herojaus prasminga pasaulėžiūra. Nors iki pažinties su garsiuoju filosofu dauguma Birutės gatvės gyventojų buvo ištikimi Herojaus pasekėjai. Tai turbūt buvo viena is priežasčių paskatinusi Herojų pirmą sykį paimti į rankas knygą, kurios prasmė yra nužudyti pačią prasmę. Antroji priežastis buvo paties Herojaus pasaulėžiūra - kuris manė, kad yra dvi žmonių rūšys: vienos turinčios prasmę, kitos tikinčios beprasmybę. Tie, kurie tikėjo beprasmybe visuose gyvenimo įvykiuose ieškodavo tos beprasmybės patvirtinimo ir kuomet jį rasdavo tik patvirtindavo savo pasaulėžiūros teisingumą. Tas pats buvo ir su turėjusiais prasmę. Tie, kurie turėdavo prasmę ieškodavo prasmės patvirtinimų gyvenimo įvykiuose. Toks prasmininkas, dažniausiai tikintis kokia dievybe, perskaitęs laikraštyje apie avariją, kurioje niekas nenukentėjo (o iš mašinos nieko nebeliko) širdyje tardavo 'ar nesakiau? '. Tiesa, mūsų herojus savęs netapatino nei su pirmaisiais nei su antrasiais, nors ir sakydavo 'visus žmones galima suskirstyti į šias dvi grupes' ir be jokios abejonės Alberas Kamiu irgi buvo įtrauktas į šį išskirstymą. Ir trečioji priežastis liečiusi Kamiu, mūsų Herojaus galvoje, yra amžius. Pats Herojus buvo dvidešimt devynerių metų, būtent panašaus amžiaus kokio Kamiu parašė garsųjį „Sizifo mitą“ Šio įvykio liudininku buvau aš pats. Kaip tik tą dieną nešiau į biblioteką knygas. Kuomet iš tarp knygų lentynų išgirdau garsiai ištartą frazę 'žinoma, Alberai, kur tu tokio amžiaus ką protingo parašysi’. Aš susidomėjau, mano dėmesį visada patraukdavo panašūs nutikimai, iš ten iš kur sklido garsas pasirodė ir Herojus, visas triumfuodamas. Jis buvo įsitikinęs, kad dvidešimt devyneri metai yra toks amžius kad nieko doro parašyti negali. Žinoma, kaip ir su grupėmis, jis to netaikė sau. Priėjęs prie bibliotekos darbuotojos ir duodamas knygą jis jos paklausė:
-Ar skaitėte?
-Ne, neskaičiau, - atsakė ši.
-Tada ir neskaitykite, laiko neprarasit.
Gale už Herojaus stovėjęs vyras, turbūt žmonėms mėgdavęs būti jų veidrodžiais, įsikišo į šią sceną:
-O kodėl jūs pats, gerbiamasis, imate šią knygą ir laiką norite švaistyti?
-Aš bandau gelbėti, - nueidamas tarė Herojus.
Čia ‘Veidrodis’ triumfuodamas padavė savo knygą darbuotojai. Aš nors ir stengiausi, knygos pavadinimo neįžiūrėjau. Išėjęs iš bibliotekos galvojau apie tai kas įvyko, tiesą pasakius aš daug galvodavau apie tai ką pasakodavo Herojus. Šių dienų akimis žiūrint, jis buvo gerokai trenktas, tačiau jo posakiuose glūdėdavo dviprasmybė. Vienu metu laukiant autobuso ir svarstant ar autobusas laukia manes, prie manes priėjo Herojus ir nepasisveikinęs tarė:
-Klausyk, Mintie (toks buvo mano vardas), ar žinai kuom skiriasi protingas koncervatorius nuo kvailo? 
Nenorėjau pasirodyti nemąstančiu tai atsakiau:
-Skirtumas tik toks kokį padaro mūsų protas.
-Nevaidink čia mąstančio, - atrežė jis, - išklausyk ir pats pagalvok. Protingas koncervatorius tai yra toks, kuris supranta, kad praeities kartų, laiko patikrintos vertybės yra naudingos, bet jis supranta ir tai, kad viskas kinta, kad demokratija neamžina, kad ji praeis kaip monarchija ar feodalizmas. Protingas koncervatorius supranta, kad šiandiena gali būti ta diena, kuomet naujas pasiūlymas bus geresnis už visus praeities atradimus. O kvailas koncervatorius, tai toks žmogus, kuris šiandieną įkalina į vakarykštę dieną ir kuris stengiasi, kad šiandiena būtų tik vakarykštės atspindys, tai toks žmogus..
-Atsiprašau, - pertraukiau aš jį ir nubėgau į autobusą.
Maždaug po dvieju mėnesių, namie ieškodamas ką paskaityti aptikau vieną Klaipėdos meno leidinį, kuris pasiekdavo ir Birutės gatvės gyventojus. Kurio turinį, vartant viename puslapyje aptikau antraštę „Laiškas Alberui Kamiu“. Tai nebuvo įprasta meno leidiniui, nebuvo įprasta ir mūsų visuomenės normoms, kad laiškus kas rašytų mirusiems žmonėms. Laiską aš jums perspausdinsiu žodis žodin:
„Laiškas Alberui Kamiu

Mielas Kamiu, nors jūsų ir nebėra gyvo, rašau šį laišką tiems, kurių galvose jūs per savo kūrinius prisikėlėte.  Kalbu apie „Sizifo mitą“ ir apie mano du draugus, kurie jau patys kaip sizifai ridena jūsų absurdą iš dienos į dieną. Prisipažinsiu, neskaičiau viso kūrinio (tam yra prasminga priežastis), o vienas sakinys net patiko, kad svarbiausias klauisimas yra: ar verta gyventi ar ne? O visa kita tik atsakius į šį klausimą. Manau svarbu yra ne tiek pasirinikimas ar gyventi ar mirti, o mokėjimas pasirinkti. Ko vertas atsakymas į klausimą jei atsakyta aklai? Suprantu, kad jūsų gyvenimo laikais mokslas nebuvo tiek pažengęs kiek yra pažengęs du tūkstančiai dvyliktaisiais metais, bet ko dabar verta pasaulėžiūra, kuri sako, kad žemė plokščia? (T. ir J. atkreipkite dėmesį į šią mintį) Absurdu jūs vadinate principą, kuomet protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir jam priešinasi, o mūsų dienomis jau aišku, kad iracionalumas yra racionalumo pasekmė. (atkreipkite dėmesį ir į tai T. ir J.) Mūsų dienomis jau žinoma, kad visi įvykiai turi racionalią priežastį. Žinoma jūs pasakytumėte tą patį ką sakėte tada, kai manęs dar nebuvo, (o gal vis dėlto reinkarnacija yra?) kad mokslininkai jums gali pasiūlyti tik tam tikras kategorijas, tokias kaip „atomai“, kurių jūs nei matote nei jaučiate. Tai man pasirodė primityviausia mintis iš tų kelių mano perskaitytų jūsų viduramžiškų pažiurių. Jūsų dienomis jau buvo žinoma apie radiaciją, o ji nei matoma, (be specialių prietaisų) nei jaučiama. O pasekmės žinomos ir jums. O juk tai irgi tik mokslininkų žodžiai. Alberai, jūsų savižudybės interpretacija visiškai neatitinka ne tik specialistų statisikos, bet ir mano patirčių! Su vienu jūsų gerbėju, man gerai pažįstamu sizifu, gyvenančiu name priešais mes kalbejome apie pažinimą. Jis iškėlė klausimą ‘O kas gi yra pažinimas? ’. Mes žinome (o gal tik aš žinau), kad klausimą nužudyti gali tik atsakymas, klausimai nenusižudo..  Mano draugas (tiksliau buvęs draugas) paneigė visas mano pažinimo interpretacijas naudodamasis jūsų metodu. Aš suprantu, kad visi argumentai yra išgalvoti ir bet kokį galima paneigti. Tuomet tariau aš jam taip, kaip tarsiu dabar jums. Turiu aš pažinimą vieno proceso, kai įkiši ranką į ugnį pajauti skausmą. Kad ir kaip jūs manąjį pažinimą bandytumėte paneigti apie jo tikrumą visada galėsite įsitikinti  kyštelėję ranką į ugnį. Žmogus yra  pajėgus pažinti tikrovę!
P. S.: užjaučiu jus, Alberai, jei amžinybė egzistuoja, o jūs prasmės taip ir neradote.
P. P. S.: žinau, kad šį leidinį skaito ir mano du draugai: T. ir J., todėl aš jiems sakau: prasmės nerasite, jei skaitysite tų autorių knygas, kurie prasmės nerado patys.
Su pagarba ir viltimi susigražinti draugus,
Herojus“